O kas gi toliau? Ar tai viskas?
 

Štai Geroji Naujiena paskelbta. Jei žmogus išgirdo ir priėmė Gerąją Naujieną, tai jo Kelio su Viešpačiu pradžia. Yra daugybė organizacijų, kurios daugiau ar mažiau pilnai paskelbia Gerąją Naujieną ir ties tuo ir sustoja. Duoda žmogui sukalbėti vadinamąją atgailos maldą ir sako: „viskas, tu jau išgelbėtas.“ Ir žmogus eina sau namo patenkintas ir gyvena kaip jam išeina, nors niekas jam nepaaiškina, kad reikia eiti mokinystės keliu, kaip reikia eiti tuo keliu ir iš viso nepasako, kad vien tik įtikėjęs jis automatiškai dar netapo krikščionimi, kad jam būtina pasikrikštyti vandeniu.
Biblijoje mes matome, kad po įtikėjimo seka vandens krikštas, kuriuo visos mūsų nuodėmės pilnai nuplaunamos. Dievas jas pamiršta ir mes tampame naujais žmonėmis. Krikštu mes mirštame senam gyvenimui, atgimstam naujam gyvenimui – su Jėzumi Kristumi. Krikštas - būtina sąlyga, jeigu mes norime eiti Jėzaus nusakytu keliu. Žinia, kurią apaštalas Petras skelbė prieš 2000 metų Sekminių dieną, nepaseno, ji tinka ir šiandienai:
Apd 2, 36-39:
Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote”. Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?” Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”.
Apie tai, kad įtikėjimą turi sekti krikštas, nepopuliaru kalbėti, bet tokia tiesa, užrašyta Biblijoje. Pakrikštyti kūdikėlį, paskelbti, kad jis jau krikščionis ir laukti, gal šis užaugęs įtikės – tai ne pagal Dievo Žodį. Šventajame Rašte mes randame tik suaugusių žmonių krikštą Jėzaus Kristaus vardu.
Dar vienas svarbus dalykas, kuris labai dažnai iškraipomas: Biblijoje mokoma, kad visa, ką išgirdęs Gerąją Naujieną ir įtikėjęs darai dėl Jo karalystės ir dėl savo artimo, darai tik iš dėkingumo ir meilės Dievui. Dievui nereikia, kad darbais įrodinėtum savo tikėjimą, Jis ir taip žino, kas tavo širdyje. Tie, kurie seka žmonių mokymais, tvirtina kitaip: „Jėzus atpirko, bet būtinai reikia dar atlikti tą ir aną.“ Nesiduokite apgaunami. Biblijoje – neklaidingame Dievo mums paliktame žodyje, kuriuo vadovaujasi kiekvienas krikščionis, rašoma, kad jokie darbai nepelnys tau Dangaus karalystės, tik tikėjimas į Jėzų Kristų:
Rom 3, 22-28:
Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje. Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, ir parodė savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų. Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tik tikėjimo įstatymu. Mes įsitikinę, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.
Skaitydami Šventą Raštą, mes suprantame, kad bet kokie tvirtinimai, kad norėdamas gauti išteisinimą turi atlikti tam tikrus ritualus, apeigas, aukas, ar sukalbėti tam tikrą skaičių maldų, nėra teisingi:
Gal 2, 16:
žinome, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus.
Dievas iš savo malonės atsiuntė mums savo Sūnų, per kurio auką esame išgelbėti nuo šėtono valdžios ir nuodėmių, jei tik Juo tikime. Jėzus atliko auką pilnai. Mums nebereikia ritualų, nebereikia aukos kartojimo ar „sudabartinimo“ vadinamosiose mišiose. Kas ir kodėl Jėzaus mokiniams paliktą duonos laužymą džiugia ir dėkinga širdimi, atsimenant Jėzaus auką ir dėkojant Dievui, perkeitė į okultinį ritualą ir parklupdė suklaidintus žmones prieš plonutį blynelį auksiniam apsode, tai atskira tema. Jėzus neliepė laikyti mišių. Jis sakė sekti Juo ir laikytis visko, ko Jis yra mokęs. Jėzaus ir Jo mokinių mokymas surašytas Biblijoje ir ten net užuominos nerasite apie mišias. Jėzaus dėka mes laisvi nuo ritualų. Jėzaus dėka mes nebepavaldūs šėtono nustatytai pasaulio tvarkai. Mes garbinam Dievą tiesoje ir dvasioje.
