Kas vyko Edeno sode ir kas mums iš to?
Aš matau didžiulį puolimą, nukreiptą prieš moteris, nuo pat pradžių. Jis nesibaigia, o paskutiniais laikais netgi stiprėja. Pasižiūrėkime, ką šėtonas nuveikęs tuo klausimu.
Pirmiausiai pasižiūrėsime, kas vyko Edeno sode, bet pasižiūrėkime į žodį, ne į ką nors kitą, jokių pašalinių filosofijų ir prielaidų, į visą žodį. O paskui pabandysime pažiūrėti, kaip šėtonas veikia šiuo metu.
Kodėl jis taip puola moterį? Jis nekenčia Dievo, taigi, ir Jo sukurto žmogaus. Kaip lengviau pakenkti žmogui? Lengviausia pulti silpnesnį. Moteris ir yra silpnesnė kūno dalis, Rašte aiškiai pasakyta, kad ji yra silpnesnis indas ir, mielos moterys, tai neigti būtų tuščias išdidumas:
1Pt 3, 7:
Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos.
„Silpnesniu indu“, čia ne apie tai, kad moteris mažiau raumenų masės turi ar mažesnį IQ. Silpnesniu – nes lengviau pažeidžiamu. Turbūt visi sutiks, kad vyrai kur kas paprastesni kūriniai, mažiau komplikuoti. O moteris sukurta truputį kitaip – viskas pas mus mintyse ir emocijose sudėtingiau ir visko daugiau, tai gerai, būtų neįdomu, jei būtume vienodi, bet kartu čia ir bėda. Kuo technika sudėtingesnė, tuo lengviau genda. Piktasis tai puikiai žino, jis patikrino dar Edeno sode, kad moteriai gali gan nesunkiai įmesti savo mintį ir jis ta išbandyta priemone puikiai naudojasi. Na aš negaliu kalbėti už visas, bet apie save galiu pasakyti tiek – piktajam su manim šitoj vietoj daug vargo nėra – jis tik pameta mintį, o toliau kamuoliuką vynioju jau aš pati. Todėl labai dėkoju Viešpačiui už Nerijų, kuris yra šalia ir kuris atidus man.
Pakenkęs moteriai, piktasis pakenkia abiems. Nes vyrui reikia moters, jis patenkintas tada, jeigu moteris šalia jo laiminga. Ar pastebėjote, net tas vyras, kuris nieko nedaro, kad jo moteris būtų laiminga, reikalauja, kad ji bent atrodytų patenkinta. Nei vienas vyras, net pasaulyje, nemėgsta matyti savo žmonos liūdno veido ir ašarų, na nebent jis jau visai apsėstas, todėl šėtonas darys viską, kad tik moteriai būtų dėl ko pykti ir liūdėti. Galų gale, moteris sukurta kaip padėjėja, todėl šėtonas siekia ją suklaidinti, kad padėjėja būtų išvesta iš rikiuotės, tada ji ne padeda, o pakenkia. Jei tu neturi pagalbininko arba jis tau daugiau pakenkia, nei padeda – tu silpnas.
Tai dabar pagaliau einam į Edeno sodą ir atidžiai pažiūrėkim, kas atsitiko su Adomu ir Ieva.
Pr 3, 1-8:
Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?”
Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius,
išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ ”.
Gyvatė atsakė: „Nemirsite!
Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga”.
Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.
Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.
Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių.
Matome, kad moteris norėjo visai gerų dalykų – išminties, pažinimo ir na ir... būti kaip Dievas. Kas čia labai blogo, gražus noras. Didelis noras. Aš galiu, aš verta. Kaip toj dainoj: „skrisim, rankas iškelsim, mes nerealios“. Visais šitais „gerais dalykais“ žmonės tebegundomi ir dabar. Dievas trukdo tavo laimei, tu pats būk kaip Dievas. Dievas visai ne visagalis, Jis tau meluoja, ir iš viso gal tu nesi Jo kūrinys. Moteris įsileido svetimą mintį, priėmė svetimą žodį, taigi ji jau valgė nebe vien nuo gyvybės medžio.
Bet Dievas nori žmogui laimės, todėl Jis ir pasakė moteriai po nuodėmės:
Pr 3, 16:
Moteriai Jis tarė: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.
Sakot, kame čia laimė, skamba kaip prakeikimas. Galime vadinti tai prakeikimu, bet kartu tai mūsų, visos žmonijos, gelbėjimo planas.
