lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

    

 

 Ką mums reiškia Jėzaus Kristaus auka arba Geroji Naujiena

 

  

Ankstesnėse temose jau buvo aptarta, kad Dievas panorėjo susikurti žmogų pagal savo atvaizdą, kad turėtų su juo artimą bendravimą. Dievui ne vis vien, ką žmonės daro ir ką garbina. Jis myli žmogų pavydžia meile:
Giesmių giesmė 8 sk.:
6 Laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip apyrankę ant rankos. Meilė yra stipri kaip mirtis, pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jos karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna.
7 Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, būtų visiškai paniekintas.

Štai kokia Dievo meilė. Šią meilę Biblijos įvaizdžiai dažnai prilygina tiek tėvo-vaiko meilei, tiek vyro-žmonos ar jaunikio-nuotakos santykiui. Štai pranašui Jeremijui Viešpats sako:
Jeremijo 3 sk.:
12 Eik šiaurės link, skelbdamas: ‘Sugrįžk, nuklydusi Izraelio tauta. Aš neberūstausiu, nes esu gailestingas, nepyksiu ant jūsų amžinai.
13 Prisipažink, kad Viešpačiui, savo Dievui, buvai neištikima ir nusikaltai, svetimaudama po žaliuojančiais medžiais ir mano balso neklausydama,-sako Viešpats.-
14 Sugrįžkite, nuklydę vaikai, nes Aš esu jus vedęs. Aš paimsiu jus po vieną iš miesto ir po du iš giminės ir atvesiu į Sioną.

Žmonių nuodėmės – nepaklusimas Dievui užtraukia Jo rūstybę ir veda į mirtį, bet Dievas myli žmones ir turi gelbėjimo planą tiems, kurie pripažįsta nusidėję ir nori turėti bendravimą su savo Kūrėju, Dievu. Tų, kurių širdys trokšta pažinti Dievą, gelbėtojas yra Jėzus Kristus, Dievas, Dievo Sūnus, prisiėmęs žmogaus prigimtį ir sutikęs numirti dėl mūsų žiauria mirtimi – būti nukryžiuotas. Evangelijoje pagal Joną mes skaitome, kaip pats Jėzus kalba apie šį planą ir savo būsimą mirtį:
Jono 3 sk.:
14 Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus,
15 kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”.
16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Jėzus kalba apie Mozę ir gyvatę, arba varinį žaltį, primindamas izraelitams gerai žinomą Senojo Testamento istoriją, kuomet murmėję prieš Dievą žydai buvo nubausti – juos užpuolė gyvatės, nuo kurių įgėlimo žmonės mirdavo. Tuomet Mozei, kuris užtarė savo tautiečius prieš Dievą, buvo įsakyta padirbinti varinį žaltį ir iškelti virš stovyklos. Kiekvienas įgeltasis, pažiūrėjęs į varinį žaltį, išlikdavo gyvas. Panašiai ir kiekvienas, su pasitikėjimu priimantis Jėzaus Kristaus auką, gyvens per amžius:
Romiečiams 6 skyrius:
23 Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Toks yra Viešpaties Dievo planas, nes Jo rūstybė negali būti šiaip sau atšaukta. Šis planas skelbiamas žmonėms kaip Geroji Naujiena. Kodėl Geroji Naujiena?Apaštalas Paulius įvardija tai mums kaip Dievo dovaną:
Efeziečiams 2 sk.:
1 Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis,
2 kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.
3 Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.
4 Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo,
5 mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi,-malone jūs esate išgelbėti,-
6 kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje,
7 kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje.
8 Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų-tai Dievo dovana

 

Ką reiškia šis planas, ši dovana? Tai atskleidžia mums keletą dalykų:


1) Su žmonėmis sudaroma Naujoji Sandora – skelbiamas Dievo malonės metas.
Senosios Sandoros laikais, kad išpirktų savo nusikaltimus, pagal Mozei duotą įstatymą žydai už savo nuodėmes aukodavo kraujo aukas: tam tikra tvarka pjaudavo tam tikrų rūšių gyvulius, tam tikras jų dalis degindavo ant aukuro, tam tikras turėdavo suvalgyti kunigai.
Kunigų 7 sk.:
1 „Štai aukos už kaltę įstatymas. Ji yra labai šventa.
2 Kur pjaunama deginamoji auka, ten pjaunama ir auka už kaltę. Jos kraujas bus šlakstomas aplink aukurą.
3 Aukosite nuo jos visus taukus: uodegą, vidurių taukus,
4 abu inkstus ir ant jų esančius taukus, paslėpsnių taukus ir kepenis su tinkleliu.
5 Kunigas visa tai sudegins ant aukuro; tai auka Viešpačiui už kaltę.
6 Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tos mėsos šventoje vietoje, nes ji yra labai šventa.