Jn 4, 23-24:
Bet ateina valanda,-jau dabar ji yra,-kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje.
Ar tai reiškia, kad tapę krikščionimis mes tokie laisvi, kad galime daryti ką tik norime, nes Dievas mus taip myli, kad viską atleis? Ne.
Mt 5, 20-22:
Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo,-neįeisite į dangaus karalystę”. „Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ‘Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.
Mt 5, 48:
Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.
Pasiskaitykite visą Evangelijos pagal Matą 5 skyrių, kokius aukštus reikalavimus mums Jėzus ten kelia.
Patys vieni mes nepajėgtume eiti Dievo nusakytu keliu, bet Gerosios Naujienos dalis yra ir ta, kad mes nesame palikti vieni. Jėzus Kristus atsiuntė mums Šventąją Dvasią, kuri yra mūsų Mokytojas ir Guodėjas, padedantis suprasti Šventąjį Raštą ir išsilaikyti šventume. Be Jėzaus siųstos Šventosios Dvasios pagalbos mums tai niekaip nebūtų įmanoma. Štai koks puikus Jėzaus pažadas tiems, kurie Jį tiki ir nori Juo sekti:
Jn 14, 15-26:
Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų. Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais- ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse. Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu”. Judas-ne Iskarijotas-paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?” Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė. Aš jums tai pasakiau, būdamas su jumis, o Guodėjas-Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs,- mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.
Jėzus savo pažadą įvykdė. Įtikėję, pasikrikštiję ir gavę Šventosios Dvasios dovaną mes tampame Dievo vaikais, tada pajėgiame eiti mums Jėzaus Kristaus paliktu siauru keliu, pas savo Tėvą. Yra didžiulė klaida sakyti, kad visi žmonės Dievo vaikai. Visi yra Dievo kūriniai, o Dievo vaikai ne visi, o tik tie, kuriuose gyvena Dievo Dvasia. Taip mokė Jėzus:
Jn 3, 5:
Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę.
Apaštalas Paulius aiškino tai mokiniams:
Gal 4, 4-6:
Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!”
1 Kor 6, 19-20:
Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo.
Ėjimas Jėzaus nusakytu keliu – rimta kelionė. Nežiūrėkite į Gerąją Naujieną lengvabūdiškai. Labai džiugu, kad Dievas mus šitaip pamilo ir padarė mus savo vaikais, bet su Dievo meile juokauti nereikia. Daugybę kartų esu girdėjusi žodžius, kad Dievas yra meilė. Tą ypač mėgsta kartoti tie, kurie nesielgia pagal Dievo Žodį, nesiekia šventumo ir nesistengia eiti siauru Jėzaus paliktu keliu. Žmonės guodžiasi tuo, kad Dievas mylintis ir atlaidus. Taip, Dievas mus pamilo ir už mus numirė. Tą suvokdamas negali pasakyti Jam „taip“ ir čia pat apsisukęs gyventi kaip seniau – kaip tau patogiau. Mielieji, labai svarbus dalykas, kurio daug kas iki galo nesuvokia: Dievas nėra žmogus ir Jis mus myli ne taip, kaip žmogus. Meilė, sutalpinusi savyje kryžiaus auką, nėra žmogiška paprasta meilė:
Hebr 12, 9:
Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?
Hebr 12, 28-29:
Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.
Nematuokime dvasių Tėvo meilės savo žmogiškais matais. Mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas myli mus pavydžia meile:
Gg 5, 6-7:
Laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip apyrankę ant rankos. Meilė yra stipri kaip mirtis, pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jos karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna. Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, būtų visiškai paniekintas.
Tokia meilė reikalauja visiško atsidavimo ir duoda tobulą džiaugsmą. Tačiau tai nelengvas kelias.
Kol gyvename žemėje, mes turime galimybę pasirinkti, kokiu keliu eisime, todėl apaštalas Paulius psalmės žodžiais ragina išgirsti ir priimti Dievo kvietimą:
Hebr 4, 7:
...“Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių”.
Ar renkiesi šį sunkų Dievo meilės kelią? Tai tavo širdies sprendimas...

2012-12-26