Kiek sykių girdėjote pasaulyje moters kaltinimus vyrui: „Tu sugadinai mano gyvenimą ir kam aš už tavęs ištekėjau?“ Moterys dažnai taip skundžiasi, bet vis tiek gyvena su vyrais, išteka, gimdo vaikus. Nes Dievas taip pasakė. Kad jos nelaimingos taip darydamos, tai jau kitas klausimas, jeigu Dievo nepažįsta ir Rašto nežino, tai nesuvokia, kas su jomis vyksta ir kodėl. Panašiai buvo ir man, aš jau pasakojau apie tai. Bet tai yra neišvengiama nepaklusimo Dievo įsakymui pasekmė.
Įsivaizduokite moterį, kuriai vaikų gimdymas paprastas dalykas, kaip nusičiaudėjimas. Įsivaizduokite, kad ji ne tik nemyli bet ir negeidžia savo vyro, netgi bodisi, kam jai su juo vargti.
Ji graži pati sau, išmintinga savo akyse ir nieko jai nereikia. Ar išliktų žmonija ir kokia ji būtų, jeigu vadovautų tokios nuostabios, savim patenkintos, laisvos nuo bet kokios atsakomybės ir išdidžios būtybės? Kokie būtų vyrai, ar jie iš viso pajėgtų taip gyventi, juk ne tam buvo kurti?
Kad jos vadovautų, net neabejoju. Mes kai pradedam auginti ir auklėti vaikus, tai ir nenorim pabaigti, nesvarbu, kad šitas vaikas tai suaugęs jau, jam gal keturiasdešimt, o mums vis paauklėti norisi. Ir šiaip mes gi viską žinome geriausiai, kaip kas turi būti, ar ne? Nežinau, mielos moterys, gal jūs tai neigsite, aš tai randu pas save šituos dalykus ir turiu juos marinti. Dievas mus sukūrė ne tam, kad vadovautume savo vyrui, bet kad būtume jam tinkamos padėjėjos. Jums tas patinka ar ne, čia kitas klausimas, bet krikščionims būtinas paklusnumas Dievo Žodžiui. Paulius sakė:
1Tim 2, 11-15:
Moteris tesimoko tyliai, su visišku paklusnumu.
Neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui,-ji tesilaiko tyliai.
Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui-Ieva.
Ir ne Adomas buvo apgautas, o moteris buvo apgauta ir nusidėjo.
Bet ji bus išgelbėta, gimdydama vaikus,-jeigu jie išlaikys tikėjimą, meilę, šventumą ir susilaikymą.
Labai daug prieštaravimų sulaukianti 15 eilutė, pirmiausiai tai ji blogai pas mus išversta, verčiant pažodžiui iš graikų kalbos turi skambėti taip:
Bet ji bus išgelbėta, gimdydama vaikus,-jeigu jos išlaikys tikėjimą, meilę, šventumą ir susilaikymą.
O kad lietuviškai būtų taisyklingiau:
Bet ji bus išgelbėta, gimdydama vaikus,-jeigu ji išlaikys tikėjimą, meilę, šventumą ir susilaikymą.
Toks peršokimas nuo vienaskaitos į daugiskaitą, šiuo atveju, nuo „ji“ prie „jos“, pasitaiko Naujojo Testamento tekstuose. Tai suklaidino vertėjus, vertusius šią vietą iš anglų kalbos, bet originalo tekste aiškiai matoma, kad visoje 15 eilutėje šnekama apie moterį.
Ir negali būti kitaip, nes mes neatsakingos už savo vaikų šventumą, tiksliau, atsakingos, kiek tai yra mūsų galioje. Mes auklėjame vaikus, bet ne jų šventumas yra garantas mūsų išgelbėjimui. Mes pačios, o ne vien mūsų vaikai turime išlaikyti tikėjimą, meilę, šventumą ir susilaikymą.
