Apie darbus ir vaisius, ir apie meilę

Dažnai tenka girdėti kalbant apie „vaisingą krikščionišką gyvenimą“,  sakant: „Jėzus mums liepė vienas kitą mylėti ir daryti gerus darbus.“ „Dievas yra meilė.“

Tai tiesa. Yra daugybė vietų Naujajame Testamente, kur kalbama apie Dievo meilę ir meilę artimui ir daug kartų minimi „geri darbai“ ir vaisiai“. Prieš pat savo mirtį ant kryžiaus Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

Jono 15, 16-17:

Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,-kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų. Aš jums tai įsakau: mylėkite vienas kitą!”

Taip pat Evangelijoje pagal Morkų mes skaitome apie karališkąjį meilės įstatymą:

Morkaus 12, 28-31:

Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?” Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli,-Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,-tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu”.

Daugelis, net ir netikinčių, žino šiuos ir kitus Jėzaus žodžius apie meilę ir daugelis pabrėžia, kaip labai mes turime mylėti savo artimą, stengtis daryti gera kitiems. Tai yra tiesa, bet neapverskime Jėzaus žodžių atvirkščiai – pirmiausiai ir labiausiai ir visa savo esybe mes turime mylėti Dievą, o jau iš tos meilės kyla ir artimo meilės darbai.

Mielieji, tie, kurie pasikliaujate gerų darbų darymu, kaip jūs prisiversite save mylėti nesusijungę su tos meilės šaltiniu? Dažnai girdžiu cituojant „Dievas yra meilė“. Bet kokia meilė? Argi ne ta, kuri atidavė save mirčiai ant kryžiaus, kad mes turėtume išgelbėjimo iš nuodėmės kelią? Jeigu nesate įtikėję ir priėmę išgelbėjimo per malonę, jūs nepasieksite tos meilės, apie kurią kalbama Biblijoje. Nes tai iš Dievo einanti meilė, Šventosios Dvasios duodama meilė. Ne kūniška.

Suprantu taip sakydama, kokia sumaištis galėtų kilti tai išgirdus širdyje tų, kurie neina krikščionio keliu. Kurie netrokšta pažinti Dievą ir susitikti su Juo veidas į veidą, o tiesiog šiaip nori būti geri, puoselėti vertybes, kurias vadina krikščioniškomis. Aš pažįstu pasaulyje daug mielų žmonių, matau, kad jie nori būti geri, jiems tiesiog patinka būti geriems, jie stengiasi mylėti savo artimą, padėti kitiems. Jie tiki, kad religiniai ritualai ir geri kūniški darbai gali padaryti juos geresniais ir netgi, kad tai gali išgelbėti pasaulį (kas yra neįmanoma ir aiškiai prieštarauja Dievo žodžiui). Tai toks lyg dvasinio augimo, savęs tobulinimo kelias: tinkamai elgtis, nieko neskriausti, daryti gerus darbus, ugdyti save, duoti naudą kitiems. Kaip vienas religinis lyderis sakė „geriausia religija ta, kuri padaro tave geresniu“. Viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo gražu, bet Jėzus ne visai apie tai kalbėjo ir ne visai taip mokė. Šis religijos siekis padaryti žmogų geručiu turi dvi užslėptas blogybes.

Pirma – tai kruopščiai nuo kitų ar net nuo savęs paties (žmogus, deja, moka ir save apgaudinėti) slepiamas išdidumas. Kai žmogus atrodo geras savo paties akyse. Didžiuojasi savo atliktais darbais, ta pagarba, kurią per juos užsitarnauja visuomenėje, savo svarbos pojūčiu. Tai tas fariziejiškumas, kurį taip smerkė Jėzus. Tai tas klaidingas „su manimi viskas gerai“, atitolinantis žmogų nuo tikrojo kelio pas Tėvą. Tai klaidingas bandymas išsigelbėti savo paties teisumu.

Ne be reikalo Jėzus mus perspėja:

Luko 12, 1:

Tuo tarpu, kai susirinko nesuskaičiuojama minia, kad net vieni kitus trypė, Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!“

Kita blogybė, kai žmogus mato, kad jo pastangos nepakankamos ir vis stengiasi, sukasi, bandydamas įtikti Dievui, bet visai nebepalikdamas laiko tikrajam bendravimui su Juo. Savo kūniškais darbais pasikliaujantis žmogus dažniausiai nejaučia nei ramybės, nei pilnatvės ir nesijaučia iki galo laimingas, nes vis yra kur save tobulinti, vis reikia pasistengti. Pasistengti užsidirbti bilietui į Dangaus karalystę. Todėl, netgi jei padaro pasaulyje kalną gerų darbų, jeigu paaukoja visą savo gyvenimą kitiems, kaip motina Teresė, bet nežino, kas tai yra meilė Dievui, ir nėra tikras, kad Dievas jį myli, toks darbais pasikliaujantis žmogus lieka širdies gilumoje nelaimingas, tiesiog vargšas. Nes niekada nepažino meilės, apie kurią kalbėjo Jėzus.

Pažiūrėkime į apaštalo Pauliaus laišką korintiečiams. Taip, visi mėgsta šitą rašto vietą, vadina ją meilės himnu. Bet apie kokią meilę čia kalbama? Pasiskaitykite atidžiai:

1 Kor 13, 3:

Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės,-man nėra iš to jokios naudos.

