Tikroji krikščionybė neturi nieko bendro su organizacija, populiarumo ir augimo siekimu, su noru praturtėti ir pelnyti pripažinimą. Tai kelias, Jėzaus Kristaus mokinio kelias, turint tiesioginį bendravimą su Dievu, savo Tėvu, per Šventąją Dvasią. Ir tai labai nelengvas kelias. Šitam kelyje nereikalingi žmonių mokymai ir tradicijos, ritualai, apeigos, dešimtinių mokėjimas ir privalomos maldos. Tai tau nepadeda kelyje. Tai šėtono palikti spąstai, bet jei nuoširdžiai trokšti tik bendravimo Dievu, tik Jėzaus Kristaus, o ne Jėzaus ir dar kažko šalia, tavo širdis gali tų spąstų išvengti. Šitam kelyje yra Dievas ir esi tu, Jo vaikas. Ir tai labai rimta. Jis duos tau bandymus. Neišvengiamai duos. Ne kad pakankintų tave, bet kad augtum, augtum nuolankumu ir Dievo pažinimu. Jis bandys tavo širdį ir grūdins, augins tavo tikėjimą, per teisingus pasirinkimus, kuriuos dėl Jo padarei. Ir tai dažniausiai bus skausminga. Ne be reikalo Jėzus kalba apie kryžių ir jungą. Toks yra mokinystės kelias. Jėzus nejuokavo, kai sakė:
Mk 8, 34-38:
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?! Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”.
Kodėl žmonės pasirenka ne mokinystės kelią, bet religiją? Kodėl kiti nusigręžia nuo Dievo ir pasineria vėl į pasaulietinius dalykus? Atsakymas, manau, žmogaus širdis.

Patarlių 4, 23:
Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė.

Kiek Dievo vyrų ir moterų, taip gražiai pradėję, nukrypo nuo to kelio ir pakliuvo į šėtono pinkles. Didelis tarnavimas – didelis išbandymas. Jeigu geidi širdyje dar kažko, ne vien tik Jėzaus, šėtonas neišvengiamai per tą landą ir prilenda. Aš nenoriu pavardžių dabar minėti, jeigu nei vieno tokio pavyzdžio nežinote ir nesuprantate, apie kokius Dievo vyrus aš čia šneku, ateikite kada pas mus į svečius ir prie arbatos puodelio galėsime jums papasakoti keletą liūdnų pamokančių krikščioniškų istorijų. Aš nieko nenoriu smerkti, tiesiog žiūriu, kas vyksta, ir meldžiuosi, kad Viešpats man padėtų išlaikyti nuolankią širdį.
Bažnyčia yra Jėzaus nuotaka, tai pagal Dievo Žodį, tiesa? Kas yra nuotaka, kokia ji būna? Ko ji laukia labiausiai, ko nori, ko tikisi ir ko ilgisi? Aš manau taip, jeigu aš priklausau Jėzaus nuotakai, tai svarbiausia man turėtų būti ne ką ypatingai didingo nuveiksiu, bet ar mano mylimasis bus patenkintas manim, kai pagaliau susitiksime. Todėl pagalvokite tie, kurie meldžiatės atgimimo, norite, kad Viešpats darytų per jus ženklus ir stebuklus, gerai pagalvokite ir ištirkite savo širdį, dėl ko jūs to trokštate ir ar tikrai atlaikysite, jei Dievas ims ir išpildys jūsų prašymą ir duos jums tą didžiulį tarnavimą? Ar pajėgsite atlaikyti minią, stovinčią prie jūsų durų per naktį ir jau šeštą ryto imančią belsti į duris? Ar nepasididžiuos jūsų širdis nuo žmonių, gaudančių kiekvieną jūsų žodį, dėmesio ir pagarbos? Ar neišpuiksite nuo nešamų dovanų? Ar neprisiskirsite nuopelnų sau, o ne Dievui? Net Dievo išrinktas tarnas Mozė pilnai neišlaikė šio išbandymo, dėl ko ir neįėjo į pažadėtąją žemę, tik pasižiūrėjo į ją.
