lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Ne vien moterims ne vien apie moteris 3 d.


Kaip vyksta puolimas prieš moteris?

 

Aš jau negrįšiu prie scenos Edeno sode, pažiūrėkime ką šėtonas veikia dabar? Apsiramino ir nebepuola moters? O ne, juk buvo pasakyta: aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters.
Pr 3, 15:
Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.
Dievo Žodis negali neįvykti ir todėl šėtono puolimas vyksta. Per kur Jis prie mūsų lenda? Pagrindinė problema mūsų mintyse, jis prislenka ir kiša mums savo mintis, kad sugadintų mums gyvenimą. Aš negaliu pažvelgti visko, tik keletą pagrindinių taškų, į ką jis nukreipęs savo puolimą.

 

Pirmiausiai šėtonas, pats būdamas labai gražus šviesos angelas, labai nekenčia moters, nes ji sukurta graži ir ji nori būti graži, kad patiktų savo vyrui. Tas noras būti gražiai labai giliai mumyse, jį įdėjo pats Dievas ir nereikia jo iš moters rauti, nes tiesiog ją sunaikinsite. Bet blogai, jeigu tai per daug sureikšminama. Todėl šėtonas siekia tai sureikšminti, labai sureikšminti; jis prilenda ir įkalba jai, kad ji nepakankamai graži. Kad jai reikia pasipudruoti, pasiryškinti, iškišti, įtraukti, pasididinti ar pasimažinti. Ir būtinai visa tai kuo atviriau pateikti, nagi, kad būtų graži.

 

 

Ir kartais pasaulyje labai gaila žiūrėti į tas vargšes, kurios stengiasi būti gražios, o atrodo, deja, vulgariai, ir atstumia bet kokį padorų vyrą.
Taip šėtonas darko moteris pasaulyje, ir kai įtiki, tas procesas iš karto nebūtinai pasibaigia. Šventoji Dvasia mus palaipsniui valo ir tvarko, mes augam žodyje, bet tai yra procesas. Jeigu moters mintyse viskas gerai, ji girdi Dievo balsą savo širdyje, tai ji nedemonstruos savo kūno tam, kad sujauktų vyro mintis. Suprantate, vyras be moters negali. Jis pastebi gražų kūną. Kiek prikurta legendų ir istorijų apie moters stebuklingą trauką. Bet čia jokie stebuklai, tai Dievo žodis, sakantis, kad vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos ir du taps vienu kūnu. Ir tai privalo vykti, nes Dievas taip pasakė. Todėl mielos sesės, atsiminkime, kad mes ne pasaulio prekyvietėje ir nereikia savęs demonstruoti. Apaštalas Petras sakė:
1Pt 3, 3-4:
Tegu puošia jus ne išorė-supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai,- bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse.
O Paulius laiške Timotiejui rašo:
1Tim 2, 9-10:
Taip pat, kad moterys puoštųsi kukliais ir padoriais drabužiais, droviai ir santūriai, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiu drabužiu, bet,-kaip dera moterims, pasižyminčioms dievobaimingumu,- gerais darbais.
Dievo Žodis nenusako, kokio ilgio turi būti rankovės ir kokio dydžio iškirptės ir kiek papuošalų leidžiama užsidėti. Jeigu kažkas jums ima tai reguliuoti, tai jau žmonių mokymas, tai jau religinis manipuliavimas. O jūs itesiog paklauskit Jėzaus Kristaus, nuoširdžiai paklauskit, ar jūsų išvaizda nieko neveda į papiktinimą. Pasimelskite dėl to, bet nuoširdžiai, jeigu turite abejonių, melskitės. Taigi Jis jus girdi ir Jis atsakys. Tai yra svarbu, jeigu apie tai kalbama Dievo Žodyje, tai yra svarbu. Ne viskas, kas pasaulyje madinga, pridera jums. Mes laisvos nuo įstatymo ir teoriškai galime daryti bet ką, bet būtent dėl To, Kuris gyvena mumyse savo Šventąja Dvasia, mes turime labai atidžiai rinktis, kas mums pritinka, o kas ne. Juk mes Dievo indai. Ir turime žiūrėti kitų, kad mūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems.
Gal 5, 13-14:
Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems. Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį”.
Jeigu mylime artimą, pagalvokime apie vyrus ir, kiek tai nuo mūsų priklauso, neduokime progos šėtonui įsisukti į jų mintis.
1 Kor 10, 23-24:
Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet ne viskas ugdo!
Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam.

