lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Eunuchas dėl dangaus karalystės 2 d.

Kaip gyventi šeimoje?
 

Šiek tiek apžvelgsiu Dievo Žodį, kiek man jo Viešpats leido suprasti.
Aš suprantu taip: pirmiausia, jeigu abu šeimoje yra tikintys, Jėzaus Kristaus mokiniai, tai jie sudaro bažnyčią. Todėl viskas, kas rašoma apie bažnyčią, kokie turi būti santykiai, broliška meilė, atlaidumas, kantrybė vienas kitam, nuolankumas, gerumas ir vis kita – viską puikiai tinka šeimai. Ko negali šeimoje būti ir kas turi būti galime paskaityti, kad ir iš laiško kolosiečiams:
Kol 5, 8-15:
Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė. Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose-Kristus. Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite. O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Ir būkite dėkingi.
Kartais atrodo, kad krikščionis turi lyg du veidus – vienoks, parodomasis, bažnyčios susirinkimuose, su broliais ir sesėmis, ir, deja, visai kitoks namie, savo žmonai ar savo vyrui ir vaikams. Apie tokius Jėzus galėtų pasakyti panašiai, kaip anuo metu barė fariziejus:
Mt 23, 27-28:
Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.
Pilni knygynai knygų ir pilni žurnalai straipsnių apie santykius. Dažnai ten visai teisingai iš apklausų apibendrinta, ko reikia vyrams ir moterims, kad šeimoje jaustųsi laimingi.

 

 