Mes nelygios vyrams ir negalime būti lygios, nes Dievas nenorėjo lygybės, kol mes gyvename kūne, mes neturime lygių tiesių. Dievo prakeikimas, žadantis mums skausmus ir vargus veikia, bet kartu tas prakeikimas yra mums ir išgelbėjimas, atitraukiantis nuo pasaulio blizgučių ir draugystės su pasauliu. Jis išmoko mus aukotis dėl kitų – dėl vyro ir vaikų ir jis išmoko mus mylėti, šita auka ir kančia daro mus geresnėmis ir mums belieka dėkoti už tai Viešpačiui Dievui, kad Jis davė mums šventėjimo kelią, sunkų, bet mums labai reikalingą, kad nebūtume pasmerktos kaip paleistuvaujančios su pasauliu, kad būtume atitrauktos nuo šėtono gundymų. Mūsų kelias pasunkintas, kad nebūtų kada tuščiai filosofuoti ir nereikalingos mintys net neturėtų progos dygti. Bet šita eilutė nereiškia, kad Jėzus Kristus mirė tik už vyrus, o moterys bus išgelbėtos savo darbais. Paulius čia kalba apie išsigelbėjimą nuo šėtono gundymų. Jėzus Kristus mirė dėl moterų nuodėmių, kaip ir dėl vyrų, ir tiek moterys, tiek vyrai per Sekmines gavo Šventąją Dvasią.
Šventojoje Dvasioje nėra skirtumo tarp vyro ir moters, mes jau skaitėme.
Gal 3, 28:
Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!
Ir mes žinome, kad Dievas nedaro skirtumo tarp asmenų.
Ef 6, 9:
Ir jūs, šeimininkai, tą patį darykite jiems. Liaukitės grasinę, žinodami, kad ir jiems, ir jums yra Viešpats danguje ir Jis nedaro skirtumo tarp asmenų.
Tai ką gi mums sako Šventoji Dvasia per Pauliaus laišką Timotiejui? Ogi tai, kad moteris bus išgelbėta iš šėtono pinklių ir nuo jo gundymo, jeigu liks paklusni vyrui ir užsiims tuo, kas jai skirta Dievo – būti vyrui tinkama padėjėja ir gimdyti vaikus. Aš nesakau, kad ji daugiau nieko ir negali daryti, tik gimdyti ir vyrui valgį gaminti, aš sakau, kad šeima turėtų būti prioritetas, jeigu moteris nori gyventi taip, kaip Dievui patinka ir būti laiminga.
Pavaldumas vyrui yra moters laimės sąlyga, kaip keistai tai beskambėtų šiame feminizmo amžiuje. Vyras, mylintis vyras, aš apie krikščionis kalbu, padės savo žmonoms susigaudyti ten, kur mes pačios pasiklystam, padės atskirti tiesą ir jos laikytis. Aš kalbu apie mylintį vyrą, nes jam liepta žmoną mylėti.
Ef 5, 28-29:
Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią.
Sutikite, kiekviena iš mūsų nori šitos globos, mums labai to reikia iš savo vyrų, žinoti, kad jie mus myli ir mumis rūpinasi. Dievas viską labai teisingai sustatė, tik tai nėra lengva priimti, nes matote, nuo pat mažens mes prisiklausę visai atvirkščiai, televizija, žurnalai, visos pasaulio informacinės priemonės teigia, kad moteris lygi vyrui, antraštės rėkia „mylėk save“ arba „dešimt priežasčių, kodėl moteriai geriau neturėti vyro“. Ir aš augau su tuo įsivaizdavimu apie lygias teises. Ir man buvo labai sunku priimti žodį apie pavaldumą. Na kodėl mes negalėtume būti lygūs? Bet Dievo Žodis sako, ne, tu pavaldi savo vyrui ir tu silpnesnis indas. Ir tu negali atmesti žodžio, jeigu Dievo Dvasia tavo širdyje. Bet tai yra kova, turi numirti sau, savo įsivaizdavimams ir savo ambicijoms. Man tai kainavo ne vieną ašarų naktį, aš kažkaip sunkiai susigaudžiau, kas vis dėl to esu. Kas ta moteris pagal Dievo Žodį, kokia ji turi būti. Spėju, kad Dievui manęs pagailo, todėl vieną vasaros naktį man vėl besibeldžiant su klausimu „Kas aš esu? Kas aš Tau esu?“, Jis galų gale man atsakė aiškiai ir paprastai, tiesiai į širdį „Tu esi tinkama padėjėja“. Ir mano ašaros akimirksniu baigėsi. Aš gavau atsakymą. Ir pasakiau: "labai ačiū Dieve, dabar jau eisiu miegoti." Nes verkimas juk išvargina.
Tokie mes kūriniai, skirtingi nuo vyrų, bet tuo jiems ir patinkam turbūt, kitaip Dievas būtų perskyręs Adomą pusiau ir būtų sau du Adomai.
Bet mes labai nepatinkam šėtonui. Todėl didžiulis šėtono puolimas suplanuotas prieš moterį. Štai kad ir tas mokymas, labai senas mokymas, labai populiarus viduramžiais, ir periodiškai vis atsinaujinantis, su kuriuo, deja, ir man teko susidurti.