Taigi, mielos moterys, gal palaidinukė ir labai daili ir madinga, bet jeigu jaučiate, kad ji apnuogina tai, kas gali gundyti ir trikdyti silpnesnį brolį, turėtumėte jos nepirkti.
Dievo Žodis mus ragina nesekti pasauliu ir nemylėti to, kas pasaulyje, taigi mados neturėtų, aš spėju pagal save, neturėtų per daug jūsų dominti. Ir atsimenu, kaip ne viena sesė panašiai ir liudijo, kai įtiki ir leidi Dievui valyti tavo širdį, rūbai ir batai iki tol buvę tokie svarbūs, praranda savo žavesį, tai tik daiktai, o Dievui reikia tavo širdies. Jis tavęs nevertins pagal tai, kiek kainavo tavo bateliai.
Bet, vėlgi sakau pagal save, kiekviena mergina ar moteris nori gražiai atrodyti ir aš nemanau, kad čia kaltas šėtonas, Dievas kūrė Ievą gražią ir nereikia šito neigti ir iškraipyti. Tai jau būtų savęs niekinimas. Todėl aš nesakau visoms maišus užsimauti, tiesiog būkime kuklios.
Tai ne smulkmenos, Dievas nori, kad moteris, ji ir taip jau labai graži vyrui, nes ji moteris, kad nesuteiktų progų nuodėmei nei pasauliečiams, nei silpnesniems broliams. Tai mūsų atsakomybė.
Aš pateiksiu vieną pavyzdį, kaip labai mes turime būti atsargios. Atėjau į mikroautobuso sustojimą, pernai pavasarį, po darbo. Man buvo nusmukus kojinaitė, tai aš pasilenkiau užsimauti, tiesiog paėjau iki kelkraščio, užkėliau koją ant bordiūro ir staiga pašokau, nes greta manęs sudužo butelis. Ir girdžiu rėkia: “mergaite, čia tau ne kinas“. Žiūriu, tokie vargšai vyrukai, apgirtę, na ir visom prasmėm labai vargšai, pikti ant manęs, nes pasirodo, aš jiems užpakalį atsukau ir kai truputėlį pasilenkiau, jiems tam tikros asociacijos kilo. Man tai nieko nekilo, aš į juos nei žiūrėjau, nei maniau, kad pasitaisydama apsmukusią kojinaitę galėčiau ką nors papiktinti. Man beveik keturiasdešimt, o ką, jei ten būtų buvus jauna daili mergaitė? O gal jokio skirtumo tokiu atveju, jeigu šėtonas kiną rodo, viską kitaip matai. Tokiame mes gyvenam pasaulyje, ir kartais jūsų apranga gali būti kuo kukliausia, vis tiek galite būti apkaltintos nekuklumu, nenustebkite dėl to, šėtonas temdo akis ir širdis ir iškreipia dalykų vaizdą.
Dievas kūrė moterį gražią:
Gg 1, 10-11:
Tavo skruostai gražūs tarp papuošalų, tavo kaklas papuoštas karoliais. Mes padarysime tau auksinę grandinėlę su sidabro gėlytėmis.
Moters grožis ir jos natūralus noras atrodyti gražiai nėra jos kaltė ar koks trūkumas, bet raginu kiekvieną sesę prašyti, kad Dievas duotų išminties, ir aš pati prašau, kad mes suprastume, ką reiškia „puoštųsi kukliais ir padoriais drabužiais“.

