Paklauskite savęs, ar krikščionybė, jūsų manymu, yra religija? Ar krikščionys – religingi?

Mano atsakymas – ne. Bet pasižiūrėkime į Dievo Žodį. Ar ten minima religija? Naujajame Testamente mes randame kalbant apie religingumą Apaštalų darbuose.
Apd 17, 16-23:
Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną miestą stabų, Paulius dvasioje netvėrė pykčiu. Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir pamaldžiaisiais, o aikštėje kasdien su tais, kurie ten būdavo. Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: „Ką šis plepys nori pasakyti?” O kiti: „Atrodo, kad jis svetimų demonų skelbėjas”. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą. Jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: „Ar galėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Nes tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų”. Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai leisdavo laiką ne kaip kitaip, o tik pasakodami arba klausydami ką nors nauja. Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Atėnų vyrai, matau, kad jūs visais atžvilgiais labai religingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi Tą, kurį nepažindami garbinate, aš jums ir skelbiu.
Taigi atėniečiai – labai religingi. Religingas žmogus garbiną Tą, kurio nepažįsta. Jis tiesiog laikosi ritualų, daro taip, kaip to meto visuomenėje įprasta. Krikščionis gi – Dievo vaikas, kuris turi asmeninį bendravimą su Dievu. Jis pažįsta Tą, kurį garbina ir jam nereikia pelno siekiančių tarpininkų tarp jo ir Tėvo.
Pirmųjų laikų krikščionims Romos imperijoje vienas iš kaltinimų ir būdavo toks, kad jie nėra religingi. Ir šitas krikščionių nereligingumas tiesiog griovė valstybės pamatus. Nes valstybė buvo nusakiusi, ką ir kaip garbinti ir iš to gaudavo pelną. Religija kaip dabar, taip ir tuomet buvo taip glaudžiai susipynusi, tiesiog įausta į visuomenės gyvenimą. Ir praėjo vos keli šimtmečiai – puiki šėtono taktika – krikščionybė tampa valstybine religija. Valstybė nusako, ką ir kaip garbinti. Dievų panteonas pasikeičia, ritualai patobulinami. Ir kaip simboliška, kad Romos panteone – „visiems dievams“ Romos imperijos laikais statytoje šventovėje dabar laikomos katalikų mišios.
Religija visada, atvirai ar slaptai, eina išvien su valstybe, tiksliau, vadovauja jai, nukreipia tam tikra linkme, nes jeigu pasižiūrėtume į tą paleistuvę, tai ji sėdi ant valdžios žvėries. Pas mus oficialiai religija atskirta nuo valstybės, nėra valstybinės religijos. Atseit atskirta. Iš tiesų yra daug religinių bendruomenių, siekiančių valstybės pripažinimo. Pripažinimas reiškia paramą, ypač piniginę paramą. Vikipedijoje sakoma:
„Pripažinimas reiškia, kad pripažinta valstybės religinė bendrija yra valstybės socialinio, dvasinio ir kultūrinio paveldo dalis, kuri yra valstybės palaikoma.“
Jeigu esi palaikoma, pripažįstama, gerbiama, tu jau gali daryti įtaką politiniam ar kultūriniam gyvenimui, gauti pelną ir prekiauti auksu bei žmonių sielomis.
Įvairiose valstybės dominuoja viena ar kita religijos atšaka, daranti įtaką valstybės valdymui.

Rusijoje ryškiai dominuoja stačiatikiai.

Europos Sąjungoje ir Amerikoje įtakingiausia religijos atšaka – katalikai.

Katalikybė - visų vadinamųjų krikščioniškų religinių bendruomenių motina. Dauguma kitų religinių organizacijų siekia su ja bendradarbiauti. Nieko gero iš šito ekumenizmo, jis tik apjungia skirtingas Babelės daleles ir klaidina žmones, vesdamas tolyn nuo tikrosios tiesos.
Pas mus Lietuvoje yra tik viena dominuojanti religinė bendruomenė, labai glaudžiai susijusi su valdžia. Juk ne be reikalo Lietuvą vadina katalikiška valstybe. Štai vyko vadinamieji atlaidai Šiluvoje ir į kai kurias mokyklas bei kitas biudžetines įstaigas, pavyzdžiui, policijos nuovadas, atėjo nurodymai, kad į atlaidus būtų surinktas ir ten sudalyvautų tam tikras skaičius žmonių.