Tai mokymas apie šėtono sėklą. Teigiama, kad pirmoji nuodėmė buvo lytiniai santykiai. Sakoma, kad žodžiai „valgyti vaisių“ simbolizuoja lytinius santykius, ir kad po žodžiais Ieva „valgė pati ir davė savo vyrui ir tas valgė“ slypi kūniška sueitis.
Aprašinėjama netgi, atseit remiantis Dievo Žodžiu, kad Rojaus sode vyko orgija, kad Adomas su Ieva mylėjosi, bet tikros sueities nebuvo, o Adomo sėkla buvo išpilta ant žemės, kad Ieva iš tiesų turėjo lytinius santykius su šėtonu ir kad šėtonas yra Kaino tėvas ir kad nuo to laiko žemėje yra šėtono vaikai ir Dievo vaikai. Ta šėtono sėklos teorija rėmės ir Hitleris, naikindamas žmones, aš į ją nesigilinsiu, nes tai ne mūsų šios dienos tema. Man svarbu tai, kad remiantis ta teorija sakoma: štai - moteris geriausias šėtono ginklas. Dievo Žodis rašo, kad moteris, kurta kaip padėjėja ir mes turėtume matyti moteryje pirmiausiai padėjėją, bet šėtonas sukuičia protus labai puikiai. Ir tai sako krikščionys, ir atseit remiasi Dievo Žodžiu. Ir tokių teorijų klausanti moteris pasijunta kalta, kam iš viso gimė ir klausia „Dieve, kam mane kūrei?“ Tokią, netikusią. Bet čia ne moters lytiškumas kaltas, o šėtono sujauktas mąstymas.
Ką reiškia tas svetimas vaisus su svetima sėkla? Nežiūrėkite į Bibliją kūniškai, neieškokite ten užšifruotų kūniškumų. Biblija yra Dvasinė knyga. Pirmoji ir esminė nuodėmė yra kur kas daugiau nei kūniškas santykis su kuo nors. Tai aplamai įsileista mintis, kad galima dvasioje turėti santykį su dar kuo nors, ne su Dievu. Tai mintis, kad galima pačiam siekti savo laimės, pačiam įgyti nemirtingumą, įgauti išminties ir turėti didžiulį pažinimą, tai mintis, kad Dievas slepia nuo tavęs gerus dalykus, kad Jis tave gal nepakankamai myli ir ne viską duoda, kas tau priklauso. Tai žmogaus godumas, dvasinis ir materialinis godumas, kuris yra stabmeldystė, kurios taip nekenčia Dievas.
1Tim 6, 9-11:
Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje.
Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.
Bet tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų ir vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą.
Kol 3, 5:
Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė.
Tai apsisprendimas eiti savo įgeidžių tenkinimo keliu, o ne paklusnumo Dievui keliu. Ir nebūtinai šitą apsisprendimą turėjo sekti orgija. Ne, Dievo Žodis taip nesako, kad šėtonas yra Kaino tėvas, yra tik visokie netiesioginiai svarstymai apie tai, kad taip galėjo būti. O Dievo Žodis sako:
Pr 4, 1-2:
Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: „Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.
Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas-žemdirbys.
Supraskite, jeigu Adomas būtų pažinęs Ievą anksčiau, taip ir būtų parašyta. Jei šėtonas būtų pažinęs Ievą kūniškai, tai irgi būtų parašyta.
Ir Dievo Žodis kalba apie dvasinę sėklą, ne apie kūnišką:
1Pt 1, 23-25:
Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu. Mat „kiekvienas kūnas-tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius”. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.
Dievo Žodis sėja šitą dvasinę sėklą, ir svetimas žodis sėja piktojo sėklą, ne veiksmas.
Dar šioje kūniškos nuodėmės teorijoje remiamasi ir ta Rašto vieta, kurioje Adomas ir Ieva pasidarė prijuostes ir uždengė savo lytinius organus. Atseit, tuo būdu jie paslėpė vietas, kuriomis nusidėjo, o jei būtų valgę vaisių, tai būtų dengę nuo Dievo lūpas.
Tai atrodo rimtas argumentas. Pasižiūrėkime į tą rašto vietą.
Pr 2, 25:
Jie abu-žmogus ir jo žmona-buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.
Pr 3, 7-8:
Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes. Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių.