 

Antra puolimo kryptis, kaip veikia šėtonas. Jis siekia skaudinti moterį per vyro viešpatavimą, siekia, kad tas viešpatavimas būtų be meilės. Pasaulyje praktiškai taip ir yra. Taip buvo daugelį amžių. Vyrai viešpatauja žemindami moterį, laikydami ją prastesne būtybe. Negali be jos, bet žemina.
 

 

 

Čia dabar Lietuvoje diskusija kilusi dėl moterų mušimo šeimoje. Viskas paprasta, tai veikia Dievo Žodis – vyras viešpatauja. Tačiau kokiom priemonėm? Manote, tai patinka Dievui – kai vyras muša savo žmoną? Ne, jam tai nepatinka.
Mal 2, 13-16:
Viešpaties aukurą jūs užliejote ašaromis, verksmais ir dejavimais, nes Jis nebežiūri į jūsų aukas ir nebepriima jų iš jūsų rankų.
Jūs klausiate: „Kodėl?” Todėl, kad Viešpats yra liudytojas tarp tavęs ir tavo jaunystės žmonos, kuriai tu buvai neištikimas, nors ji yra tavo draugė ir sandoros žmona.
Argi jūs nebuvote padaryti vienas kūnas ir viena dvasia? Kodėl vienas? Jis nori matyti gerą sėklą. Todėl saugokite savo dvasias ir būkite ištikimi savo žmonoms.
„Aš nekenčiu skyrybų, nekenčiu smurtu sutepto drabužio”,-sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas.

Na, pasaulis yra pasaulis. Tarp krikščionių smurto būti negali, bet aš girdžiu, kad būna, ir girdžiu, kaip kiti krikščionys vyrai, sako: „tai nieko tokio, viskas gerai su tuo broliu, jis gi turi viešpatauti.“ Turi tai turi, bet kaip? Mano vyras man viešpatauja ir aš paklūstu, ir man patinka, kaip jis viešpatauja. Man patinka ir aš gerai jaučiuosi, nes esu tikra, kad jis mane myli, myli taip, kaip Dievas pasakė, myli taip, kad atiduotų už mane gyvybę, ir jeigu kažkur mūsų nuomonės nesutinka, aš nusileidžiu, nes jis mane pažįsta ir žino, kada aš klystu ir kodėl, ir žino mano silpnąsias vietas, per kurias šėtonas prie manęs prilenda. Ir jeigu mūsų nuomonės nesutinka ir aš jaučiu, kad jis neteisus, aš jam sakau tai, bet jeigu jis lieka prie savo nuomonės, aš vis tiek turiu paklusti. Ir man tada belieka melstis. Ir Dievas viską sustato į vietas – mano širdį perkeičia arba jo apsisprendimą, juk jis irgi ne visuomet būna teisus. Man patinka, kad viskas vyksta taip, kaip Dievas liepė. Bet tai yra kelias. Mes į tai ėjome daug metų, Dievas mus taip vedė. Supraskite, aš nesigiriu, aš tiesiog sakau faktus, žinau, kad mes su vyru gyvename taip, kaip Dievo Žodyje nusakyta, aišku netobulai, bet to siekiame, ir taip ir turi būti tarp krikščionių, juk tai kelias.
Ef 5, 22-33:
Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui,
nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios,-Jis kūno gelbėtojas.
Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų.Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save,
kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu,
kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.
Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį.
Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią.
Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų.
„Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu”.
Tai didelė paslaptis,-aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią.
Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą.