Čia tik viena trumpa ištrauka. Kokia tai buvo sudėtinga, griežtai nusakyta sistema, galite pasiskaityti Senajame Testamente, Kunigų knygoje ir kitur. Deja, greitai stropus įstatymo vykdymas pavirto neveiksmingu mechaniškai atliekamu ritualu, o žydų tauta vis nukrypdavo į svetimų dievų garbinimą; aukodavo aukas ne iš meilės ir ne iš nuoširdžios Dievo baimės, bet iš tradicijos. Kaip tada, taip ir dabar Dievui negali patikti tai, kas atliekama tik iš tradicijos, „nes taip reikia“, nuoširdžiai Jo nesišaukiant. Todėl psalmėse mes skaitome pranašiškus žodžius apie Jėzaus atėjimą:
Psalmės 40 sk.:
6 Aukų ir atnašų Tu nenorėjai. Ausis Tu man atvėrei. Deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmę Tu nereikalavai.
7 Tada tariau: „Štai ateinu; knygos rietime apie mane parašyta.
8 Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje”.

Jėzus Kristus atliko vienintelę ir tobulą auką.
Žydams 10 sk.:
8 Anksčiau pasakęs: „Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai”,-jos aukojamos pagal Įstatymą,-
9 paskui paskelbė: „Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios”. Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita.
10 Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.
11 Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių.
12 O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje,
13 nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojų.
14 Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.

Jėzaus Kristaus kraujo dėka nuodėmė sunaikinama, o Juo tikintieji apvalomi.
Žydams 9 sk.:
22 Taip pat beveik viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.
23 Todėl dangiškųjų dalykų atvaizdai turėjo būti šitaip apvalomi, o patys dangaus dalykai-geresnėmis aukomis negu šitos.
24 Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą-tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje.
25 Ir ne tam, kad pakartotinai aukotų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į Švenčiausiąją su svetimu krauju,-
26 tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę.
27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to-teismas,
28 taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.

Sulig Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryžiaus panaikinama visa nebeveiksminga Senojo Testamento aukų sistema ir prasideda malonės metas.
Jono 1 sk.:
16 Ir iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės.
17Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų.

Jėzus Kristus - vyriausiasis Kunigas, paaukojęs savo kūno auką, kad mes galėtume gauti Dievo malonę:
Žydams 4 sk.:
14 Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo.
15 Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.
16 Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.

 

2) Įtikėjusieji Jėzų Kristų, pasikrikštiję ir pasiryžę gyventi naujai, gauna pilną ir visišką nuodėmių atleidimą
Apaštalas Paulius laiške Kolosiečiams rašo, kad Jėzaus Kristaus auka sutaikina žmones su Dievu.
Kolosiečiams 1 sk.:
18 Ir Jis yra kūno-bažnyčios galva. Jis-pradžia, pirmagimis iš mirusiųjų, kad visame kame turėtų pirmenybę.
19 Nes Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę
20 ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką,-per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.
21 Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški savo protuose piktais darbais, Dievas dabar sutaikino
22 mirtimi Jo žemiškajame kūne, kad pasirodytumėte Jo akyse šventi, tyri ir nekalti,
23 jei tik pasiliekate tikėjime įsitvirtinę bei nepajudinami ir neatsitraukiate nuo Evangelijos vilties, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai kūrinijai po dangumi ir kurios tarnu aš, Paulius, tapau.

Mums atleidžiamos visos nuodėmės.
Kolosiečiams 2 sk.:
11 Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet kūno nuodėmių, kūniškumo nusirengimu-Kristaus apipjaustymu.
12 Su Juo palaidoti krikšte, kuriame jūs buvote ir prikelti, tikėdami jėga Dievo, prikėlusio Jį iš numirusių.
13 Ir jus, mirusius nusikaltimais ir jūsų kūno neapipjaustymu, Jis atgaivino kartu su Juo, atleisdamas visus nusikaltimus.
14 Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus.

Jeigu žmogus nuoširdžiai atgailauja ir krikštijasi, nuodėmių sunkumas visai nesvarbus. Jėzus Kristus pasiaukojo už visus ir kiekvieną.
Romiečiams 5 sk.:
18 Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų.
19 Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
20 Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,
21 kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Abejojantieji, ar Dievas jiems galėtų atleisti, nes pernelyg smarkiai Jam nusikalto, turėtų prisiminti Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Luką.
Luko 5 sk.:
36 Vienas fariziejus pakvietė Jėzų kartu valgyti. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo.
37 Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo
38 ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu.
39 Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: „Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji-nusidėjėlė!”
40 O Jėzus tarė: „Simonai, turiu tau ką pasakyti”. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!”
41 „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas-penkiasdešimt.
42 Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?”
43 Simonas atsakė: „Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota”. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei”.
44 Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais.
45 Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų.
46 Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.
47 Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli”.