Ieva ir Adomas gauna pažinimą. Kol neturėjo pažinimo, Adomas ir Ieva nesidengė, buvo nuogi ir nesigėdijo, nes tiesiog nežinojo, ko čia reikia gėdytis. Kai jiems šėtonas viską išaiškino, kai jie sužinojo, kas gera ir kas bloga, jie užsidengė vienas nuo kito, nes jų nuogumas ėmė juos trikdyti. Čia labai panašu į tai, kas vyksta su mūsų vaikais, kai jie auga. Kūdikis nesigėdija savo lytinių organų, nes jis neturi pažinimo, mažas vaikelis nesupranta, kam jie skirti, bet patys žinote, kas turite vaikų, būtinai ateina diena, kai sūnus ar dukra jums pasako: „mama (ar tėti) neik į kambarį, nežiūrėk, aš pats nusiprausiu, aš pats apsirengsiu.“ Vaikai ima dengtis, jiems atsiranda gėdos jausmas. Ar tai reiškia, kad vaikelis ėmė ir kūniškai nusidėjo? Ne, tiesiog vieną dieną vaikas susivokia, įgauna pažinimą. Tai nereiškia, kad jis nusidėjo, jis tiesiog kažkaip supranta, kad tai gėdinga, nors dar pats nesuvokia kodėl. Galbūt jam kas nors ką nors papasakoja ar jis ką nors pamato, tiesiog jam augant ir bręstant, susivokiant, kokiai giminei priklauso, ateina ir gėdos jausmas.
Taigi pirmieji žmonės užsidengė vienas nuo kito, nes įgijo naują jausmą – gėdos jausmą.
O nuo Dievo jie, kaip žinome, dengė ne burnas, nes to kūniško vaisiaus greičiausiai ir nebuvo, tai nebuvo kūniškas obuolys ar apelsinas, čia juk dvasinė knyga. Bet ir ne lyties organus jie dengė nuo Dievo; nuo Dievo jie slėpėsi visi, iš viso pasislėpė. Jie juk buvo sugedę savo mintyse ir nebegalėjo Dievo matyti taip, kaip anksčiau. Pasižiūrėkite į žmones šiandien pasaulyje, argi jie nekartoja to paties? Juk jie slepiasi nuo Dievo, bėga nuo Dievo Žodžio ir sako: „tik nekalbėk mums, mums nereikia, nieko nenorim žinoti ir susitikti su Juo nenorime, tegul Jis būna sau, o aš sau.“
Suprantate, ką daro šėtonas sakydamas, kad lytiniai santykiai tarp Adomo ir Ievos buvo nuodėmingi – jis padaro lytinius santykius gėdingais aplamai. Ir šita Dievo dovana vyrui ir žmonai gauti ir duoti malonumą, paguosti savo sielas ir nuraminti savo kūnus, duota vyrui ir moteriai ne šiaip sau, bet kaip Dievo numatytas būdas daugintis, šis natūralus ir geras dalykas pradedamas vertinti kaip kažkas gėdingo ir tik neišvengiamai būtino. Ir tada krikščionys sako: „Moteris geriausias šėtono ginklas“. Ir šėtonas džiaugiasi „dar, dar joms užvoškit, toms nenaudėlėms moterims“. Tikroji problema yra žmonių mintyse ir širdyse, o ne moters kūne. Pirmiausia Ieva viską apsvarstė, įvertino šėtono žodžius ir ji priėmė sprendimą – Dievas nėra Dievas Visagalis, aš irgi galiu būti kaip Dievas ir pati noriu būti Dievas. Ir Adomas jos klausėsi, jis priėmė tas neteisingas mintis ir joms pritarė. Štai pirmoji nuodėmė.
Aš tiek daug apie tai rašau, kad nebūtų mokoma netiesos. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams įspėja mus visus, kad mes nenukryptume nuo tiesos Dievo Žodyje:
2 Kor 11, 2-3:
Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu, nes sužiedavau jus su vienu vyru, kad nuvesčiau jus Kristui kaip skaisčią mergelę. Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje.
Čia juk aiškiai kalbama apie tai, kaip gali sugesti žmogaus mintys, apie dvasinį neskaistumą, ne apie kūnišką. Ir dar vienoje vietoje panašiai yra sakoma:
1 Kor 4, 6:
Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau sau ir Apolui, kad iš mūsų pasimokytumėte negalvoti daugiau negu parašyta ir kad nepasipūstumėte vienas prieš kitą.