Aš žinau, kad kartojuosi su šita rašto vieta, bet įsiskaitykite, taip turi vykti, jeigu norime būti laimingi.
Jeigu vyras nepažįsta savo žmonos ir myli savanaudiškai, ne taip, kaip Kristus bažnyčią ir jeigu nenori pažinti tos savo kūno pusės, jam svarbu tik, kad ji būtų savo vietoje, nesvarbu, kaip jaučiasi ir ką galvoja, jeigu jam moteris sinonimas žodžiui „nuodėmė“, tai kokia vargšė tada jo žmona. Faktiškai jinai kaip našlė, tik pareigų turi daugiau, ir jai belieka maldauti ir melstis Dievui dieną ir naktį, nes ji viena likusi.
Pasižiūrėkime, ką vyrams ir moterims sako Šventoji Dvasia per apaštalą Petrą:
1Pt 3, 1-8:
Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu,
matydami jūsų gyvenimo skaistumą ir dievobaimingumą.
Tegu puošia jus ne išorė-supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai,-
bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse.
Juk kadaise taip ir puošdavosi šventos moterys, kurios turėjo viltį Dieve, būdamos klusnios savo vyrams.
Taip Sara klausė Abraomo ir vadino jį viešpačiu. Jūs tapote jos dukterimis, darydamos gera ir nebijodamos jokių bauginimų.
Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos.
Galiausiai visi būkite vienminčiai, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, draugiški.

Pirmiausiai pažiūrėkime į ištraukos pabaigą, kur apaštalas Petras perspėja vyrus, kad gerbtų savo žmonas, jeigu nori, kad jų maldos būtų išklausomos.
Suprantate, Dievo akyse mes viena. Jeigu tau skauda mažąjį pirštelį, tu susidomi, kas ten atsitiko, bandai pagydyti, kad gerai jaustumeisi. O jeigu visa antra tavo kūno pusė blogai jaučiasi, jai skauda širdį, ji gal verkia visą naktį, negi tau vis vien? Negi tu sėdi išdidus, meldiesi, o tavo kvaila boba tegul žinosi? Bet ar tokios tavo maldos pasieks Dievą?
Taigi mes, tiek vyrai, tiek žmonos turime labai rūpintis, kad viskas mūsų antrai vieno kūno daliai būtų gerai.

 

Trečias dalykas, per ką puola šėtonas, yra moters valdingumo, vaidingumo ir išdidumo kurstymas.
Apaštalas Petras rašo, kad Dievo akyse brangi romi ir taikinga moters dvasia, todėl melo tėvas darys viską, kad tik nebūtų tos taikos ir romumo moters širdyje.
Feministinis judėjimas, prasidėjęs pasaulyje kaip gana natūralus pasipriešinimas moters žeminimui, šėtonui pakursčius moters išdidumą ir polinkį valdyti nuėjo gerokai per toli.

 

 