Čia jau ne šiaip pasistengimas, čia visiškas savęs paaukojimas, bet ... neduodantis jokios naudos. Taigi, negalima kliautis kūniškais darbais.

Tiesa, Dievo Žodyje labai dažnai minimi „geri darbai“. Kas tai per „geri darbai“? Reikia daryti darbus ar nereikia? Ką mes turime daryti, kad pelnytume išgelbėjimą? Visi atsakymai yra Dievo Žodyje.

Pirmas labai svarbus, esminis dalykas, Gerosios Naujienos svarbi dalis: mes negalime nusipelnyti išgelbėjimo, nes tai Dievo malonės dovana:

Ef 2, 8-10:

Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų-tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.

Atkreipkite dėmesį: ne dėl darbų, bet geriems darbams. Būna, kad Dievo Žodyje išskaitoma, kad mes turime daryti darbus, norėdami įrodyti savo tikėjimą. Ypač mėgstama cituoti Jokūbo laišką aiškinant, kad žmogus gal įgauti išsigelbėjimą per darbus.

Jok 2, 20:

Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų miręs?

Ar taip gali būti, kad Paulius ir Jokūbas aiškintų priešingus dalykus? Ne, Dievo Žodis pats sau neprieštarauja. Tad apie kokius darbus kalba Dievo Žodis? Grįžkime vėl prie Jokūbo laiško.

Jok 2, 14-17:

Kokia nauda, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Ar gali jį išgelbėti toks tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite”, o neduotų, ko reikia jų kūnui,-kokia iš to nauda? Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.

Jokūbo laiške gražiai atskirta, kad yra kūniški darbai, turintys reikšmę tik čia ir dabar, minimi 15-16 eil. (sušildymas, pasotinimas) kaip pavyzdys kalbant apie kitus, tikėjimo darbus. Apie tikėjimo darbus kalba ir apaštalas Paulius:

Galatams 6, 8-10:

Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą. Nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.

Vargšams padėti be abejo reikia, tik dažnai mūsų atliktas kūniškas darbas – kūno pamaitinimas ir aprengimas neduoda ilgalaikės naudos. Galbūt kitiems nuo kūniškų darbų bus truputėlį patogiau gyventi čia ir dabar, bet amžinybės su Jėzumi jie niekam negali garantuoti. Atlikdami kūniškus darbus netampame Dievo vaikais ir neįeiname į Dangaus karalystę. Kad taptume Dievo vaikais, mes turime atgimti iš vandens ir Dvasios. Atgimę iš Dvasios, kuomet Jo Šventoji Dvasia veikia mumyse, mes išmokstame paklusti Dievui ir vykdyti Jo valią.

Jono 3, 5-8:

Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios”.

Tiesa, Jėzus darė gailestingumo darbus. Jis su savo mokiniais šelpė vargšus, ir krikščionys iki šiol tai daro. Bet jei žmogus daro gerus darbus, kaip jis juos įsivaizduoja, bandydamas nusipelnyti Dievo meilę ir nuodėmių atleidimą – tai klaidinga, tai nėra krikščionybė, tai nėra mokinystės kelias. Jėzaus sekėjai nėra pašaukti išgelbėti visus vargšus ir sukurti rojų žemėje. Tai neįmanoma ir tai nėra Dievo planas. Evangelijose aprašyta, kaip mokiniai piktinosi moterimi, kuri Dievo vedama išpylė labai brangaus aliejaus indą Jėzui ant galvos, o Jėzus subarė juos:

Mato 26, 6-13:

Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, atėjo moteris su alebastriniu labai brangaus kvapiojo aliejaus indu ir Jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos. Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: „Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams”. Tai sužinojęs, Jėzus tarė: „Kam skaudinate moterį? Ji man padarė gerą darbą! Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite. Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė”.

Moteris galėjo sušelpti daugybę vargšų, vietoje to ji padarė gerą darbą Jėzui. Ką mums sako ši Rašto vieta? Galima šelpti tūkstantį vargšų, bet jeigu žmogus nepriima Jėzaus kaip savo gelbėtojo, jeigu nešlovina Jo ir nėra Jam atsidavęs visa širdimi, jis nėra Jėzaus sekėjas ir nėra radę tikrojo kelio pas Dievą. Mus gali išgelbėti tik savo nuodėmingumo ir Jėzaus aukos pripažinimas ir nuoširdi atgaila, tik Dievo malonės priėmimas.

Apaštalas Paulius ne kartą yra pabrėžęs, kad nežiūrėtume į Dievo malonės dovaną, į Jėzaus auką lengvabūdiškai.

2Kor 6, 1:

Būdami Jo bendradarbiai, jūsų taip pat prašome, kad nepriimtumėte Dievo malonės veltui!

Jis ragina paklusti Jėzui ir aukoti Jam visą save.

Rom 12, 1-3:

Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,-tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.

Taigi, ne per kūniškus „gerus darbus“ mes įgyjame Dievo malonę, bet priėmę malonę, vis labiau paklusdami Dievo valiai, Jo Dvasios vedami, darome tuos darbus, kurie Jam patinka.

Tęsinys - antroje dalyje.

2013-11-17