Todėl meskim į šalį visas išgalvotas teorijas ir pasilikime prie žodžio, prie Dievo Žodžio. Aš trokštu, kad Dievo Žodis nebūtų iškraipomas, jeigu mes priimam visą žodį, tai ir priimkim visą, o ne tam tikras vietas.
Paleistuvystė, ištvirkavimas- santykiavimas nelaiku ir ne su tuo žmogum yra tik nepaklusnumo pasekmė, tarpe visų kitų nuodėmių. Taip, Paulius akcentuoja, kad paleistuvavimas yra bjauri nuodėmė Dievo akyse, nes mūsų kūnai (jis kalba apie įtikėjusius) yra Šventosios Dvasios indai, taigi tokia nuodėmė yra Dievo indo teršimas.
1Kor 6, 18-20:
Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo.
Taigi paleistuvavimas labai smerkiamas Dievo Žodyje, bet vis tik ne tame didžiausia bėda, ne kūniškame paleistuvavime, bet dvasiniame. Pasižiūrėkite patys Senajame Testamente, su kuo lygina ir kaip vadina Dievas tuos, kurie Jo atsižada, kurie seka svetimus dievus, nenoriu labai išsiplėsti, čia jau necituosiu.
Štai laiške Jokūbui kalbama apie nuodėmę, apie tą esminę žmogaus nuodėmę, ir tai tikrai nėra vien seksas:
Jok 4, 1-5:
Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite-ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote-savo užgaidoms išleisti. Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu. Gal manote, kad Raštas veltui sako: „Pavydžiai trokšta Dvasia, kuri gyvena mumyse”
Ar ketvirta eilutė kalba apie lytinius santykius? Aš matau, kad ne. Tai tas pirmųjų žmonių apsisprendimas norėti visko, kas nėra mums paskirta Dievo. Mes tiesiog norime turėti – daug žinių, pinigų, svetimą moterį ar vyrą, karjerą, dar vieną madingų batų porą, pyragėlį su kremu, gerą meditacinę praktiką, dvasingą ritualą. Svetimų dievų turėjimas ir pasaulio blizgučių siekimas – va štai tas paleistuvavimas, kurį smerkia Dievas. Dievas mus myli pavydžia meile ir jo rūstybė krenta ant mūsų už tokį paleistuvavimą.
O suvesti viską vien į seksą ir pasmerkti dėl to moterį, va šitai jau šėtono darbas. Sunaikinti tinkamas padėjėjas, pateikti jas tik kaip blogio šaltinį, kaip žemesnes, iškrypusias iš prigimties būtybes. Raštas taip nesako.
Kai Dievas sukūrė žmogų kūne, Jis numatė, kad jo kūnas bus pritaikytas lytiniams santykiams, kad iš jų gims kūniški vaikai. Yra teorija, kad žmogus atseit turėjo daugintis kažkokiu ypatingu būdu, ne kūniškai. Aš nenoriu tuščių išvedžiojimų, nes daug ką galima prifilosofuoti. Pasižiūrėkime geriau, kas parašyta, ką Dievas sako Ievai – „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus“. Vadinasi, pastojimas ir nėštumas buvo numatytas, tik ne toks skausmingas ir sunkus.
Ir pasakyta, kad sukūrė Adomą ir Ievą kūne ir pasakė „žmogus paliks tėvą ir motiną“ – kūniškus, ir „susijungs su savo žmona“ – kūniškai. Tai buvo numatyta.
Pasižiūrėkite į Giesmių giesmės knygą, pasiskaitykite ją ir pasakykite, ar Dievas smerkia lytinius santykius ar ne. Aš skaičiau, lyginau kalbas ir vertimus, ir pastebėjau, kad lietuviai vertėjai net neišdrįso išversti kai kurių posakių, kurie visai nedviprasmiški ir net labai atviri ir labai poetiški. Lietuviškai nerasite „mano mylimasis yra man kaip miros ryšulėlis prigludęs man tarp krūtų visą naktį“. Angliškai ten daug drąsiau skamba, nekalbant apie originalą. Ir tai ne vien apie vyro ir moters meilę, tai apie Kristaus meilę savo nuotakai, Bažnyčiai. Įsiklausykite į tuos žodžius, ką ten Dievas jums kalba.
Gg 7, 6-12:
Kokia graži ir miela pažiūrėti tu esi, mano mylimoji! Tavo stuomuo yra panašus į palmę, tavo krūtys-į vynuogių kekes. Aš tariau: „Įkopsiu į palmę, įsikibsiu į jos šakas”. Tavo krūtys bus kaip vynuogių kekės, tavo burnos kvapas-kaip obuolių. Tavo lūpos yra lyg geriausias vynas, kuris švelniai slenka gomuriu ir prakalbina apsnūdusį.