Šėtonas meluoja – „ką jis išmano, tas tavo vyras, tu žinai geriau, tu gali pati viena, žiūrėk tik savęs, tau nieko nereikia, kam tau aukotis, būk išdidi, tu gali ir be vyro būti laiminga.“ Deja. Matau daug moterų, kurios pasiekė karjeros, turi gražius, išpuoselėtus kūnus ir pinigų įvairiems malonumams tenkinti, ir turi laisvę, laisvę nuo atsakomybės, laisvę nuo aukojimosi šeimose. Ir jos nelaimingos. Nes Dievas pasakė – geisi savo vyro ir būsi jam pavaldi ir gimdysi. Jeigu nevykdai Dievo Žodžio, kaip gali būti laiminga?
Moteriai apgauti metama daug pajėgų – visa žiniasklaida, krūvos knygų, televizija. Juk pasaulis formuoja visai ne tokį moters įvaizdį, koks atskleidžiamas Biblijoje. Pasaulis vilioja ir galybe patrauklių blizgučių. Sekdama Dievo Žodžiu pasaulyje tikrai būsi apšaukta senamadiška atsilikėle, nelaiminga višta, nebrandžia asmenybe, negalinčia pakovoti už save ir panašiais dalykais. Nors kai aš sakau moterims pasaulyje, kad moteris turi paklusti vyrui ir svarbiausia, nuoširdžiai jį gerbti, viena kita susimąsto, kad gal yra tiesos mano žodžiuose. Ir aš pažįstu nekrikščionių, kurios stengiasi gyventi pagal Dievo Žodį, tiesiog seka savo širdimi, kalbančia joms teisingai, tik joms sunkiau, nes Dievo Žodžio nežino, bet puikiai girdi, ką kalba pasaulis ir gėdinasi tos savo romios ir taikingos dvasios.
Moters valdingumas – didžiulė bėda visiems aplinkiniams, na o didžiausia vyrui ir vaikams. Vienos valdo griežtu žodžiu, keiksmais ir barniais, kitos moka ir vaidindamos auką. Arba nuolat burba ir priekaištauja.
Patarlių 21, 9:
Geriau yra gyventi palėpės kampe negu su vaidinga moterimi dideliuose namuose.
Psichologija išnagrinėjus šituos dalykus, aš čia nesigilinsiu dabar, visi tikriausiai pažįstate ne po vieną valdingą moteriškę ir matote pasekmes ir tuos neigiamus dalykus, kurie vyksta aplink tą moterį, kuriai neduota išminties ir kuri siekia užimti vyro vietą gyvenime, kokia ji pati nelaiminga ir kaip nukenčia nuo to jos šeima, kaip sunku vyrui ir kokie nelaimingi auga vaikai.
Kai pasidairai kas vyksta Lietuvoje šeimose, matai, kad laimingų taip maža, vienur vienokios problemos, kitur kitokios. Labai daug iširusių šeimų ir sutraumuotų vaikų. Suprantate, tai kaip prakeikimas – nelaimingi vaikai užauga ir gimdo kitus vaikus ir daro juos nelaimingais. Bet jeigu jie įtiki ir pradeda gyventi pagal Dievo Žodį, tas ydingas ratas nutraukiamas. Čia tikriausiai atskira tema būtų, aš nebesiplėsiu.

 

Ir galų gale šėtonas lenda prie mūsų per kaltės jausmą. Jeigu norite moterį užmušti širdyje, pradėkite kaltinti ją už tai, kad ji moteris. Kadangi paprastai ji ir taip jau dėl to kalta, tiesiog iš kažkur žino savo širdyje, kad su ja kažkas ne taip.

 

 

Aš su tuo gyvenau daug metų – „Kažkas su manim ne taip; aš Dievo klaida. Dievas neturėjo kurti moters, tada viskas būtų buvę gerai. Aš dėl visko kalta.“ Tai šėtono mintys. Jis norėtų, kad Dievas niekada nebūtų mūsų sukūręs ir jis sugadino viską, kaip tik pajėgė. Bet ačiū Dievui, mes turime Jėzų Kristų. Kai įtikėjau, Jėzus Kristus mane išvadavo iš tos kaltės, Jis vedė mane ir mano vyrą, maitino ir augino mus savo žodžiu, keitė mus, vienijo mus ir viską sustatė į vietas.
Manote šėtonas džiaugiasi, kad mes su Nerijum taip sutariame? O ne, jam labiau patiko, kai aš nežinojau, ko iš savo vyro noriu, o jis gėrė arba žiūrėjo į svetimas moteris internete. Taip, aš irgi buvau pradėjusi žiūrėti porno puslapius. Ir dar rijau per naktis knygas, tokias, kur gražiai baigiasi, meilės romanus visokius, nes galvojau, kad gyvenime vis tiek laimės nebūna. Aš bėgau nuo realybės, nes ji buvo tokia liūdna. Nes užuot turėję gyvą tikrą meilės santykį, mes kankindavom save, ir tada šėtonas džiaugėsi. Ir dar vis man tikindavo, kad moteris – tas menkas padaras - ir nėra verta laimės. Ir kad manęs nemyli ne tik vyras, bet ir Dievas. Suprantate, ką jis moteriai įteigia? Kad ji tokie niekinga ir nekenčiama ne tik vyro, bet ir paties Dievo, kad jokio skirtumo, ką ji bedarys, vis tiek su ja viskas baigta. Va taip moterys prasigeria. Va taip atsiranda prostitutės, kai galutinai nusiviliama meile.
Štai ką šėtonas su mumis padaro.
Aš manau, kad tai blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti su moterimi, kai ji nebetiki, kad gali būti mylima ir pradeda bijoti mylėti.
Ir iki šiol šėtonas vis dar pabando vėl sukrauti man kaltę, nuo kurios Jėzus Kristus buvo mane išvadavęs. Aš su tuo negaliu sutikti, nes tai nužudys ne mano kūniškumą, ne išdidumą, bet pačią mano širdį, kurią Viešpats sakė saugoti labiau, nei ką kita:
Pat 4, 23:
Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė.