Kartais mums tikrai labai trūksta išmanymo, bet Dievas labai kantrus su mumis. Laukia, kol žmogus nuoširdžiai panorės Jį pažinti. Ne tokį, kokį susikūrė savo mintyse, ne tokį, koks pačiam žmogui patiktų, bet tokį, koks Jis iš tiesų yra. Bet dažnai žmonės nenori pažinti Dievo. Skaito tik tas Švento Rašto dalis, kurios jiems patinka. Aš suprantu, jiems baisu. Atsimenu, man pačiai buvo baisu ir aš nenorėjau Jo tokio priimti. Didelė pagunda – susikurti Dievą tik tokį, kokį pajėgi priimti. Ir Jį tokį garbinti (taip, kaip tau patinka garbinti), tokį mylėti. Mylintį, be rūstybės. Pasiimti tik Tėvo įvaizdį iš Jėzaus palyginimo apie sūnų palaidūną, tokį, kuris bėga išskėtęs rankas tavęs pasitikti. Tas palyginimas teisingas, Dievas tikrai mus myli. Bet neužmirškime, kad tai tik palyginimas. Viešpats Dievas nėra nusenęs tėveliukas. Giesmių giesmė sako, kad Dievas myli pavydžiai ir labai karštai.
Gg 8, 6-7:
Laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip apyrankę ant rankos. Meilė yra stipri kaip mirtis, pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jos karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna. Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, būtų visiškai paniekintas.
Mes tuoj įsivaizduojam žmogišką jaunuolio pavydžią meilę. Aš suprantu, mums Jį lengviau įsivaizduoti kaip mylintį žmogų. Bet Viešpats Dievas nėra žmogus. Jis Dvasių Tėvas, visa naikinanti ugnis. Jis Dievas Teisėjas. Apaštalas Paulius aiškina laiške žydams:
Hebr 12, 18-29:
Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir liepsnojančio ugnimi kalno ar prie tamsos, ar ūkanų, ar viesulo, ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų ištarta nė žodžio. Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: „Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis privalo būti užmuštas akmenimis arba nušautas strėle”. Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: „Labai išsigandau ir visas drebu!” Bet jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo kraujo, kuris kalba apie geresnius dalykus negu Abelio kraujas. Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neištrūko, kai atmetė Tą, kuris žemėje davė įspėjimų, tai juo labiau neištrūksime mes, nusigręžę nuo To, kuris kalba iš dangaus. Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar Jis pažadėjo, sakydamas: „Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!” Žodžiai „dar kartą” rodo, kad iš sutvertųjų dalykų bus pašalinti sudrebinamieji, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama. Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.
Ryjanti ugnis, kuri sudrebins žemę ir dangų. Deramai tarnauti su pagarba ir baime. Ir todėl kai aš girdžiu sakant „Dievulis“, suprantu, kad tas žmogus, deja, nesuvokia, ką sako. Ne Dievulis. Dievulis, tai tas išdrožtas į medį patupdytas stabukas, liūdnai parėmęs skruostą.

Dabar tokie lietuviški stabukai jau tarptautiniu mastu saugomi, kad neišnyktų, nes jie gi mūsų tautos kultūrinis paveldas. Dar yra kitas dievulis – auksiniais rūbeliais aprengtas lėliukas uždarytas puošniam pastate.

Pasidarom dailų dievulio atvaizdėlį ir garbinam sau pamaldžiai rankytes sudėję. Kaip gražu, ar ne?
Bet juk Viešpaties Dievo, visagalio Dievo, Dievo Teisėjo atvaizdo mes negalime padaryti. Jis uždraudė net mėginti. Bet argi žmonės klauso Dievo? Pasiskaitykite Senąjį Testamentą. Žinau, ne iš vieno girdėjau, kad sunku skaityti Senąjį Testamentą. Ir man pačiai pradžioje buvo sunku. Bet nereikia bijoti to, kas Senajame Testamente parašyta, reikia labai įdėmiai jį skaityti. Nes ten labai daug pavyzdžių mūsų pamokymui, kas būdavo tiems, kurie garbindavo svetimus dievus – paleistuvaudavo dvasioje, pasiskaitykite bet kurį iš pranašų. Tik nereikia bijotis. Jeigu žmogus atgimęs iš Dvasios, tai jis pakelia tą Dievo rūstybės suvokimą, Šventoji Dvasia padeda jam Dievą pažinti, paaiškina, paguodžia, jeigu išsigąsta, moko.
