lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Kaip krikščionys meldžiasi

 

Krikščionys meldžiasi Dievui Tėvui, Jėzaus Kristaus vardu, Šventojoje Dvasioje.

Krikščionys meldžiasi tik Dievui. Mes nesimeldžiame jokiems Dievo kūriniams, jokiems žmonėms, kad ir kaip šventai jie bebūtų gyvenę. Dėl to, kad bet kokio kito užtarėjo ieškojimas įžeidžia Jėzų Kristų ir panieka Jo auką.

1Timotiejui, 2 sk.:

5 Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas- žmogus Kristus Jėzus

6 kuris atidavė save kaip išpirką už visus, kad būtų paliudytas reikiamu metu.

Be abejo, krikščionys nesimeldžia ir daiktams: kryžiams, paveikslams, statuloms, vadinamųjų „šventųjų“ daiktų nuolaužoms ar jų lavonų dalelėms. Krikščionys nei kalba tiesiogiai tiems daiktams, nei kreipiasi į Dievą atsiklaupę priešais tam tikrus daiktus ar maisto produktus. Nesimeldžia taip todėl, kad Jėzus Kristus mus mokė melstis tik Dievui – mūsų Tėvui. Todėl, kad mūsų Dievas – pavydžia meile mus mylintis Dievas - griežtai įsakė neturėti meldžiantis prieš akis jokio pavidalo. Jis žinojo apie žmogaus širdies polinkį pasistatyti sau kokį nors stabą ir griežtai mus dėl to įspėjo.

Pakartoto Įstatymo 4 sk.:

15 Gerai įsidėmėkite, kad tą dieną, kai Viešpats jums kalbėjo Horebe iš ugnies, jūs nematėte jokio pavidalo,

16 kad kartais nedirbtumėte sau drožinių, panašių į vyrą ar moterį,

17 panašių į kurį nors gyvulį, esantį žemėje, ar skraidantį padangėje paukštį,

18 ar šliaužiantį gyvį, ar žuvį, plaukiojančią vandenyse.

19 Kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir pamatęs saulę, mėnulį, žvaigždes, nepaklystum, jų negarbintum ir nesilenktum tiems, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, sutvėrė tarnauti visoms tautoms.

Dievas mus įspėja, kad niekas, joks žmogus ar daiktas, neturi stovėti tarp Jo ir mūsų, kai meldžiamės.

Malda yra mūsų bendravimas su Dievu. Malda - labai asmeniškas dalykas. Jėzus mokė apie maldą:

Mato 6 sk.:

5 „Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.

6 Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.

7 Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.

8 Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo.

Kaip mes meldžiamės tame kambarėlyje?

Nėra vieno griežtai nustatyto maldos būdo. Malda yra buvimas savimi pačiu su Dievu, o mes visi skirtingi, taigi kiekvienas meldžiamės šiek tiek skirtingai. Malda yra santykis, o santykyje negali nustatyti griežtų bendravimo taisyklių. Kai jūs meldžiatės savo kambarėlyje, kur tik jūs ir Dievas, niekas negali ir neturi jums nurodyti stovėti jūs turite, sėdėti, klūpėti ar kryžium gulėti ir kokius žodžius savo Tėvui turite sakyti. Tai tik jūsų ir Jo reikalas.

Šventajame Rašte mes randame daugybę maldų, yra ir knygučių su svetimų žmonių gražiomis maldomis, bet svetimi žodžiai Dievu nereikalingi, jam reikia jūsų žodžių, nuoširdžiai kylančių iš jūsų širdies. Jėzus mokinių nemokė specialių maldų žodžių, Jis nenorėjo, kad mes kalbėtume su savo Tėvu tik išmoktomis formulėmis. Jis buvo tikras, kad mes rasime tinkamus žodžius. Ir mes juos randame, kai tik išdrįstame su Juo kalbėtis.

Tik vieną maldą Jėzus mums paliko, kai Jo mokiniai paprašė išmokyti juos melstis.

Mato 6 sk.:

9 Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas,

10 teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

11 Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

12 ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

13 Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

Jėzaus mokinio kelias nelengvas, ir kai kartais širdyje būna taip sunku, kad nežinai ką Dievui ir bepasakyti, o veidmainiauti ir sakyti kažką nenuoširdžiai juk nesinori ir neverta, tada mus gelbsti Jėzaus palikta malda. Jeigu mes šią maldą kalbame tik kaip „poterį“, nesuvokiame jos gilumo ir prasmės. Tai juk mūsų, vaikų, pasitikėjimo, meilės ir pagarbos kupinas kreipimasis į savo Tėvą Danguje.

Dievą Tėvu mes drįstame vadinti dėka Jėzaus Kristaus, kuris, kaip Naujosios Sandoros vyriausiasis kunigas, paaukojo savo kraujo auką kartą visiems laikams, už visus Juo įtikėjusius.

Žydams, 7 sk.:

22 Taigi Jėzus yra tapęs geresnės Sandoros garantu.

23 Anų kunigų buvo daug, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti.

24 O kadangi šis išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę.

25 Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.