Religija neišvengiamai manipuliuoja žmonėmis, nurodydama ką, kaip, kiek ir kur garbinti, stengiasi panaudoti net ir pasaulietinės valdžios struktūras savo tikslams ir taip vyksta jau ne pirmą tūkstantį metų. Oficialiai sakoma – visos priemonės geros, kad tik pritraukti žmones prie Dievo? Bet prie kokio Dievo? Prie mamonos? Kam nauda iš atlaidų lankymo? Kam ten suneša savo pinigėlius naivūs religingi žmonės, kai kurie vos ne prievarta atvaryti? Ne, tokie dalykai net neturi teisės vadintis krikščionybe, tai nėra Jėzaus Kristaus kelias.
Prisiminkite Jėzų. Ar Jis siekė sukurti naują religiją? Ar stengėsi Jis įtikti Pilotui, ar aukštiesiems kunigams, siekdamas pritraukti paskui save kuo daugiau žmonių? Parašyta, kad Erodas labai norėjo Jėzų pamatyti, gal kokį stebuklą būtų parodęs, bet Jis nesistengė įsiteikti nei vienai valdžiai. Su pasaulietine valdžia Jėzus iš viso nenorėjo turėti jokių reikalų, tik sakė: „kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui“, o religiniams vadams Jis sakė tik tiesą, dažnai labai nesmagią:
Mt 23, 27-28:
Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.
Mt 23, 15:
Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, ir kai jis tokiu tampa, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.
Taip griežtai kalba Jėzus – „padarote pragaro vaiką“, nes religija – vienas tobuliausių šėtono įrankių. Todėl jokioje religijoje nėra tiesos ir būti negali; krikščionybė jokiu būdu nėra religija. Krikščionybė bei religija nesuderinami dalykai. Aš kai tik išėjau iš katalikybės, tai naiviai maniau, kad tik katalikai paklydę savo religijoje, o va krikščionys man atrodė ypatingi jau vien dėl to, kad taip teisingai vadinasi, kalba kalbomis ir skaito Dievo Žodį – Bibliją. Ir aš galvojau, kad Viešpats nuves mane į kokią nors "teisingą" religinę bendruomenę. Ir vis svarsčiau, kur ta mano vieta, kur ta teisinga bendruomenė, kuri taps mano namais ir kur aš galėsiu su broliais ir sesėm džiaugsmais ir vargais dalintis ir Dievą šlovinti. Daug pamačiau, daug kur jaučiau, kad net artintis neverta. Prisižiūrėjome mes su Nerijum per gana trumpą laiką visokiausių vadinamosios krikščioniškos religijos atmainų ir atspalvių ir kažin ar dar viską Viešpats parodė. Tam plačiame kely labai didelė įvairovė.
Jeigu žiūrėsime į krikščionybę kaip į religiją, matysime ten daugybę didelių ir mažų religinių bendruomenių, kurios visos teigia einančios teisingu keliu ir nusako tau, kaip elgtis, kad pelnytum amžinybę. Visos jos kalba apie Jėzų Kristų, vienos daugiau, kitos mažiau, bet visos turi šalia Jėzaus Kristaus dar kažką. Žinoma, katalikų niekas dar neaplenkė stabų gausybe. Jie turi šimtus įvairaus senumo ir šventumo stabų ir stabukų ir įvairiausių mokymų, kuriais aplipdytas Jėzaus Kristaus mokymas, jie turi „neklystantį“ popiežių, atseit Kristaus vietininką, ir kažkokią dangaus karalienę. Ir kitos religinės organizacijos turi savų lyderių ir „neklystančių“ pranašų. Ir praktiškai visos šalia Dievo dar tarnauja ir mamonai.
Dvasiniam lygmeny toje religinėje sistemoje egzistuoja labai plati įvairiausių dalykų pasiūla.

