lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Apie darbus ir vaisus, ir apie meilę 3 d.

Evangelijoje pagal Joną mes skaitome: „pradžioje buvo Žodis“:

Jono 15, 1-5:

Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.

Jėzus Kristus yra Žodis. Kai sekame Jėzumi Kristumi, neužmirškime, kad nors Jis gyveno kūne kaip žmogus, Jis nebuvo šiaip žmogus, tai įsikūnijęs Žodis, buvęs nuo pat pradžių, per kurį ir kuriam visa sukurta.

Kolosiečiams 1, 15-17:

Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis, nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios,-visa sutverta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi.

Jis, įsikūniję Žodis, dabar yra mumyse savo Šventąja Dvasia ir mes dalijamės juo su kitais. Atsimenate palyginimą apie sėjėją? Pažiūrėkime, kaipgi viskas vyksta:

Morkaus 4, 14-20:

Sėjėjas sėja žodį. Palei kelią sėjamas žodis-tai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį. Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolėtoje dirvoje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina. Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas. Geroje žemėje pasėta sėkla-tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą”.

Jeigu mes priimame žodį, jeigu mūsų širdis nėra kieta kaip uola, jei ji trokšta Dievo ir nori pažinti Jį, kuris yra tiesa, jei žodžio nenustelbia erškėčiai, jis auga bręsta ir duoda derlių. Kokį derlių duoda žodis? Kokie gi šios įkritusios į derlingą dirvą sėklos vaisiai? Vaisiai – tai nėra įtikėję kiti žmonės. Įtikėjimas – rezultatas ir jis nuo mūsų nepriklauso. Vaisus - mūsų sėjamas, skelbiamas teisingas žodis, kurį mes patvirtiname visu savo gyvenimu.

Jėzus apie tai kalba:

Mato 7, 15-20:

„Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis-blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas-gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių”.

Koks žodis eina iš mūsų lūpų, ar mes kalbame Jėzaus žodžius Šventojoje Dvasioje? Ar mes jų nepakreipiam, kaip mums ar aplinkiniams patogiau? Jeigu mes kraipome žodį, mes atsiskiriame nuo Jėzaus ir tampame kaip nenaudingos šakelės, tada jau nebenešame vaisiaus Dievo Karalystei. Todėl visi, kurie skelbia Dievo Žodį turėtų labai rimtai savęs šitų klausimų paklausti, kad jų triūsas nepasirodytų veltui.

Jokūbo laiške mes apie tai skaitome:

Jokūbo 3, 7-18:

Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra sutramdoma žmogaus prigimties jėga. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, mano broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir šaltinis negali duoti sūraus vandens ir saldaus. Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę.

Ten kur veidmainystė, savo naudos ir savo garbės siekis, ten nebus nei tikrųjų darbų nei teisingo vaisiaus. Skelbti teisingą žodį neįmanoma nemylint. Jeigu mūsų širdys pilnos Dievo meilės, mums net nereikia pernelyg rūpintis ir galvoti, kaip tą vaisių „išgimdyti“, tai įvyksta mums nežinant kaip:

Morkaus 4, 26-32:

Jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo”. Jėzus dar sakė: „Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon. Jis yra mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visus augalus ir išleidžia plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai”.

 

 

Pranašas Jeremijas sakė, kad tas, kuris pasitiki viešpačiu, nuolat neš vaisių:

Jeremijo 17, 7-8:

Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats! Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio. Jis nebijos ateinančios kaitros, jo lapai visada žaliuos. Jis nesirūpins sausros metu, bet nuolat neš vaisių.

Taigi, tikrieji Dievo darbai yra nuoširdus neveidmainiškas tikėjimas ir vaisiaus davimas, teisingo žodžio skelbimas, su meile, pagal Dievo valią, nes tai Jis veikia mumyse ir duoda ir troškimą ir darbą iš savo palankumo, kaip ir rašė apaštalas Paulius:

Filipiečiams 2, 12-16

Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo. Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui dirbęs.

 

 

Ir pabaigai dar truputį apie meilę. Apreiškimo knygoje, kur Dvasia kalba bažnyčioms, mes skaitome, kaip Jėzus kreipiasi į Efezo bažnyčią. Jis mato tos bažnyčios pastangas, kantrybę, nepailstamą triūsą ir kad šios bažnyčios žmonės dar nepasidavę klaidingiems mokymams, ir visa tai gerai. Bet Jis turi vieną rimtą priekaištą, mato esminį trūkumą toje bažnyčioje ir labai rimtai juos perspėja:

Apr 2, 1-5:

„Efezo bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų. Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai. Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne,-jei neatgailausi,-greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą.

Matote, Jėzus mini darbus, triūsą, kantrybę, bet to negana, Jis liepia imtis „pirmykščių darbų“, o kokie buvo pirmykščiai? Esu tikra, kad tie patys (žodžio skelbimas), bet atlikti iš meilės Dievui.

Ar prisimenate savo pirmąją meilę? Ar atsimenate laiką, kai buvote labai pamilę? Tą ilgesį, nuolatinį norą būti su mylimu asmeniu, pasiryžimą aukoti jam viską, kiekvieną akimirką? Daryti tai, kas jam patinka, džiuginti jį? Tą norą, pasiryžimą jam atiduoti visą save, iki mirties, jeigu reikėtų? Būti tik su juo, bendrauti, glaustis, niekada nepaleisti ir neatitolti? Tai va, jeigu mes taip ir dar labiau nemylime Dievo, mes galime daryti kokius norime darbus, mūsų darbai bus tušti. Tai bus ne tie darbai. Bet jeigu mes iš tokios meilės Dievui, kurio dabar negalite matyti, „perkelsime“ tokios meilės darbus savo artimui, savo broliui, kuris yra šalia mūsų, jeigu leisimės Jo vadovaujami ir darysime tai, kas Jam patinka, tada tai bus Dievo darbai. Mes – Jo vaikai darome Jo darbus iš meilės Jam.

1Jono 4, 16-21

Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame. Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad galime turėti drąsų pasitikėjimą teismo dieną, nes koks Jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje. Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje. Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo. Jei kas sako: „Aš myliu Dievą”, o savo brolio nekenčia,-tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? Mes turime tokį Jo įsakymą: kas myli Dievą, turi mylėti ir savo brolį.

Apaštalas Joną vadina „meilės apaštalu“, o jis pats apie save sako „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“. Nes meilė yra svarbiausia. Jonas sako „mes įtikėjome meilę“. Kai nesi įtikėjęs meilės, bandai ją užsitarnauti darbais ar ritualais. O kai įtiki, kad tave myli, tada tenori klausytis Viešpaties ir daryti tai, ką Jis tau sako. Ta meilė keičia viską. Tai taip nepanašu į norą įtikti piktam šeimininkui. Nebėra širdyje vidinės tuštumos. Yra visa užpildanti meilė, verčianti veikti ir daryti darbus. Ir kol dar būname kūdikiai Kristuje, dažnai prisidarome tų darbų kūniškai, bet jeigu žmogus trokšta mokytis ir būti vedamas, Dievas nukreipia tą troškimą ir meilę Jam reikiama kryptimi. Taip mes augame Kristuje ir viskas Dievo valioje, tereikia tik pasitikėti Juo.

Pabaigsiu rašto vieta, kur Paulius meldžiasi už Efezo bažnyčią.

Efeziečiams 3 , 14-21:

Dėl to aš klaupiuosi prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės. O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame, Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen.

Meilės ir Dievo pilnatvės jums, broliai ir sesės. Amen.

 

 

2013-11-17