Vyras nori, kad jį gerbtų, palaikytų, kad jo moteris būtų jam atsidavusi, ne nuolat kritikuojanti, bet palaikanti, kaip ir turi būti tinkama padėjėja. Žmona nori, kad vyras ją mylėtų ir gerbtų, ji trokšta saugumo ir nori būti išklausyta.
Visa tai ir yra pasakyta Dievo Žodyje. Dievas žmones puikiai pažįsta, juk Jis mus sukūrė, taigi nenuostabu, kad Jis ir duoda taisykles, kaip gyventi.
Pasižiūrėkime į laišką kolosiečiams, trečiame skyriuje, čia tai, kas būtent skirta šeimai:
Kol 3, 17-21:
Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui. Jūs, žmonos, būkite atsidavusios savo vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes tai patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs.
Tiek prirašyta psichologijos knygelių, o užtektų, kad visi laikytumėmės šių eilučių ir tada laimingose šeimose augtų laimingi vaikai. Na ir be abejo, Dievas turi būti visa ko centre, Jam visi darbai ir Jam padėka.
Dar viena vieta šeimai iš laiško efeziečiams, aš esu kalbėjusi apie tai temoje apie moteris, tai nenoriu daug kartotis, bet čia labai gražiai apibūdinti vyro ir žmonos santykiai:
Ef 5, 22-33:
Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios,-Jis kūno gelbėtojas. Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią. Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų. „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu”. Tai didelė paslaptis,-aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią. Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą.
Vyras myli žmoną kaip save patį, o žmona gerbia vyrą. Kaip matome, visur Dievo Žodyje akcentuojama, kad žmonos turi gerbti savo vyrus ir jiems paklusti. Taip Dievas nustatė nuo pat pradžių, kad būtų šitas pavaldumas. Ar tai reiškia, kad moteris vergė ir tarnaitė? Na, turbūt sutiksite, kad Dievas ne tam sutvėrė Adomui Ievą, kad jam reikėjo pamelžti karves ir kojines išskalbti. Ne, žmogui tiesiog buvo negera vienam. Vyrui reikia, kad jį vertintų, palaikytų, gerbtų ir mylėtų. Vaikystėje esu skaičiusi daug pasakų, ir kai kurias iki šiol atsimenu, ypač viena išmintinga pasaka man patiko, labai pagal Dievo Žodį, „Kaip senelis padarys, viskas bus gerai“. Manau, kad daugelis ją žinote - apie išmintingą ir mylinčią bobutę, kuri nebarė senelio, kad jis vietoje išvesto parduoti arklio parsinešė supuvusių obuolių maišą. Jinai už tai jį pagyrė ir dar pabučiavo. Va čia, mano supratimu, kiekvieno vyro svajonių moteris.
Vyrams Dievas liepia savo žmonas ne tik mylėti, Dievo žodyje pasakyta dar ir gerbti savo žmonas ir pasistengti jas suprasti. Ir nors juokaujama, kad moters suprasti neįmanoma, moteris vertina bet kokias nuoširdžias vyro pastangas ta linkme.
1Pt 3, 7:
Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos.
Jeigu žmona žinos, kad yra tikrai mylima, kad ji vienintelė ir kad už ją gyvybę gali paaukoti, jeigu jaus vyro švelnumą ir supratingumą, ji bus laiminga ir tikrai jai nebus sunku paklausyti ir reikalui esant nusileisti savo vyrui.
Aš manau, kad gražiai sutarti nėra jau taip neįmanomai sunku, bet tam reikia nuoširdžių abipusių pastangų. Viskas būtų gražu, jeigu mes sugebėtume ir nuoširdžiai norėtume vykdyti Dievo Žodį, bet taip maža, net tarp krikščionių, deja, taip maža šeimų, kurios stengiasi gyventi pagal Dievo Žodį. Šėtonas siekia bet kokia kaina sukiršinti ir supriešinti vyrus ir žmonas. Žmonoms jis teigia, kad būti klusniai savo vyrui - gėda ir silpnumo požymis, kad tai ją žemina kaip žmogų. Kokia gi čia gėda, Dievo valią vykdyti? Jis sako: „tu nesi silpnesnis indas, Dievas meluoja, daryk viską pati, tu žinai geriausiai“. Arba kitas melas: „jei jis tave myli, turi tuoj pat vykdyti visus tavo prašymus“. Ir pradeda moterys savo vyrais manipuliuoti; ir pasekmės liūdnos. Valdinga moteris tiesiog neleidžia vyrui būti vyru.
Pasaulyje daug yra neteisingų gyvenimo šeimoje modelių, kuomet moterys daro rimtas klaidas, aš tik vieną papasakosiu.
Situacija Lietuvoje gan tipinė – vyras alkoholikas, nelaimingas ir gėrė iš nevilties, nes žmona labai valdinga ir tiesiog neleido jam būti vyru. Papasakosiu tipišką pavyzdį, kame buvo problema: tarkim, ji (gan įsakmiai ir su priekaištais, arba priešingai, dirbtinai nuolankiu tonu) paprašo vyro įkalti vinį. Jis tą pačią akimirką nenubėga, jis ir šiaip žmogus neskubantis, lėto būdo, filosofas truputį, jam reikia pagalvoti apie vinies kalimą, jį susiplanuoti, juk tai rimtas procesas. Tai kadangi jis tuoj pat prašymo neįvykdo, žmona pati nueina, įsikala ta vinį, be abejo, tiesiai ir gražiai, ir paskui rodo su priekaištu, maždaug, žiūrėk, koks tu prastas vyras, aš pati turiu vinis kalti. Viena vinis būtų dar nieko, bet kadangi taip vykdavo pastoviai, po keliolikos metų bendro gyvenimo dažniausiai žmona viską dirbdavo pati viena, tempdavo visą buities naštą ir tarpais vis vaizduodavo auką. Iš kitos pusės, gyvenimas su alkoholiku vyru tikrai reikalavo aukojimosi ir buvo nesaldus. Išėjo toks uždaras pykčių, nuoskaudos, kaltės ratas, iš kurio jie nesugebėjo išsiveržti. Kai vyras grįždavo girtas, žmona imdavo jį „auklėti“ ir taip įsiutindavo, kad jis keldavo prieš ją ranką ir imdavo smaugti, šaukdamas, kad čia šėtonas. Vaikams tekdavo bėgti ginti. Ir tikrai faktas, kad čia buvo įsisukęs šėtonas... Nors ir buvo kartu nelaimingi ir gyveno kaip šuo su kate, jie mylėjo vienas kitą ir nesiskyrė.
Čia tik vienas pavyzdys. Jūs galėtumėte man papasakoti dar ne vieną istoriją, kas atsitinka, kai elgiamasi ne pagal Dievo Žodį. Liūdna, kai žmonės save šitaip kankina, o juk viskas galėtų būti kitaip...