Taigi tokiam žmogui, kuris nebeturi jokių iliuzijų apie savo nuosavą teisumą, lengviau pasiryžti pasirinkti krikščionišką kelią.

 

3) Įtikėjusieji Jėzų Kristų ir priėmę Jo auką, gauna Šventąją Dvasią ir teisę vadintis Dievo vaikais
Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką mes skaitome, kad po Jėzaus mirties šventyklos uždanga perplyšo pusiau:
Mato 27 sk.:
51 Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.
Morkaus 15 sk.:
38 Ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios.
Luko 23 sk.:
45 Saulė užtemo, ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau.
Tuo simboliškai patvirtinama, kad Jėzaus Kristaus auka priimta ir Senoji Sandora baigėsi. Nebelieka ribos, skiriančios žmogų nuo Dievo. Pats Dievas Šventąja Dvasia apsigyvena tuose, kurie priima Jėzaus Kristaus auką:
Efeziečiams 1 sk.:
13 Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį- jūsų išgelbėjimo Evangeliją-ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia,
14 kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui.

Kai Jėzus Kristus prisikėlęs įžengė į Dangų, pas Tėvą, Jis, kaip ir buvo žadėjęs, atsiuntė savo mokiniams Guodėją ir Mokytoją – Šventąją Dvasią. Kol žmoguje negyvena Šventoji Dvasia, jis nepajėgia sekti Jėzumi. Apaštalas Paulius aiškina tai laiške romiečiams.
Romiečiams 8 sk.:
5 Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią-dvasiškai.
6 Kūniškas mąstymas-tai mirtis, o dvasiškas-gyvenimas ir ramybė.
7 Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti.
8 Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.
9 Tačiau jūs negyvenate pagal kūną, bet pagal Dvasią, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo.

Apaštalas Paulius sako, kad Jėzus Kristus - pirmagimis tarp mūsų, Dievo vaikų, mes per Jį turime įsūnystę. Mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios dėka mes drįstame vadinti Dievą Tėvu.
Galatams 4 sk.:
4 Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui,
5 kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.
6 O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!”
7 Taigi tu jau nebe vergas, bet sūnus; o jeigu sūnus, tai ir Dievo paveldėtojas per Kristų.

Romiečiams 8 sk.:
14 Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.
15 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!”
16 Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.
17 O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.

Jėzaus Kristaus dėka mes galime vadintis Dievo vaikais, nes Jo Dvasia gyvena mumyse ir keičia mus, padeda mums melstis ir gyventi taip, kaip patinka Dievui.
Romiečiams 8 sk.:
26 Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm.
27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.

Žydams 13 sk.:
20 Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją-mūsų Viešpatį Jėzų,
21 teištobulina jus kiekvienam geram darbui, kad vykdytumėte Jo valią, Jam veikiant jumyse, kas Jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.

 

4) Dievo malonė siūloma visiems. Tai nėra mūsų nuopelnas, tai  - dovana.
Klaidinga manyti, kad prie Dievo gali priartėti tik ypatingai „dvasingas“ žmogus, nuolat skaitantis ar net mintinai išmokęs svetimas gražias maldas. Taip pat klaidinga teigti, kad Dievui būtini tam tikri ritualai nuodėmėms išpirkti. Santykyje su Dievu svarbu ne skambūs žodžiai ir ne nuodėmių suskaičiavimas, ne jų sunkumas ar lengvumas, bet nuoširdumas - ar nuoširdžiai atgailauji ir ar tikrai tavo širdis šaukiasi Viešpaties. Tam, kad būtum išgelbėtas, pirmiausiai reikia nuoširdaus tikėjimo:
Romiečiams 3 sk.:
22 Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo,
23 nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,
24 o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje.
25 Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau,
26 ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.

Dievas mus myli ir Jam nėra vis viena, priimsime mes Jo gelbėjimo planą ar ne, Jis trokšta, kad kiekvienas įtikėtų:
1Timotiejui, 2 sk.:
3 Tai gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo,
4 kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą.
5 Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas- žmogus Kristus Jėzus,
6 kuris atidavė save kaip išpirką už visus, kad būtų paliudytas reikiamu metu.

Dievo meilės dovana siūloma visiems. Kiekvienas gali apsispręsti, nori ar nenori priimti Jėzaus Kristaus atliktą ant kryžiaus nuodėmių atpirkimą. Jei žmogus pasiryžta šią dovaną priimti ir patvirtina tai krikštu, prasideda naujas gyvenimas su Viešpačiu – ėjimas mokinystės keliu.