Kuomet įtikime, kad per Jėzaus Kristaus auką ant kryžiaus mes turime nuodėmių atleidimą, o per tikėjimą Jėzumi Kristumi - įsūnystę, Jo Šventoji Dvasia apsigyvena mumyse ir veda mus.

Galatams 4 sk.:

4 Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui,

5 kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.

6 O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!”

7 Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų.

Šventoji Dvasia skatina mus melstis, įdeda žodžius ir kartu duoda supratimą, kad ne žodžių gausa ar skambumas svarbu, o nuoširdus bendravimas su Tėvu.

Romiečiams 8 sk.:

14 Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.

15 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!”

16 Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.

Romiečiams 8 sk.:

26 Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm.

27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.

Krikščionys neturi „šabloninių“ maldų, litanijų ar panašių dalykų, nesiekia pasiekti kokios specialios būsenos medituodami ar kartodami frazes. Tiesiog kiekvieną kartą melsdamiesi krikščionys nuoširdžiai atsiduoda Dvasios vedimui, dėkoja Tėvui, šlovina Jį ir išsako savo prašymus.

Filipiečiams 4 sk.:

6 Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.

7 Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.

Maldoje mes patiriame džiaugsmą ir ramybę, naujoje šviesoje pamatome tam tikrus dalykus. Dažnai maldoje ar po jos mes gauname atsakymus, supratimą kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, gilesnį Dievo pažinimą ir Švento Rašto supratimą. Naudinga prieš ar po maldos skaityti Šventąjį Raštą, nes tai Dievo Žodis, kurio pagalba Jis bendrauja su mumis, augina, duoda pažinimą ir supratimą apie daugelį dalykų.

2 Timotiejui, 3 sk.:

16 Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui,

17 kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

Dažnai besimeldžiant Šventoji Dvasia tiesiog iškelia mums žodžius ar situacijas iš Dievo Žodžio, kaip paguodą ar pamokymą, ar pabarimą, tobulina mus.

 

Malda būna ir vieša, kuomet užtariame vieni kitus.

Jokūbo 5 sk.:

16 Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.

Taip pat, kai savo bendruomenės narių akivaizdoje išsakome Dievui prašymus ir šloviname Jį.

Efeziečiams 5 sk.:

18 Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios,

19 kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį,

20 visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.

Taip melstis paprastai nėra lengva, ypač naujatikiams, nes tenka nugalėti savo vidines baimes ir barjerus, o ir šėtonui labai nepatinka viešas garsiai išsakytas Dievo pašlovinimas, todėl piktasis stengiasi visaip „užčiaupti“ besimeldžiančius, kiša kvailas mintis. Čia reikia būti drąsiems ir prisiminti Jėzaus pažadą.

Mato 18 sk.:

19 „Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.

20 Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų”.

Jėzus būna savo Šventąja Dvasia tarpe tų, kurie iš tyros širdies Jo šaukiasi. Kartais tas Dvasios buvimas maldos metu tiesiog juntamas fiziškai.

 

Dar vienas Šventosios Dvasios buvimo pasireiškimas yra malda kalbomis. Niekur Dievo Žodyje nepasakyta, kad tikinčiajam privaloma melstis kalbomis ir ne visi jomis meldžiasi, bet tai viena iš dažniausiai pasireiškiančių Šventosios Dvasios dovanų, labai naudinga einantiems Keliu.

Ši Šventosios Dvasios dovana duota asmeniniam tikinčiojo Dievu augimui, kuomet žmogus meldžiasi žodžiais, kurių jis pats protu nesupranta. Protas tarsi „atjungiamas“, kad žmogus dvasioje tiesiogiai kalbėtų Dievui. Apaštalas Paulius apie tai aiškina:

1 Korintiečiams 14 sk.:

1 Siekite meilės ir trokškite dvasinių dovanų, ypač, kad pranašautumėte.

2 Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis.

3 Bet kas pranašauja, tas kalba žmonių ugdymui, paraginimui ir paguodai.

4 Kas kalba kalbomis, pats save ugdo, o kas pranašauja-ugdo bažnyčią.

5 Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte, nes kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, kad būtų ugdoma bažnyčia.

12 Taigi ir jūs, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui, kad gausiai jų turėtumėte.

13 Todėl, kas kalba kalbomis, tesimeldžia, kad galėtų aiškinti.

14 Nes jei meldžiuosi kalbomis, meldžiasi mano dvasia, bet protas lieka bevaisis.

15 Ką gi tada daryti? Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu.

Nors malda kalbomis geriausiai tinka meldžiantis asmeniškai ar užtarimo malda, o ne bažnyčios susirinkimo metu, vėlgi griežtų taisyklių nusistatyti negalima, jeigu susirinkimas pavestas Šventosios Dvasios vedimui, tai Ji ir vadovauja.

Dievui mes meldžiamės ir protu ir dvasia, atskirai ir bendruomenėje, svarbiausia, kad tai vyktų nuoširdžiai, su meile ir pagarba Dievui ir savo broliams bei sesėms. Malda – tiesiog natūrali mūsų gyvenimo su Viešpačiu dalis.

Kolosiečiams 3 sk.:

12 Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme.

13 Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.

14 O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis.

15 Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Ir būkite dėkingi.

16 Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.

17 Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui.

Amen.