 

 

Ir tikrai ne vien moterys čia kaltos ir daro klaidas. Dievas padarė šeimoje vyrą atsakingu priimant galutinius sprendimus. Toji atsakomybė turi skatinti vyrą ne didžiuotis, bet kuo daugiau melstis ir turėti tokį bendravimą su Dievu, kad nenuklystų iš siauro kelio, nes jis atsakingas ne tik už save patį, bet ir už savo žmoną bei vaikus. Vietoje to, vyrams gi šėtonas įpučia išdidumą ir pasididžiavimą savimi, vien tuo, kad jis yra vyras. Ir vyrai didžiuojasi prieš moteris ir laiko save aukštesnėmis būtybėmis Dievo akyse. Bet šio neturi būti. Moteris pavaldi vyrui dėl to, kad taip nusakė Dievas, o ne dėl to, kad taip panorėjo vyras.
1Kor 11, 11-12:
Bet Viešpatyje nei vyras be moters, nei moteris be vyro. Kaip moteris iš vyro, taip vyras per moterį, bet visa-iš Dievo.
Negerai, jei vyras laiko save aukštesniu ir reikalauja paklusnumo, ypač jei pats nesielgia pagal Dievo žodį, negerai ir kai moteris niekaip negalinti priimti to fakto, kad jai neskirta šeimoje vadovauti.
Jei vyrai ir žmonos atsimintų visa, kad parašyta Dievo žodyje, jeigu Dievo Žodis gyventų jų širdyse, jeigu juos vestų Šventoji Dvasia ir neliktų vietos kūniškiems savanaudiškiems geismams, šėtonui nepasisektų taip greit šeimose karo ugnies įpūsti.
Mums pasakyta siekti šventumo, bet pirmiausia iš savo akies rąstą išsiritinti, todėl nereikia reikalauti tobulumo pirmiausiai iš kito, jūsų sutuoktinis tik žmogus, ne Dievas. Liūdniausia, kai imama žeminti vienas kitą viešai. Jėzus yra sakęs:
Luko 6, 31:
Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems.
Taigi, kuo pradėjau savo kalbos dalį apie santykius, tuo ir baigiu – viskas, kas parašyta apie tai, kai Jėzaus Kristaus mokiniai turi elgtis vieni su kitais, tinka ir tų mokinių šeimai. Ir kai Jėzus sako, kad „jūs pažinsite juos iš vaisių“, visada pravartu pažvelgti į šeimą, ar elgiasi žmogus, save vadinantis Jėzaus Kristaus sekėju, taip, kaip šneka? Aš nesakau, tai ne dienos darbas, kelias į šventumą ilgas, bet jeigu tu eini teisingai, vaisiai turi būti matomi. Ne tik didžiuliai ženklai ir stebuklai rodo, kad tu esi tikras Jėzaus Kristaus mokinys, bet ir paprasčiausia broliška artimo meilė, kuri yra tavyje arba nėra.
Mt 7, 15-23:
„Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis-blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas-gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių”. „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’
Iki šiol kalbėjau daugiausiai apie tai, kaip turi būti, jei vyras ir žmona yra krikščionimis ir stengiasi gyventi pagal Dievo Žodį.  Tuoktis su netikinčiu mano supratimu tikrai neverta, juk jis nei žino Dievo Žodį, nei jam rūpės jį vykdyti. Tą patį pabrėžia ir Paulius:
1Kor 7, 39:
Žmona surišta įstatymu, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, tik Viešpatyje.

Be abejo, tai jūsų ir Dievo reikalas. Kartais toks būna Dievo planas, kad sutuoktinis per savo antrą pusę įtikėtų.

Ką gi daryti, jei moteris įtikėjusi, o vyras netikintis? Iš Dievo Žodžio mes žinome atsakymą. Jeigu jis nereikalauja skyrybų, tai gyventi su juo ir stengtis būti jam tinkama padėjėja, kiek tai neprieštarauja Dievo Žodžiui, žinoma. Padėti išgerti degtinės butelį nereikia.
1Pt 3, 1-2:
Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo skaistumą ir dievobaimingumą.
Dievo Žodis duoda viltį, kad netikintis vyras gali įtikėti, nes Gerąją Naujieną galima paskelbti ne tik žodžiais. Tas pat ir jei vyras įtiki, o moteris ne. Vyro meilė ir gyvenimas pagal Dievo Žodį tikrai kreips ją link Dievo. Sutuoktinis mato, kaip kitas pasikeitė ir niekaip negali to paaiškinti ir jam kyla klausimai, priartinantys jį prie teisingų atsakymų. Tik Dievas žino, kiek tame gali prireikti kantrybės, bet Jam tikrai nėra nieko neįmanomo.