Aš priklausau savo mylimajam, o jis geidžia manęs. Ateik, mylimasis, eikime į laukus, nakvokime kaime. Anksti rytą apžiūrėkime vynuogynus, ar jau sprogsta vynmedžiai, ar skleidžiasi žiedai, ar pražydo granato medžiai. Ten aš tau atiduosiu savo meilę.
Tai Dievo Žodis. Mes girdime, kad tai kalba vyras, geidžiantis savo karštai mylimos moters ir kartu tai kalba pats Dievas, savo mylimai nuotakai – mums visiems. Ir nuotaka pažada savo meilę. Jeigu Dievui bjaurus kūniškas santykis tarp vyro ir moters ir Jis niekada nebuvo jo numatęs, jei tai buvo klaida ir nuodėmė, tai kodėl Jis savo Žodyje naudoja tokius įvaizdžius?
Ir apaštalas Paulius, kuris buvo nevedęs ir tikrai nedegė meile moterims, tas matyti iš jo laiškų, net ir jis sako matydamas šitą vyro ir moters, Kristaus ir Bažnyčios santykių paralelę, kad tai didi paslaptis.
Ef 5, 25-28, 31-33:
Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save,
kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu,
kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.
Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį.
„Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu”.
Tai didelė paslaptis,-aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią.
Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą.
Lytiniai santykiai tarp vyro ir jam skirtos moters yra Dievo mums numatytas labai geras dalykas, kol mes gyvename kūne, tik jie turi būti pagal Dievo numatytą tvarką. Aišku, nereikia jų sureikšminti, bet nereikia ir suniekinti.
Žinot besiruošdama šiai temai, aš buvau labai susikrimtusi dėl to, kad pirmoji nuodėmė suvedama į lytinius santykius, o paskui, kai po truputį suvokiau visą jos gylį, beveik pradėjau gailėtis, kad tai netiesa ir viskas nėra taip paprasta. Bet mane guodžia tai, kad ten, kur gausu nuodėmės, dar gausesnė malonė:
Rom: 5, 16-21
Ne taip yra su dovana kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas vieno nusikaltimą pasmerkė, bet laisva dovana iš daugybės nusikaltimų atvedė į išteisinimą.
Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.
Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą, taip vieno Žmogaus teisumas visiems pelnė išteisinimą, kad gyventų.
Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs.
Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,
kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Kokia malonė mums ir kokia laimė, kad mes turime Jėzų Kristų, tobulai klausiusį savo Tėvo, gyvenusį kūne ir nenusidėjusį, ir ne apie seksą čia kalba, o apie tobulą paklusimą Dievui ir nepadarymą nei vienos ir nei jokios nuodėmės, nes Jėzus Kristus nesekė pasauliu. Mes turime Jėzų Kristų kaip pavyzdį, tai ir klausykime Jo, viso žodžio ir sekime Juo, gyvenime tuo žodžiu.
Dar kartą išanalizuosiu vieną svarbią šiai temai Rašto eilutę:
Pr 3, 16:
Moteriai Jis tarė: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”.
Kai pažiūrime išnašas, į kurias vietas Biblijoje tai veda, matome pirmiausiai Pradžios 4 sk., 7 eilutę:
Pr 4, 6-7:
Viešpats tarė Kainui: „Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro?
Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai.
Kai skaitome lietuviškai, mes susiejame, kad „ji“ – nuodėmė ir „ji“ - moteris ir taip galima suprasti, kad „moteris“ ir „nuodėmė“ tampa vos ne sinonimais. Aš noriu, kad pažiūrėtumėte į anglišką 7 eilutės vertimą, kuris tiksliau sutampa su graikišku:
If thou doest well, shalt thou not be accepted? and if thou doest not well, sin lieth at the door. And unto thee shall be his desire, and thou shalt rule over him.
Matote, čia kalbama ne apie tai, kad moteris traukia vyrą, bet tu, vyre, turi viešpatauti jai, tai nuodėmingai gundytojai moteriai, čia ne tai. Tai kalba apie pačią nuodėmę, apie patį šėtoną - gundytoją, kuris tyko prie durų ar slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, kuris lengviau prieina silpnesnio indo – moters, todėl vyras jai duodamas valdovu, kad ji viena nepasiklystų ir neatidarytų durų tam, kuris už jų tyko, kad su vyro pagalba nugalėtų tą nuodėmę, kartu, vyras ir moteris.