 

Na ir pačiai pabaigai apie tai, kas galbūt aktualu toms moterims, kurios kaip ir aš, iš Viešpaties yra gavusios žodžio tarnystę.
Kai kurių manymu, aš pažeidžiu Dievo nustatytą tvarką ir vedu save į pražūtį, nes kalbu bažnyčioje, o moterims taip daryti negalima. Yra dvi vietos Dievo Žodyje, kurios man nuo seno kėlė širdies skausmą ir abejones. Štai tos eilutės.
1Tim 2, 11-12:
Moteris tesimoko tyliai, su visišku paklusnumu.
Neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui,-ji tesilaiko tyliai.

Laiškas Timotiejui manęs labai netrikdė, Dievas mato, aš stengiausi mokytis Žodžio tyliai ir paklusniai.
Tačiau, kai paskaitai šias laiško korintiečiams eilutes, atrodo, kad viskas, aš turiu užsičiaupti, nes Dievo Žodis sako, kad man turėtų būti gėdinga kalbėti.
1 Kor 14, 34-35:
Jūsų moterys bažnyčiose tetyli, nes joms neleidžiama kalbėti, jos turi būti klusnios, kaip sako ir įstatymas.
Ir jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyro, nes moterims gėdinga bažnyčioje kalbėti.

Kai tik pradėjau skaityti Bibliją, mane šios eilutės ypač suneramino, nes niekaip nesupratau, kodėl Dievas davė man tokią dovaną ir tokį darbą, jeigu man kalbėti vis dėl to gėdinga. Ir aš prisimenu, tai buvo beveik prieš dvejus metus, aš dar visai kūdikis Kristuje, dar neišėjusi iš katalikų denominacijos, bet Viešpaties jau vedama, išdrįsau dėl šitų eilučių paklausti vieno brolio ir kaip jis man tada atsakė eilute iš laiško Galatams:
Gal 3, 28:
Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!
Ir jis pasakė, kad reikia žiūrėti visą Dievo Žodį. Ir aš žiūriu dabar į visą Žodį ir matau, kad Dievas naudoja moteris, ir naudoja ne tik vaikams gimdyti ir valgiui gaminti, ne tik tyliai kampe melstis, tvarkingai užsidengus galvą, bet ir Žodžio tarnystėje. Dievas naudoja moteris taip, kaip Jis panori. Prisiminkite Senojo Testamento moteris, kurios Viešpaties vedamos dažnai padėdavo vyrams išmintingu patarimu ar drąsiu poelgiu, nukreipdavo juos reikiama linkme. Ir tai normalu, tam Dievas ir davė padėjėją. Prisiminkite pranašę Deborą, Lapidoto žmoną:
Ts 4, 4-9:
Pranašė Debora, Lapidoto žmona, tuo metu buvo teisėja Izraelyje.
Ji gyveno po Deboros palme, tarp Ramos ir Betelio, Efraimo kalnuose, ir izraelitai ateidavo pas ją bylinėtis.
Ji pasišaukė Abinoamo sūnų Baraką iš Neftalio Kedešo ir tarė jam: „Viešpats, Izraelio Dievas, tau įsako eiti į Taboro kalną su dešimt tūkstančių vyrų iš Neftalio ir Zabulono giminių,
o Jis atves pas tave prie Kišono upelio Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo vežimais bei visa kariuomene ir jį atiduos į tavo rankas”.
Barakas jai atsakė: „Jei tu eisi su manimi, aš eisiu, o jei neisi su manimi-neisiu”.
Ji tarė: „Aš eisiu su tavimi, tačiau tu nepasižymėsi žygyje, nes Viešpats atiduos Siserą į moters rankas”. Ir Debora su Baraku ėjo į Kedešą.

