Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

Jono 14, 10-13:

Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu; Tėvas, esantis manyje-Jis daro darbus. Tikėkite manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikėkite mane dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą. Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.

Pabandykime sukonkretinti, apie kokius gi darbus kalba Dievo Žodis?

Pirmas dalykas, kurį Jėzus įvardijo, kaip būtiną, ir kaip Dievo darbą, yra tikėjimas. Štai ko Jėzus mokė žydus, ieškojusius Jo po duonos padauginimo stebuklo:

Jono 6, 28-29:

Jie paklausė: „Ką mums daryti, kad vykdytume Dievo darbus?”

Jėzus atsakė: „Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė”.

Ir apaštalas Paulius sakė, kad be tikėjimo niekas negali patikti Dievui:

Žydams 11, 6:

O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.

Tiems, kurie įtikėję, pats pagrindinis Jėzaus ir apaštalų nusakytas darbas yra Evangelijos skelbimas ir teisingo Žodžio mokymas:

Titui 2, 7-8:

Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, garbingumą, nepažeidžiamumą, sveiką ir nepriekaištingą kalbą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie tave pasakyti nieko blogo.

Mokymo grynumas, išlaikytas tiesos žodis, be kompromisų su pasauliu, be svetimo mokymo priemaišų, štai tikrasis Dievo darbas. Teisingos, pilnos Evangelijos skelbimas ir augimas joje.

Tai yra pats didžiausias geras darbas, kokį tik galima padaryti savo artimui – paskelbti jam apie išgelbėjimo kelią, apie kelią į amžinybę su Dievu. Joks kūno pamaitinimas negali prilygti šio tikrojo, dvasinio, maisto davimui.

Evangelijos skelbimas vyksta ne bet kur ir ne bet kada, o paklūstant Dievo valiai ir Jo Šventosios Dvasios vedimui. Skelbimą gali lydėti ženklai ir stebuklai, pagal Dievo valią, arba lazdos ir akmenys, irgi pagal Dievo valią. Paklusimo Dievui pavyzdžiu mums be abejo yra Paulius, kuris pasikliaudavo Šventosios Dvasios vedimu, ir neidavo skelbti Evangelijos ten, kur Dvasia neleisdavo.

Apd 16, 6-10:

Jiems perėjus Frygiją ir Galatijos šalį, Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje. Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia jų neleido. Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę. Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!” Po šio regėjimo mes nedelsdami pasistengėme išvykti į Makedoniją, įsitikinę, kad Viešpats mus pašaukė skelbti jiems Evangeliją.

Taip pat labai gražus pavyzdys yra aprašyta Apaštalų darbuose Pilypo veikla. Apaštalų darbų 8 skyriuje mes skaitome, kokie Samarijoje vyko didžiuliai dalykai, visas miestas buvo sujudęs dėka Pilypo. Kiek ženklų ir stebuklų, išvarymai, išgydymai, kiek įtikėjusiųjų, kokia Dievo jėga. Dabartiniais terminais tai įvardintų kaip didžiulį Dievo patepimą turintį tarnavimą. Ir štai – Viešpaties angelas liepia Pilypui viską palikti ir eiti į tuščią kelią. Jis paklūsta, paskelbia eunuchui gerąją naujieną, jį pakrikštija ir tuoj pat Šventosios Dvasios perkeliamas vėl visai į kitą vietą. Ir vėl eina, skelbia Evangeliją.

Štai tokie geri darbai minimi Biblijoje. Tikėjimas ir Žodžio skelbimas Šventojoje Dvasioje. Bet netgi įtikėję, krikščionys, atliekantys šiuos darbus, negalime kliautis jais, nei tuo, kad mumyse veikia Šventosios Dvasios dovanos. Vėl grįžtu prie laiško korintiečiams, cituoto pradžioje:

1 Kor 13, 1-2:

Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.

Žodžio skelbimas be meilės ir nesant Šventosios Dvasios vedimo - tai kūniška ir tai nėra geras darbas. Ir tai gali žmogui net pakenkti. Apaštalas Paulius yra ne kartą pabrėžęs, kad kūniškas žodžio laikymasis, tiesiog kaip įstatymo, kaip taisyklių rinkinio, neveda į išgelbėjimą:

2Kor 3, 5-6:

Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais-ne raidės, bet Dvasios, nes raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę

Taip pat ir tuo, kad atliekame tam tikrą, gal net labai svarbią tarnystę, negalime kliautis. Jėzus perspėja tuos, kurie pasikliauja savo „krikščioniška veikla“, savo dovanomis ir tarnavimu:

Mato 7, 21-23:

„Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!

Suprantate, ką mums sako Dievo Žodis? Žmogus iš šono gali atrodyti netgi labai Dievo apdovanotas ir elgtis lyg ir taip, kaip Jėzus mokė, ir atlikti daugybę darbų, tiek artimo meilės, tiek krikščioniškos tarnystės ir būti visų aplinkinių gerbiamas ir vertinamas ir vis tiek gali nepasiekti Dievo Karalystės. Jeigu neieškos ir netrokš labiau už viską bendravimo su Dievu. Jeigu pasikliaus savimi ir neieškos valios To, kuris Jį siunčia skelbti. Jeigu nesupras vieno esminio dalyko: viskas yra iš Dievo malonės. Jeigu pasididžiuos.

Efeziečiams 2, 4-10:

Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi,-malone jūs esate išgelbėti,- kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų-tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.

Bendravime su Dievu yra viena paprasta taisyklė – nesusireikšminti. Nekelti savęs ir savo darbų, nesvarbu, kūniškų ar Dvasios vedime atliktų, virš Dievo. Jis – Kūrėjas, malonės šaltinis, mus pamilęs. Jis duoda mums viską. Mums tik reikia išmokti paklusti, suprasti, ko Jis nori ir išdrįsti vykdyti. Todėl apaštalas Paulius ragino:

Fil 2, 12-15:

Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo. Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje.

Jeigu mes einame mokinystės keliu, mes turime mokytis pažinti Tėvą taip, kaip Jėzus ir paklusti Jam taip, kaip Jėzus.

Jėzus nesako, kad klausyti Tėvo valios nepakeliamai sunku, priešingai, Jis moko, kad tai – lengvai pakeliama našta tiems, kurie nori mokytis romumo ir nuolankumo.

Mato 11, 27-30:

Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”.

Jėzus kviečia visus, kurie trokšta bendravimo su Dievu, kurie be Jo jaučiasi prislėgti, kurių niekas šame pasaulyje negali patenkinti, kurie trokšta tiesos, kurie supranta, kokie jie vargšai dvasia be Dievo. Jėzus, gyvasis Žodis ateina į tokias širdis, kad neštų jose vaisių. Jėzus sakė:

Jono 15, 1-9:

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas-vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,-taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse,-jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje!“

Tęsinys - kitoje dalyje.

2013-11-17