Na ir dar viena nuoroda į Jn 16, 21:
Jn 16, 21:
Gimdydama moteris būna sielvarto prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji skausmą užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė į pasaulį žmogus.
Kaip matote, yra didelė dovana gimdyti vaikus ir tai neša ne tik skausmą, bet ir džiaugsmą. Nenorėdamos gimdyti moterys neigia Dievo Žodį ir pačios save. Savo vienintelį sūnų aš turiu tik dėl to, kad paklusau vyrui. Nes aš nenorėjau gimdyti, aš buvau jauna, studijavau ir norėjau dar palaukti ir dar nepradėti vaikelio, bet Nerijus labai prašė, na ir aš nusileidau vyrui, paklusau. Pasaulio akimis tai nebuvo protinga, nes negavau jokių pašalpų, juk buvau nedirbanti, studentė ir tikrai buvo daug vargo, mokslus sunkiau pabaigti. Gydytojai man vėliau pasakė – džiaukitės, kad jums taip pasisekė. Jeigu būčiau „protingai“ atidėjusi vaikų gimdymą vėlesniam laikui, po karjeros, galėčiau mokėti tūkstančius vaisingumo klinikose, bet ir tai dar klausimas ar kas nors būtų pavykę.
Liūdna, kad dabar jaunos moterys bijo gimdymo, bijo atsakomybės, bijo būti tuo, kuo Dievas skyrė joms būti ir apgaudinėdamos pačios save teisinasi „šitas vaikų projektas nepasimoka“. Aukotis neapsimoka pasaulio akimis žiūrint, bet Dievo akyse tai yra gera ir tai pačiai moteriai neša ne tik skausmus, bet ir laimę. Be vaikų moterys nejaučia gyvenimo pilnatvės, jos gali save apgaudinėti, užsiimti karjera ar malonumais, bet jos nejaus pilnatvės, nes toks Dievo Žodis. Jis sakė – gimdysi.
Viskas gan paprasta – nori būti laiminga – vykdyk tai, kas Dievo liepta.
Juk viskas Rašte pasakyta, kaip mums gyventi.
Titui 2, 1-5:
Kalbėk, kas sutinka su sveiku mokymu:
kad pagyvenę vyrai būtų blaivūs, rimti, santūrūs, sveiki tikėjimu, meile, kantrybe.
Taip pat, kad pagyvenusios moterys elgtųsi garbingai, nebūtų apkalbinėtojos, besaikės vyno gėrėjos, mokytų gero,
skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus,
būti santūrias, tyras, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams,-kad nebūtų šmeižiamas Dievo žodis.
Žmonai pasakyta ne tik mylėti vyrą ir vaikus, bet taip pat ir gerbti vyrą ir jo klausyti. Viskas yra labai teisingai ir gražiai sudėliota, vienintelė problema – paklusti Žodžiui ir vykdyti.
Moteris vyrui nėra šėtono ginklas, jinai yra jo kūno dalis, jo tinkama padėjėja ir jo akių pasigėrėjimas. Jam pasakyta mylėti ir gerbti savo žmoną. Suprantate, man labai nepatinka, kad šėtono dėka dabar lyg atskirta, lyg dvi grupės: teisieji vyrai, tikrieji krikščionys, ir moterys – šėtono įrankiai, kurias reikia kontroliuoti, valdyti, užčiaupti, parodyti joms jų vietą. Kai pažiūri į istoriją, matai, kad taip buvo visais laikais, bet taip neturėtų būti.
Už viso to stovi šėtonas, siekiantis suniekinti, pažeminti, nutildyti, sumindyti, pateikti iškreiptai dalykus. Bet kokiom priemonėm. Nes tai šėtonas, jis gi melo tėvas, jis viską iškraipo. Paulius mums sako: priešinkitės velniui ir jis bėgs nuo jūsų.
Taigi mes turime priešintis piktajam ir stengtis gyventi taip, kaip Dievo Žodyje pasakyta. Pasižiūrėkime dar kartą į eilutę iš laiško efeziečiams:
Ef 5, 33:
Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą.
Šita eilutė labai puikiai nusako, kokie turi būti vyro ir žmonos santykiai, tai Dievo nusakytas laimingos krikščioniškos šeimos „receptas“, todėl jeigu laikote save Kristaus sekėjais, neatmeskite jos.
Tęsinys kitoje dalyje.