Juk, mūsų laimei, mes gyvename Naujosios Sandoros laikais. Jėzus Kristus apsaugo mus nuo Dievo rūstybės. Kitaip sakant, pats Dievas tapo žmogumi Jėzaus Kristaus asmenyje, kad galėtų mus apsaugoti nuo savo rūstybės, nes Jis tikrai mus myli. Ir būna su mumis savo Dvasia. Štai Geroji Naujiena. Dažnai ši Geroji Naujiena pateikiama susukta į vatą, padailinta ir pasaldinta: "Jėzuliukas mus išgelbėjo, oi kiek kraujo dėl mūsų praliejo, oi koks Jis vargšelis, oi kokie mes nusidėjėliai." Ne Jėzuliukas, Jėzus Kristus, mūsų atpirkėjas, ateisiantis teisti pasaulio. Kartais šnekama tik apie Dievo meilę, nutylint, kad Jis visa ryjanti ugnis, kad Jis Teisėjas, kad nepaisant Jo meilės, nuodėmė yra užtraukusi mums mirtį ir tik Jėzaus Kristaus pralietas dėl mūsų kraujas mus išgelbsti. Jeigu mes priimame šitą Jo auką, jeigu tikime, kad tai tiesa, jeigu sekame Jėzumi Kristumi ir stengiamės laikytis visko, ko Jis mokė, tik tada galime vadintis Dievo vaikais. Todėl siekti šventumo yra tiesiog būtina krikščioniško kelio sąlyga.
Hebr 12, 14-17:
Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį; kad neatsirastų ištvirkėlių ir bedievių kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises. Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo.
Pasižiūrėkime dar šiek tiek į laiško žydams 12 skyrių, nuo pradžių.
Hebr 12, 1-9:
Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis! Jums dar neteko priešintis iki kraujų, kovojant su nuodėme. Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima”. Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja? Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?
Griežtos dvasinės drausmės reikalavimas yra Dievo meilės dalis. Suprantate – būti Dievo vaiku nėra lengva; Jėzus Kristaus sekėjo kelias čia žemėje nėra lengvas.

Tai ne pūkuota patogioji krikščionybė. Tai ne krikščioniškas bendraminčių klubas, tai ne žaidimas. Neapgaudinėkime savęs: "aš sukalbėjau atgailos maldą ir dabar aš išgelbėtas, Dievas mane myli,  niekaip aš tų kelių nuodėmėlių neatsikratau, bet gi Dievas geras, Jis atleis." Jeigu tu nori likti savo patogiam pasaulėlyje ir tik retkarčiais ten truputėlį įsileisti Jėzų Kristų, nueiti ir pabūti žiūrovu kokios nors bendruomenės pamaldose, atiduoti "privalomą" dešimtinę, o po to pasidalinti su bendraminčiais prie kavos puodelio, kas kur naujo, kur koks naujas pamokslininkas ar stebukladarys atvažiuoja, o gal stovykla krikščioniška, o gal koncertas, tai toks kelias yra. Bet tai ne mokinystės kelias. Ir aš nedrįstu sakyti, kad tokie žmonės nėra išgelbėti. Aš to nežinau. Bet aš ne apie išgelbėjimą jums kalbu.
Sykį teko kalbėtis su vienu kataliku iš ekumeninės organizacijos. Mes jam daug dalykų pasakėme, kas toje organizacijoje ir kas katalikų bendruomenėje vyksta ne pagal Dievo Žodį. Kai ką jis pripažino, kai ko pripažinti nenorėjo. Ten jam sava bažnyčia ir viskas, brangi labai, kaip gi čia paliksi, tiek mielų žmonių. Jis klausia maždaug: „Kalbi taip, lyg kiekvieną įtikėjusį žmogų norėtum iš katalikų bažnyčios išvesti?“ Aš jam sakau: „Jeigu aš galėčiau, kiekvieną išvesčiau, šią pat minutę.“ Aš taip užtikrintai tai pasakiau, nes man tai labai rimta ir aš tuos žmones myliu, pati tame buvusi, žinau kame jie likę ir suprantu dabar, ką jie daro ir kaip tai atrodo Dievo akyse. Bet tas vyriškis įsižeidė ir iš karto klausia: „Tu ką nori pasakyti, kad nei vienas katalikas nebus išgelbėtas?“ Aš jam sakau: „Aš nežinau, tai tik vienas Dievas žino.“ Aš nenorėjau jo papiktinti, juk iš tikrųjų nežinau, kas bus išgelbėtas. Dievas mato žmonių širdis. Gal toje bendruomenėje bus daug išgelbėtų. Man atrodo, kad ne. Bet aš ne apie išgelbėjimą juk kalbu, apie mokinystę. O tai skirtingi dalykai. Man nerūpi, kaip rezervavus bilietą į Dangų patogiai čia dar pagyventi. Man rūpi, ko mano Tėvas iš manęs nori, kad padaryčiau. Man rūpi pažinti Tą, kuris dėl manęs atidavė gyvybę. Pažinti pilnai. Ir pilnai įvykdyti Jo valią, kol dar esu reikalinga čia, žemėje. Argi jūs netrokštate to paties, labiau už viską?