Ne be reikalo pasakyta, kad Babelė tapo „visų nešvarių ir nekenčiamų paukščių narvu“. Kiekvienam pasiūlymai paruošti pagal jo širdies įgeidžius. Aišku to, kokį dvasinį dalyką žmogus pasirenka, rezultatai pamatomi ir kūniškai. Ne visi tokie nereiklūs dvasiniams dalykams kaip eiliniai katalikai, kurie pasitenkina įprastiniu ritualu dailiam pastate su gražiom statulėlėm kiekvieną sekmadienį, o toliau atidavę Dievui valandos per savaitę ir kelių litų duoklę gyvena sau kaip visi pasauliečiai. Tie kurie nori daugiau vadinamojo dvasingumo, gauna jo daugiau. Galima eiti į tokią bendruomenę, kurios nariai save plaka, vietoje pagalvės deda telefonų knygą ir periodiškai marinasi badu, galima susirasti tokią, kurioje pabrėžtinai demonstruoja savo laisvę su alumi priešais televizorių, nes gi jie laisvi ir gali pasižiūrėti futbolo varžybas, Jėzus už tai nesupyks. Vieni dangsto moterų galvas, kiti sudievina klestėjimą ir pinigus, dar kiti sako: „O mums viskas leistina, nes mes visi Dievo vaikai, darykim ką mūsų širdis geidžia, Dievas geras, atleis, svarbu, kad parodytume kuo daugiau meilės“. Ir neįsigilinę, kokia iš tiesų meilė aprašyta Pauliaus laiške korintiečiams, žmonės puola į tai taip kūniškai, kad dažnai tai baigiasi skyrybom ar pedofilija. Čia būtų galima daug kalbėti, bet nenoriu aš konkrečių bendruomenių įvardinti, neturiu tikslo kiekvieną smulkiai kritikuoti. Aš tiesiog sakau tai, ką turiu pasakyti – visos krikščioniškos religinės organizacijos neišvengiamai kažkur prasilenkia su Jėzaus tiesa.
Nesvarbu, kokia religinė bendruomenė bebūtų, ji visuomet sieks tavimi manipuliuoti. Kartais tai taip gražiai būna užmaskuota, bet vis tiek galų gale išlenda, kad tavo atžvilgiu turima kažkokių planų. Dažniausiai tikslas paprastas – pinigai ir organizacijos augimas. Katalikų organizacija turi gerą įdirbį iš praėjusių šimtmečių ir jiems nesunku paveikti žmones, pasinaudojant prietarais, įsišaknijusiais žmonių mintyse.

Tarkim, visi katalikai įsitikinę, kad jei nepakrikštysi vaiko, jis nueis į pragarą. Arba kad reikia užpirkti mišias už velionį, duoti laidojant pinigų, tada kunigas pasimels, kad skaistyklos kančios būtų palengvintos. Ta struktūra gražiai sustyguota ir vis dar neša neblogą pelną.
Naujos, modernios krikščioniškos religinės organizacijos dažnai gražiai gundo palaiminimais. „Nueik ten į tą konferenciją, bus gausūs Dievo palaiminimai, tiesiog lis Šventąja Dvasia.“ Arba: "lankyk šituos kursus, Dievas gausiai palaimins tave". Ir visos labai ragina aukoti, žino rašto vietų apie dešimtinių nešimą ir apie našlę, įmetusią paskutinį pinigėlį ir kiekvieno susirinkimo metu būtinai pasakoma graži kalba, sujaudinanti žmogų, kad dosniau duotų.
Ne vien tik katalikai, bet ir kitos krikščioniškos religinės organizacijos glaudžiai bendradarbiauja su pasauliu, su politinėmis valdžios ir verslo struktūromis. Štai kad ir pasaulinė lyderystės konferencija Lietuvoje, apie kurią neseniai skaičiau, kurią rengia viena iš krikščioniškų religinių organizacijų:
"Pagrindinis Pasaulinės lyderystės konferencijos tikslas - ugdyti lyderius visame pasaulyje įkvepiant juos, suteikiant ar atgaivinant ateities viziją, lavinant įgūdžius visuomenės ir bažnyčios labui."
Konferencija ekumeninė,  o tai reiškia, kad gali dalyvauti bet kokios religinės organizacijos nariai. Susimoki porą šimtų litų ir klausaisi pranešėjų iš viso pasaulio, labai žymių ir įtakingų visuomenės ir religinių organizacijų veikėjų, kurie tau papasakos, kaip paveikti žmones, kaip sėkmingai vadovauti savo religinei organizacijai, kaip valdyti žmonių emocijas ir pinigų srautus. Tegu jie rengia tą savo konferenciją, lavina savo vadovavimo įgūdžius, bet kuo čia dėtas Jėzus Kristus? Ar įsivaizduojate Jėzų tokiame renginy? Kas čia krikščioniško? Faktiškai, religinių organizacijų lyderiai ten mokosi, kaip sėkmingai manipuliuoti žmonėmis.
Bet kokia religinė organizacija yra suinteresuota augti, plėstis ir išnaudoti tave. Pinigai, valdžia garbė - tai kūniški dalykai, svarbūs tik šiame pasaulyje:
Galatams 6, 7-8:
Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.
Jokia religija nėra tikrasis kelias. Religija – tai noras susituokti iš išskaičiavimo, tuo pat metu paleistuvaujant su kuo papuola. Mes kalbam apie tikrą santykį su Dievu, apie Kelią, vedantį į amžiną gyvenimą Dievo Karalystėje, apie mokinystę, apie sekimą Jėzumi Kristumi. Religija irgi kalba apie tuos pačius dalykus, naudoja dažnai tuos pačius žodžius, cituoja Bibliją. Yra daugybė religijos atmainų ir pasireiškimų; kartais net fiziškai bloga darosi nuo tų visų tiesos iškraipymų, nuo meilės be tiesos ir nuo tiesos su neapykanta ir nuo pusiau tiesos ir visa tai prasidėjo dar apaštalų laikais. Yra labai įvairių mokymų; jau apaštalų laikais taip buvo. Ir kartais žmonės nuoširdžiai klysta ir kitus klaidina, nors kalba apie Jėzų, bet vieni iš savanaudiškumo, o kiti tiesiog dėl savo ribotumo sako tik dalį tiesos. Dar apaštalas Paulius perspėjo:
1 Kor 3, 10-15:
Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo. Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų,- kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį.
Tiesą sakant, mūsų visų pažinimas nėra pilnas (ir aš jokiu būdu nesiskelbiu pilnai viską suvokusi, toli gražu), juk net paties didžiausio apaštalo - Pauliaus - teigimu mūsų pažinimas tik dalinis, kol gyvename fiziniam kūne:
1 Kor 13, 9-10:
nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.
1 Kor 13, 12:
Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada-veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.
Dievo Žodis sako, kad kol gyvename kūne, mes neturime pilno pažinimo. Tai kaip gi atskirti, kur religija, o kur tikras kelias? Atskirti įmanoma. Jeigu tu atgimęs iš Dvasios, tau aiškiai signalizuos Šventoji Dvasia, pats Dievas - tau labiausiai suprantamu būdu. Ir jeigu neužmerksi savo širdies akių, tu atskirsi. Šventoji Dvasia padės tau pasirinkti teisingai. Taip pat mes žinome keletą kriterijų ir mūsų protams padedančių atskirti kas yra kas. Religija visada stengsis įvesti taisykles, ritualus, įsprausti į kokius nors rėmus, reguliuoti, manipuliuoti, organizuoti, duoti „ teisingą“ modelį. Ir visada šalia Jėzaus Kristaus mokymo bus įpintas šiek tiek Jėzaus Kristaus mokymą „patobulinantis“ žmogaus ar žmonių mokymas. Ir kiekviena organizacija sieks gauti pelno ir augti. Megabažnyčios – šių laikų fenomenas, didžiulė šių dienų Babelės dalis, valdanti didžiulius pinigus ir didelį kiekį žmonių kūnų ir sielų. 