 

 

Dievas labai keičia žmogų, jeigu tik žmogus trokšta artėti prie Dievo ir leidžia, kad Šventoji Dvasia jame veiktų. Gyvenimas kartu tiesiog nuolatinė šventumo mokykla. Aš visada šlovinsiu Dievą ir dėkosiu už savo vyrą Nerijų. Praktiškai dabar aš gyvenu su visai nauju žmogum, taip Dievas jį perkeitė. Kodėl Viešpats panorėjo mus taip suvienyti, nežinau, bet mes tikrai kaip vienas kūnas ir susipykę iš viso negalime būti, tiesiog fiziškai skauda. Ir vienas be kito nenorime nieko veikti.

Atsimenu, prieš keletą metų mano darbdaviai kaip paskatinimą padovanojo darbuotojams kelionę į Egiptą. Vis bendradarbiai linksminasi, o man be vyro nesmagu, neįdomu, man liūdna. Jei manęs klaustų, ką aš Egipte labiausiai norėčiau pamatyti, sakyčiau, kad savo vyrą. Bendradarbiai sako, kad aš nesveikai prisirišus. Ir gal tikrai. Pasaulio akimis mes abu nenormalūs, tiesą sakant, daugelio krikščionių akimis taip pat. Aš daug nepasakosiu, savim nenoriu girtis, joks čia mano nuopelnas; jei ne Jėzus Kristus, tai ir toliau būtume kankinę vienas kitą.

Tik vieną epizodą papasakosiu iš to, kaip Dievas perkeičia žmogų. Mano Neriuką žiemą išsiuntė į sanatoriją. Kaip man buvo liūdna ir ilgu be jo tas dvi savaites, čia kitas klausimas, bet Dievas padeda ištverti. Man teko vienai namus prižiūrėti; vaikas nemažas, dėl jo vargo nėra, dar šuo, katinas, jūrų kiaulytė ir akvariumas, bet su visu tuo aš susitvarkyti sugebėjau. Blogiau, kad man teko kurti ugnį ir šildyti tokį pastatėlį, mes ten įsirengę kambarį susirinkimams. Nerijus iš rudens ten gražiai viską sutvarkė, ištapetavo, nudažė židinį. Žiemą karts nuo karto tą židinį jis vis pakurdavo, kad patalpa perdaug neįšaltų. O dabar tas darbas liko man. Jis dar abejojo, ar aš sugebėsiu, bet aš patikinau, kad viską mačiau, ką jis daro ir sugebėsiu. Tai aš labai sąžiningai kas antrą vakarą ten ir kūriau. Aišku paskubom, nes tų darbų netrūksta. Užbėgu po darbo jau tamsoj, juk žiema, užkuriu, paskui prabėgdama malkų primetu, paskui dar primetu, paskui užkišu jušką, kad šiluma neišeitų ir einu sau rami miegoti. Kažkaip įtartinai man ten smirdėdavo, bet galvojau, gal taip turi būti, juk žiema, patalpa nesivėdina. Grįžta mano Neriukas, aš patenkinta savim, pasigiriu, kaip puikiai tvarkiausi, ugnį kūriau kas antrą dieną. Jis nueina pažiūrėti į tą kambariuką, grįžta kažkoks keistas ir klausia: „ar tu matei, kaip ten atrodo?“ Ir jis nusiveda mane pasižiūrėti. Ir kai aš pamatau tą kambariuką dieną, ir dieną kažkodėl kvapas stipresnis... Ir jeigu aš būčiau asilėlis, o taip ir jaučiausi, jeigu turėčiau ausis, kurios gali nulėpti, tai jos iki žemės būtų nulėpę. Gražūs balti tapetai buvo negražūs ir nebalti. Sienos aprūkę, lubos aprūkę, židinys visas aprūkęs... Nerijus man sako: „gerai, kad gaisro nesukėlei“. Ir jis stebėjosi mano žioplumu, mačiau, kad stebėjosi, bet nesupyko. Aš sugadinau visą jo išdailintą patalpą, o jis nesupyko nė truputėlio. Ir nušveitė jis viską vėl iki baltumo, lubas ir sienas, lyg nieko nebuvę. Ir nekeikė savo kvailos žmonos šveisdamas, šlovino Viešpatį. Va toks Dievo veikimas, tokią meilę žmonai tik Dievas duoda.

 

Tęsinys - kitoje dalyje.