Ar ne Viešpats per ją kalbėjo, ar neįvyko taip, kaip jis sakė?
Mes atsimenam ir kitas moteris – Miriamą, Mozės seserį, padėjusią jam ir Aaronui vesti tautą, Tamarą, pakovojusią už savo teises ir davusią uošviui suprasti, kame jis buvo neteisus, Rahabą išgelbėjusią Izraelio žvalgus o vėliau savo giminaičius, Naomę ir Rutą nukreipusias vyrą teisinga linkme, padrąsinusias jį priimti sprendimą.
Mes žinome Abigalę, išmintingą moterį, iš pradžių Nabalo, vėliau Dovydo žmoną, savo ryžtingu sprendimu nepritarti kvailam vyro poelgiui išgelbėjusią daug vyrų nuo beprasmės kovos. Dovydas buvo išmintingas vyras, jis neužkietino savo širdies ir pripažino, kad be reikalo pasikarščiavęs būtų ir Viešpačiui tai būtų nepatikę:
1Sam 25, 32-35:
Dovydas atsakė Abigailei: „Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šiandien atsiuntė tave manęs pasitikti.
Palaimintas tavo patarimas ir palaiminta tu, nes šiandien mane sulaikei nuo kraujo praliejimo ir sukliudei man pačiam už save atkeršyti.
Tikrai, kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris man neleido tavęs nuskriausti, jei nebūtum paskubėjusi manęs pasitikti, iki ryto aušros nebūtų likę Nabalui nė vieno vyro”.
Dovydas priėmė iš jos viską, ką ji jam atgabeno, ir tarė: „Eik rami į savo namus. Aš paklausiau tavo balso ir tavęs nepaniekinau”.

Atsimename Esterą ir jos istoriją, išmintingą moterį šunemietę, kuri rūpinosi pranašu Eliziejumi, žinome, kad 2 Samuelio knygoje yra minima išmintinga moteris, savo patarimu išgelbėjusi visą Abel Bet Maako miestą nuo Joabo sunaikinimo.
Ar gerai būtų buvę, jei tos moterys būtų tylėję ir nepamokę vyrų? Ir aš tikriausiai ne viską paminėjau iš Senojo Testamento, bet pažiūrėkime į Naująjį Testamentą. Aš neminėsiu vėl moterų Evangelijose, pasižiūrėkime į Apaštalų Darbus, kuomet buvo išlieta Šventoji Dvasia. Juk mes žinome, kad Šventoji Dvasia, tai yra pats Dievas, dalija dovanas taip, kaip Jam patinka.
Pažiūrėkime į Apaštalų darbus, antrame skyriuje aprašyta, kaip per Sekmines Dvasia išsilieja ant visų ten buvusių žmonių, ten tikrai buvo moterų, ir visi ir visos kalbėjo kitomis kalbomis ir skelbė nuostabius Dievo darbus. Vėliau Apaštalų darbuose, 16 skyriuje mes skaitome apie Lidiją Filipuose. Filipiečių bažnyčioje buvo ypač daug moterų. Štai laiške filipiečiams apaštalas Paulius ragina:
Fil 4, 1-3:
Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike,-tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!
Aš raginu Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje.
Taip pat raginu tave, tikrasis bendradarbi, padėk toms moterims, kurios darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai gyvenimo knygoje.