Augimas organizacijai – populiarumo įrodymas, sėkmingo gyvavimo garantas. Ak, tas "išgelbėtųjų" galvų skaičiavimas, tas nuostabusis klausimas „Ar auga jūsų bažnyčia?“ O ar neturėtų krikščionis krikščionio klausti ko kito: „kaip tau broli (ar sese) sekasi einant tuo siauru keliu? Gal Viešpats davė kokį naują bendrakeleivį?“
Kaip atsitinka, kad krikščionys kuria vis naujas religines organizacijas? Dažniausiai viskas prasideda Šventosios Dvasios veikimu. Labai ryškus pavyzdys Liuteris, kuris neištvėręs baisybių, vykstančių katalikų bažnyčioje, ėmėsi žmonėms kalbėti tiesą ir netgi išvertė jiems Dievo Žodį. Tačiau jau šalia Liuterio ir ypač vėliau, po jo mirties, atsirado žmonių, kurie panaudojo viską saviems tikslams, politikoje, kovoje dėl valdžios. Mes žinome, kad šitas Dievo Žodžio prieinamumas paprastiems žmonėms buvo nužymėtas krauju. Tos žudynės tęsėsi ir plito visose šalyse. Ir taip kiekvieną kartą, iki pat šios dienos, kai tik iškyla lyderis, neišvengiamai aplinkui ima burtis žmonės, garbinantys ne vien Dievą, bet ir tą lyderį arba norintys juo manipuliuoti. Štai jums stabai ir dvasinė paleistuvystė. Jeigu to žmogaus širdies nuostata ne visai teisinga, jeigu jis ima įsivaizduoti save kažin kuo, tai įkuria organizaciją su savu mokymu. Ir viskas, tu jau Babelės dalis. Praeina pora dešimtmečių ir tas lyderis jau sėdi ekumeniniuose pusryčiuose su kitais, tokiais pat kaip jis, Babelės dalelėmis, ir svarsto, gal dėl kokio „krikščioniško“ projekto pinigėlių bus galima susitarti. Kartais pats Dievo pakeltas tam tikram tikslui ar tarnystei žmogus ir nesiekia kurti organizacijos, bet atsiranda žmonių aplinkui, kurie tuo pasirūpina jam gyvam esant ar po jo mirties...

Tęsinys - kitoje dalyje