Ar Jėzus - Dievas?
Daugelis sutinka, kad Jėzus Kristus yra ypatingas Mokytojas, bet daug kas neigia, kad Jis - Dievas. Tikėjimas Jėzumi kaip Dievu – krikščionybės pagrindas. Jeigu jūs atmetate, kad Jėzus Kristus yra Dievas, ėjimas Jo nusakytu keliu neįmanomas.
Yra daug argumentų įrodančių Jo dieviškumą. Tiesa, niekas neįrodys jums to pilnai, tai jūsų širdies sprendimas – tikėti ar ne. Todėl mes ir kalbame apie tikėjimą, ne apie žinojimą ar išmokimą. Vis tik keletą argumentų verta apsvarstyti, kad protui būtų lengviau pripažinti tiesą.
I Ką pats Jėzus kalbėjo apie save.
Evangelijose mes nerandame, kad Jėzus būtų šaukęs: „aš esu Dievas“. Ne toks buvo planas – nugąsdinti visus didingais stebuklais ir priversti įtikėti. Planas buvo kitas. Bet jei pažvelgtume į visa, ką Jis tvirtino ir ko mokė, nekyla abejonių, kad Jis sąmoningai tapatino save su Dievu.
Jėzus mokė tikėti į Jį kaip į Dievą.
Evangelijose mes skaitome, kad Jis apie save yra pasakęs daugybę paprastam žmogui neįmanomų dalykų. Jėzus ragina Jį tikėti ir sekti kaip Dievą:
Jono 14 sk.:
1 „Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą-tikėkite ir mane!
2 Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti.
3 Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš.
4 Kur Aš einu, jūs žinote, ir kelią jūs žinote”.
5 Tomas Jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai kaip žinosime kelią?”
6 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
Ir dar daugelyje kitų vietų Jis vadina save gyvenimo duona, prisikėlimu ir gyvenimu, pasaulio šviesa, atgaiva vargstantiems, vynmedžiu, nuo kurio atsiskyrę mes nudžiūstame kaip šakelės ir taip toliau.
Jėzus sakė, kad Jis ir Tėvas yra viena.
Jono 14 sk.:
7 Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau nuo šiol Jį pažįstate ir esate Jį matę”.
8 Pilypas Jam sako: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana”.
9 Jėzus jam taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’?
10 Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje – Jis daro darbus.
11 Tikėkite manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikėkite mane dėl pačių darbų!
12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą.
13 Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.
Jėzus tvirtino turįs galią atleisti nuodėmes.
Mes galime ir turime atleisti tiems, kurie nusidėjo prieš mus, bet atleisti tiems, kurie nusidėjo prieš kitus, gali tik Dievas.
Morkaus 2 sk.:
1 Po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą. Žmonės, išgirdę Jį esant namuose,
2 nedelsiant susirinko, ir taip gausiai, jog nė prie durų nebeliko vietos. O Jis skelbė jiems žodį.
3 Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų.
4 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.
5 Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!”
6 Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų ir svarstė savo širdyse:
7 „Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!”
8 Jėzus, iš karto savo dvasia supratęs jų mintis, tarė: „Kam taip svarstote savo širdyse?
9 Kas lengviau-ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok’?
10 Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turintį valdžią atleisti žemėje nuodėmes,-čia Jis tarė paralyžiuotajam,-
11 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”
12 Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę”.
Jėzus kalbėjo kaip turintis galią ir valdžią.
Luko 4 sk.:
31 Jis nuėjo į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną sabatą mokė žmones.
32 Jie labai stebėjosi Jo mokymu, nes Jo žodžiai buvo su valdžia.
33 Sinagogoje buvo žmogus, kuris turėjo netyrą demonišką dvasią. Jis pradėjo garsiai šaukti:
34 „Šalin! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau iš Nazareto?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu: Dievo Šventasis!”
35 Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!” Nubloškęs žmogų į vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.
36 Visi nustėro ir kalbėjosi: „Kas tai per žodis: Jis su valdžia ir jėga įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!”
Kareiviai ne kartą buvo pasiųsti Jėzaus suimti, bet sugrįždavo tuščiomis.
Paskaitykite Evangeliją pagal Joną, ten rašoma, kaip Jo žodžiai veikė žmones: jie abejojo, klausinėjo vieni kitus ką reiškia Jo žodžiai, fariziejai piktinosi, bet daugelis įtikėjo. Jėzus nepalikdavo abejingų:
Jono 7 sk.:
44 Kai kurie norėjo Jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš Jį rankos.
45 Sargybiniai sugrįžo pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: „Kodėl Jo neatvedėte?”
46 Sargybiniai atsakė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip šis!”
Tada, žinoma, jie gavo barti nuo fariziejų ir aukštųjų kunigų, bet tie sargybiniai pajuto, kad tai kalba ne šiaip paprastas religijos ar moralės mokytojas.