Kodėl svarbu, kad Evodija ir Sintichė būtų vienos minties? Nes šios moterys skelbė Evangeliją kartu su Pauliumi, tai Žodžio tarnystė. Iš laiško matome, kad jos nevadovavo, bet darbavosi petys į petį su vyrais. Ir apaštalas Paulius sako kažkuriam iš vyrų „padėk joms“, bet jis nesako „užčiaupk jas“.
Toliau, apaštalų darbų 18 skyrius. Mes sutinkame čia Priscilę ir Akvilą, Pauliaus draugus ir bendradarbius. Mes matome, kad jie moko vyrą, Apolą, kuris vėliau daug nuveikė Evangelijos labui.
Apd 18, 24-28:
Vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, iškalbingas ir puikiai išmanantis Raštus vyras, atvyko į Efezą. Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio ir, degdamas dvasia, kalbėjo ir uoliai mokė apie Viešpatį, nors tepažinojo Jono krikštą. Jis ėmė drąsiai skelbti sinagogoje. Išgirdę jį, Priscilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią. Kai jis panoro vykti į Achają, broliai parašė mokiniams, ragindami jį priimti. Nuvykęs tenai, jis buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiesiems. Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Kristų.
Matome, kad Apolas buvo išmintingas ir iškalbingas, degantis Dvasia, bet jam trūko žinių apie Dievo kelią ir tų žinių jam davė moteris, Priscilė ir jos vyras Akvilas. Moteris mokė vyrą, ne valdė, ne muštravo, bet padėjo jam, kaip Dievo jai ir nusakyta.
Toliau laiškas romiečiams, 16 skyrius, kur Paulius siunčia sveikinimus Romos krikščionims.
Rom 16, 1-15:
Pavedu jums mūsų sesę Febę, kuri yra Kenchrėjos bažnyčios tarnautoja;
priimkite ją Viešpatyje, kaip pridera šventiesiems, ir padėkite jai, prireikus jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam.
Sveikinkite Priscilę ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje,
kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bažnyčios.
Taip pat pasveikinkite bažnyčią, kuri yra jų namuose. Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą-pirmąjį vaisių Kristui Azijoje.
Sveikinkite Mariją, kuri daug darbavosi dėl mūsų.
Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano tautiečius, kalėjusius su manimi; jie žymūs tarp apaštalų ir anksčiau už mane yra Kristuje.
Sveikinkite mano mylimąjį Viešpatyje Ampliatą.
Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimąjį Stachį.
Sveikinkite Apelį, išbandytą Kristuje. Sveikinkite tuos, kurie iš Aristobulo namų.
Sveikinkite mano tautietį Erodioną. Sveikinkite tuos iš Narcizo šeimynos, kurie yra Viešpatyje.
Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, besidarbuojančias Viešpatyje. Sveikinkite mieląją Persidę, kuri daug darbavosi Viešpatyje.
Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat ir jo bei mano motiną.
Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą ir su jais esančius brolius.
Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, Olimpą ir visus šventuosius, kurie yra su jais.

Tarp tų, kuriems perduodami sveikinimai, mes matome daug moterų, bene 10 per 15 eilučių. Moterys darbavosi Viešpatyje greta vyrų apaštalų laikais, ir mes turime darbuotis Viešpatyje, nes Jis mums duoda ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo. Ne dėl to, kad aš ar jūs kuo nors ypatingos, o dėl to, kad Jis taip panorėjo iš savo malonės.
Todėl noriu padrąsinti tas, kurios susiduria su spaudimu, panieka ar pažeminimu dėl to, kad jos moterys: mielos sesės, pasitikėkite Viešpačiu, negesinkite Dvasios savyje ir visuomet atsiminkite, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.
Jam vienam šlovė ir garbė per amžius. Amen.

 

 

2012-04-08