Mokinystė tai yra bendravimo kelias. Dievas tikrai nežiūri į ritualus, kuriuos jūs galbūt ištikimai atliekate. Vienos religinės organizacijos teigia, kad reikia litanijas ir rožinius kalbėti, nes Dievui patinka litanijos ir rožiniai. Dar sako, Dievui patinka, kai šliaužioji keliais apie kokią nors dailią akmeninę moters statulą. Labai tada išklauso maldas. Kitos bendruomenės dalina maldos korteles, liepia dėti pliusiukus, kiek sykių pasimeldei už pasirinktą žmogų. Surinkus tam tikrą kiekį pliusiukų Dievas matyt suskaičiuoja ir išklauso. Dar kitos liepia privalomai eiti evangelizuoti: moki nemoki, nori nenori, veda tave Šventoji Dvasia ar neveda – eik ir kalbink žmones, nes Jėzus juk liepė skelbti. Be kita ko, Jis liepė ne eiti ir suskaičiuoti sukalbėjusius atgailos maldą, o eiti ir padaryti mokiniais. Be va kaip tik apie mokinystę beveik niekas ir nekalba.
Visos religinės bendruomenės, aš jau minėjau, labai svarbiu dalyku laiko žmonių skaičių. Kartais gaunu labai įdomių naujienlaiškių internetu iš vienos religinės organizacijos Amerikoje. Ten, pavyzdžiui, klausiama: „Ar auga jūsų bažnyčia? Jeigu neauga, mes jums siūlome, parsisiųskite štai šią nuostabią knygą ir video medžiagą, kur nurodyta 10 žingsnių, kaip paskatinti jūsų bažnyčios augimą. Sumokėjus tik keliolika dolerių, rezultatai pranoks jūsų lūkesčius, garantuojame.“ („Žmonių pinigai pradės pildyti jūsų sąskaitą labai sparčiai.“ Ne, šito neparašyta, šitai tarp eilučių.)
Ne skaičiumi reikia augti, reikia augti Viešpatyje. Ir jeigu mes neaugsim Viešpatyje, tai ir šlovė Jam, jei Jis nieko prie mūsų bendruomenės nejungs.
Nėra nieko, ko Dievas negalėtų, bet Jis neverčia  prievarta Jį mylėti ir garbinti. Kas tavo širdyje? Ko tu geidi? Ar „užsidirbti“ amžinybę teisingai garbindamas? Ar trokšti Jį pilnai pažinti, nesvarbu, koks Jis yra? Ar sakai Jam: "šito aš nepajėgsiu atsisakyti"? Nesvarbu, kas tas „šitas“; vieniems tai bendruomenė, kitiems - vadinamasis „švenčiausias sakramentas“, kitiems - ypatingai gražiai apie meilę kalbantis kunigas ar labai Dievo apdovanotas pastorius. Jeigu sakai Dievui, kad nenori ir nepajėgsi, Jis neprievartaus. Ne tai ne. Jėzus Kristus nei vieno nemaldavo sekti paskui Jį. Kai Jis pradėjo kalbėti visai nesuprantamus dalykus – kad Jis duona iš dangaus ir dėl to Jį paliko didžioji dalis mokinių, Jis paklausė dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“. Dievas neturi iliuzijų dėl žmonių, Jis žino, kad tikruoju siauru keliu eis nedaugelis:
Mt 7, 13-14:
„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa”.
Ir Jėzus klausė, ar iš viso beras žemėje tikėjimą:
Lk 18, 7-8:
Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti? Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?”
Tai įspėjimas mums. Religija ar pasaulis – to paties plataus kelio skirtingos pusės. Tam jis ir paltus, kad viską sutalpintų.