Jėzus ir tiesiogiai tvirtino esąs Mesiju, Dievo Sūnumi.
Jis tvirtino esąs Dievu - Sūnumi. Toks tvirtinimas - savęs prilyginimas Dievui - žydų supratimu buvo piktžodžiavimas, vertas mirties. Jie sakė, kad Jėzus apsėstas ar šėlstantis pamišėlis ir ne sykį griebėsi akmenų, norėdami Jį užmušti:
Jono 10 sk.:
30 „Aš ir Tėvas esame viena”.
31 Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti.
32 O Jėzus paklausė jų: „Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?”
33 Žydai Jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu”.
Jono 8 sk.:
52 Žydai Jam pasakė: „Dabar mes žinome, kad Tu demono apsėstas! Juk mirė Abraomas ir pranašai, o Tu sakai: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’.
53 Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo Tu dediesi?”
54 Jėzus atsakė: „Jei Aš save šlovinčiau, mano šlovė būtų niekai. Mane šlovina mano Tėvas, apie kurį jūs sakote: ‘Jis yra mūsų Dievas’.
55 Ir jūs Jo nepažįstate, o Aš Jį pažįstu. Jei sakyčiau, kad Jo nepažįstu, būčiau toks kaip jūs-melagis. Bet Aš Jį pažįstu ir laikausi Jo žodžio.
56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi”.
57 Tada žydai Jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!”
58 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!”
59 Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn.
Taigi, Jėzus tvirtino esąs Dievas. Jis tvirtino esąs vienatiniu Dievo Sūnumi, Dievu, kuris tapo žmogumi. Jeigu tai nėra tiesa, tai žydai, grasinę jam akmenimis buvo teisūs, nes Jis buvo apsimetėlis, apsėstas piktojo, paprastas žmogus juk negalėjo taip šnekėti.
Kiekvienas pats sprendžia savo širdyje, kuo tikėti. Aš priimu Jėzaus žodžius kaip tiesą. Be to, be paties Jėzaus liudijimų apie save yra ir kitų įrodymų, patvirtinančių tai, kad Jėzus Kristus yra Dievas, laikinai dėl mūsų prisiėmęs žmogaus prigimtį.
II Kiti Jėzaus Kristaus dieviškumo įrodymai
Jo mokymas – tai, ką jis kalbėjo. Jėzaus mokymas, tai pripažįsta net netikintys, yra didžiausias mokymas, kada nors skambėjęs iš kieno nors lūpų. Net daugelis dabartinių Europos įstatymų remiasi Jėzaus mokyme nusakytais principais. Tai yra didingiausi kada nors pasakyti žodžiai, meilės ir tiesos žodžiai. Tai yra tokie žodžiai, kuriuos galėtum tikėtis išgirsti iš Dievo. Ar galėjo toks mokymas būti apsėsto ar pamišusio žmogaus?
Jo darbai - tai, ką jis darė. Jėzus buvo pats nepaprasčiausias, nuostabiausias kada nors gyvenęs Žemėje asmuo. Jėzus darė stebuklus; visi turbūt žinote apie vandens pavertimą vynu, apie duonos padauginimą. Jis savo žodžiu išvarydavo demonus. Jėzus gydė žmones – aklus, raišus, raupsuotus. Jis netgi prikeldavo iš numirusiųjų. Apie Jėzaus darbus būtų galima kalbėti visą dieną. Jėzus skelbė, kad prisiartino Dievo karalystė ir gydė ne tik kūnus, bet ir sielas. Jėzus perkeisdavo žmonių gyvenimus. Jis ir šiandien gydo ir keičia gyvenimus, jeigu mes Jį priimame. Jis, būdamas Dievas, nuplovė savo mokiniams kojas, Jis paliko mums tarnavimo ir meilės pavyzdį. Jis kiekvienu darbu rodė savo meilę mums. Dėl tos beprotiškos meilės Jėzus buvo pasiruošęs už mus atiduoti savo gyvybę ir tai padarė. Ar jis būtų daręs tokius darbus, jei būtų apsėstas pamišėlis?
Jo asmenybė. Jėzus - tyrumo, nesavanaudiškumo ir meilės simbolis. Jis nebuvo šaltas, beaistris „dievažmogis“, dalijantis mums nurodymus, kaip gyventi. Aukščiausias nesavanaudiškumas, bet ne savęs gailestis; nuolankumas, bet ne silpnumas; džiaugsmas, bet ne piktdžiuga; gerumas, bet ne nuolaidžiavimas. Jis buvo be galo drąsus ir ryžtingas vykdydamas savo sunkią misiją. Jo priešai negalėjo jame rasti jokios kaltės, teko kaltinimus išgalvoti. Kai kentė nepakeliamą skausmą, Jis prašė savo kankintojams atleidimo: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro."
