Kodėl mums reikia Gelbėtojo?

Krikščionybės pagrindas yra tikėjimas Jėzumi Kristumi ir Jo auka žmonių nuodėmių atleidimui. Kad žmogus priimtų Gerąją Naujieną, pirmiausiai jis turi pripažinti, kad yra mus sukūręs Dievas – Kūrėjas ir kad Jis sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir davė mums tam tikras taisykles, kaip mes turime gyventi. Kad pilnai Dievo planą suprastume, pasižiūrėkime, kas vyko nuo pat pradžių, į Pradžios knygą.
Dievas davė žmogui prižiūrėti Edeno sodą. Edeno sode žmogus turėjo asmeninį bendravimą su Dievu, gyveno gėryje ir nežinojo, kas tai yra blogis. Dievas Edeno sode davė žmogui tik vieną įsakymą – nevalgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio:
Pradžios 2 sk.:
16 Viešpats Dievas įsakė žmogui: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
17 bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”.
Mes žinome, kad Adomas ir jo žmona Ieva nusidėjo – pasirinko nepaklusti Dievui, kai šėtonas – puolęs angelas, melo tėvas, maištaujantis prieš Dievą ir labai nekenčiantis žmogaus, kaip Jo mylimo kūrinio, juos sugundė:
Pradžios 3 sk.:
1 Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?”
2 Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius,
3 išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ ”.
4 Gyvatė atsakė: „Nemirsite!
5 Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga”.
6 Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
Štai žmogus patikėjo šėtono melu, kad Dievas kažko jam gaili, suabejojo Dievo meile ir pasididžiavo panoręs būti „kaip dievu“. Šita nuodėmė atskyrė žmogų nuo Dievo, nebeliko nuoširdaus bendravimo ir žmogus buvo išvarytas iš Edeno sodo.
Blogis dabartiniame pasaulyje – nepaklusimo Dievui pasekmė. Žmogus pats pasikvietė šėtoną į savo gyvenimą, ir į pasaulį atėjo nuodėmė. Beprasmiška klausti „kaip Dievas leidžia blogiui viešpatauti?“. Mes patys taip pasirinkome ir dėl to pasirinkimo šitas pasaulis, kuriame mes gyvename, atiduotas piktajam, pasaulio kunigaikščiui. Tiesa, ir dabartiniame nuodėmės iškreiptame pasaulyje mes visada galime rinktis gėrį arba blogį. Dievas perspėja, kad mes nepasiduotume nuodėmei:
Pradžios 4 sk.:
6 Viešpats tarė Kainui: „Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?
7 Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”.
Bet žmogus nesugeba. Ir mes skaitome Pradžios knygoje, kaip Adomo ir Ievos pirmagimis pavydi, pyksta, ir nužudo brolį. Mes skaitome, kaip blogio vis daugėja ir kad žemė „sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius“ (Pradžios 6,12). Niekas nepasikeitė ir šiandien - apsidarę aplink ir pažiūrėję į save matome, kad tai tiesa, mes visi pasiduodame vienai ar kitai nuodėmei. Nuodėmė yra bet koks nepaklusimas Dievui. Tai yra blogoji gerosios naujienos pusė – mes nesugebame nenusidėti. Dar Ekleziastas sakė, kad žemėje nėra nei vieno teisaus:
Ekl 7, 20:
Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų.
Dievas bjaurisi nuodėme; nuodėmė atskiria mus nuo Dievo ir užtraukia Jo rūstybę.
Iz 59, 1-2:
Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti, bet jūsų nusikaltimai atskyrė jus nuo jūsų Dievo ir jūsų nuodėmės paslėpė Jo veidą, kad Jis nebegirdėtų.
Jeigu mes sąžiningi patys sau, tai pripažįstame, kad kiekvienas iš mūsų esame padarę arba nuolat darome kažką, ką suprantame esant negeru dalyku, kas pažeidžia taisykles, kurias nustatė Dievas ir pakenkia mums patiems arba mūsų artimiesiems ir įžeidžia Jį. Žmogus linkęs teisinti save, kaltinti aplinkybes ir kitus žmones. Tokiam, kuris meluoja pats sau, kad neturi nuodėmės, arba kad kalti visi kiti, tik ne jis pats, Dievo išgelbėjimo planas neveiksmingas. Tai yra svarbus momentas – pripažinti sau, kad tu esi nusidėjėlis. Tai pirmas žingsnis link išgelbėjimo. Kai tu suvoki, kad negali atsikratyti nuodėmės, kad ji prilipus prie tavęs kaip raupsai ir kad jokie psichologai ir dvasinės praktikos tau nepadės, tada tu pasiruošęs priimti Dievo gelbėjimo planą:
Morkaus 2 sk.:
16 Rašto žinovai ir fariziejai, išvydę Jį valgantį su muitininkais ir nusidėjėliais, klausė Jo mokinių: „Kodėl Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?”
17 Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai”.
Ir pas tokius, kurie pasiruošę, Dievas ir atsiuntė Gelbėtoją - savo Sūnų, Jėzų Kristų.