O Dievo Žodis mus ragina, labai griežtai ragina atsiskirti nuo visų netyrų dvasinių dalykų.
2 Kor 6, 14-18:
Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: „Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”. Todėl: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite,-sako Viešpats,-ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,-sako visagalis Viešpats”.
Kai aš sakau, kad atgimę iš Dvasios, Dievo vaikai turi išeiti iš religinės sistemos, ar aš turiu omenyje, kad tikras krikščionis turi būti vienišas? Ne, nes tai prieštarautų Dievo Žodžiui. Mes matome Biblijoje, kad tikintieji buvo bažnyčiose, jie retai veikdavo po vieną. Ir net kai Viešpats Jėzus Kristus kur nors siųsdavo mokinius, tai ne po vieną, po du. Bet Dievo vaikai ne patys dirbtinai kuria bažnyčias ar kur nors susigalvoję prisijungia, nes ten gražus šlovinimas, ar geras pamokslininkas, ar kava skani, ar kažkas „pramušė“ projektą finansavimui. Jie eina vadovaujami Šventosios Dvasios ir tik Jos vedimu. Kai Jėzus Kristus kalbėjo, kad mums būtina atgimti iš aukšto, Jis palygino atgimusiuosius su vėju:
Jn 3, 5-8:
Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios”.
Kodėl čia Jėzus kalba apie vėją?

Ar krikščionys laisvi kaip vėjas? Ir taip, ir ne. Argi vėjas laisvas? Jis pučia ten, kur Viešpats nori. Taip ir krikščionis turi paklusti tik Viešpačiui Dievui. Jeigu tu gimęs iš Dvasios, tu neturėtumei užsisėdėti ten, kur kiekvieną sekmadienį pagal tvarkaraštį vyksta tas pats per tą patį – lyderio pamokslas, maldos už poreikius, aukų surinkimas, duonos laužymas, kavutės pagėrimas.
Jeigu tu gimęs iš Dvasios, girdi Jėzaus Kristaus balsą ir nori Jam paklusti, tai Jis tave ves, augins, tau vadovaus, ras bendraminčių ir bendruomenę, kur galės veikti Dvasios tau duotos dovanos, kad jos galėtų būti panaudotos bažnyčios – Jėzaus kūno ugdymui. Nes ne mes kuriam bažnyčias, Jėzus augina savo nuotaką susitikimui su Juo, kai Jis vėl ateis. Viešpats tikrai daro didelius dalykus, pirmiausia mūsų širdyse, jeigu mes Jam leidžiame, o paskui, jei Jis panori, būna ir stebuklai – ženklai netikintiems, kuriuos Jis panori prie savo kūno prijungti.
Taigi mes, atgimę iš Dvasios, Jėzaus nuotaka, laukiame Jėzaus Kristaus. Kai Jis ateis, viską sudėlios į savo vietas ir nebebus neaiškių dalykų. Mes gyvename paskutinių laikų pabaigoje ir nežinome, gal jau rytoj ateis Jėzus Kristus. Ar su džiaugsmu pasitiksite savo išgelbėtoją? Aš jūsų negąsdinu, tiesiog kiekvienas savęs paklauskite: „Ar aš tikrai siauram krikščioniškam kelyje?“ Ir jeigu nuoširdžiai klausite, Šventoji Dvasia, kuri veikia jumyse, jums atsakys. O jau toliau nuo jūsų priklauso, sėdėti Babelės sistemoje, ar išeiti, kaip Viešpats yra pasakęs. Jūs kiekvienas spręskite, ar dar kažko laukti, ar skubiai daryti sprendimą, nes laikas trumpas.
Apr 22, 10-17:
Jis sako man: „Neužantspauduok pranašiškų šios knygos žodžių, nes laikas trumpas. Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, kas susitepęs, ir toliau tebūna susitepęs, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja”. „Štai Aš veikiai ateinu, ir mano atlygis su manimi, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo darbus. Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis”. „Palaiminti, kurie vykdo Jo įsakymus, kad įgytų teisę į gyvenimo medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą. O lauke lieka šunys, burtininkai, ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro”. „Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą jums tai paliudyti apie bažnyčias. Aš esu Dovydo šaknis ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė!” Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!” Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!” Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvenimo vandens.

Amen.

2012-09-21