Jėzaus asmuo ir elgesys, Jo istorija pranoko bet kokias to meto žmonių fantazijas. Be to, kaip jau minėjau, Jis savo gyvenimu išpildė Senojo Testamento pranašystes. Jėzus išpildė daugiau nei 300 pranašysčių, užrašytų šimtmečių eigoj.
Jo pergalė prieš mirtį. Tai pats svarbiausias dalykas. Visa, kas anksčiau apžvelgta, neturėtų jokios vertės, jei Jėzus Kristus nebūtų prikeltas iš numirusiųjų.
Apaštalas Paulius savo laiške korintiečiams rašė:
1 Korintiečiams 15:
14 O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.
Ar yra prisikėlimo įrodymų? Yra, bet jie nebūtinai bus pakankami tam, kuris nusistatęs netikėti.
1) Tuščias kapas.
Yra tokia versija, kad Jėzus išgyveno po nukryžiavimo, tačiau žmonės paprastai neišlikdavo gyvi po nukryžiavimo, o juk Jis prieš tai buvo dar ir nuplaktas. Be to, ant kapo buvo užristas didžiulis akmuo. Jėzus iš tiesų buvo miręs. Apie Jo mirtį rašo visos Evangelijos.
Jono 19 sk.:
33 priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“
Atrodo, jog tai buvo kraujo krešulių ir serumo atsiskyrimas, kuris yra svarus medicininis argumentas, kad žmogus miręs.
Kaip žinome, tarp žydų buvo paskleistas gandas, kad mokiniai pavogė kūną. Tačiau tai psichologiškai labai neįtikima. Suėmus Jėzų, dauguma mokinių išsibėgiojo, o tuojau po nukryžiavimo visi buvo išsigandę ir prislėgti. Turėjo įvykti kažkoks neįtikėtinas dalykas, kad visiškai perkeistų tuos žmones – taip, kad jie pasirinktų kentėti. Daugelis jų buvo persekiojami ir kankinami, prarado gyvybę dėl to, kad tikėjo Jėzumi ir skelbė Jo prisikėlimą. Vien šito fakto užtenka, kad suprastum, jog prisikėlimas yra tiesa. Argi mokiniai, pavogę kūną ir taip sakant „suklastoję“ prisikėlimą, po to dar sutiktų už šitą melą ir numirti kankinančia mirtimi?
2) Jo pasirodymai mokiniams.
Labai įsitempusiems, lakios vaizduotės nervingiems žmonėms, narkomanams, ligoniams būna haliucinacijų. Jėzaus mokiniai nebuvo linkę į haliucinacijas. Be to, Jėzus pasirodė keliems šimtams žmonių vienuolika skirtingų progų. Kaip visi tie žmonės galėjo matyti tą pačią haliucinaciją? Jis valgė su jais.
Luko 24 sk.:
36 Jiems apie tai bekalbant, Jis pats atsirado tarp jų ir tarė: „Ramybė jums!”
37 Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią.
38 O Jis paklausė: „Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės?
39 Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint”.
40 Tai taręs, Jis parodė jiems rankas ir kojas.
41 Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar turite čia ko nors valgyti?”
42 Jie padavė Jam gabalą keptos žuvies ir korį medaus.
43 Jis paėmė ir valgė jų akyse.
Vieną kartą po prisikėlimo Jis gamino mokiniams pusryčius. Jis kalbėdavosi su jais.
3) Bendravimas su Juo dabar.
Dabar mes nebegalime susitikti Jėzaus kūne. Neilgai trukus po prisikėlimo Jis įžengė į Dangų ir sėdi savo Tėvo dešinėje. Jis pažadėjo dar kartą ateiti ir liepė laukti, taigi mes, Jo mokiniai, laukiame Jo atėjimo.
Mato 24 sk.:
42 Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats.
Mums nereikia gailėtis, kad nebegalime sutikti Jėzaus kūne, nes Jis lieka su mumis savo Šventąja Dvasia ir mes turime su Juo bendravimą maldoje ir per Dievo Žodį, nes Jėzus Kristus ir yra Gyvasis Žodis, per kurį ir kuriam visa buvo sukurta. Bet visa tai bus aptarta tolimesnėse temose.
Taigi, Jėzus yra Dievas, Dievo Sūnus, atėjęs mūsų gelbėti. Jis mus myli ir nori gyvo ir tikro bendravimo su mumis. Dėl mūsų, dėl to, kad mes turėtume tą bendravimą, Jis sutiko numirti žiauria mirtimi. Apie tai - sekanti tema.
