Ar Dievas - vyras?

Kiek save atsimenu, mane nuolat kamavo klausimas, kas aš esu ir kodėl. Kai įtikėjau, į dalį klausimų buvo kaip ir atsakyta, bet kilo daug naujų, todėl iš tiesų jų nesumažėjo.
Sužinojau, priėmiau tą nuostabų faktą, kad Jėzaus Kristaus aukos dėka turiu Tėvą Danguje, nuostabų didingą Tėvą. Kol laikiau Dievą piktu teisėju, tiesiog stengiausi laikytis taisyklių ir kartais leisdavau sau ant Jo papykti. Dabar santykis pasikeitė ir tapo ypatingai svarbu, kas aš esu Dievo akyse ir kaip man elgtis, kad Jam patikčiau. Kaip man elgtis, kad nepapiktinčiau savo naujųjų brolių ir sesių? Kaip galiu būti naudinga bendruomenei? Ir pagrindinis klausimas, kaip man suderinti savo kalbėjimą su tuo, kas pasakyta moterims Dievo Žodyje – kad jos turi tylėti?
Nuo pat ankstyvos paauglystės jaučiau skausmą dėl to, kad aš moteris. Mielos moterys, ar prisimenate savo pirmas menstruacijas? Aš prisimenu. Žinojau, kad taip bus, teoriškai. Žinojau anatomiją ir fiziologiją. Bet kai pirmą kartą patiri tą skausmą ir nepatogumą, norom nenorom kyla klausimas: „už ką mums taip?“ Ir kitoms tikrai labai sudėtinga būna, aš nekalbu apie įprastinį skausmą ar nuotaikų kaitą, pažinojau vieną, kuriai užeidavo tokie skausmai, kad mergina be „greitosios pagalbos“ neapsieidavo. Paskui, žinoma, pripranti prie visų nepatogumų ir susitaikai. Toks yra tavo gyvenimas, tokios yra sąlygos ir niekas tavęs juk neklausia, patinka tau tai ar ne.
Tu augi, tampi mergina, imi svajoti apie princą, nori būti graži ir pastebėta, tai taip giliai tavyje, gali neprisipažinti, bet niekur nedingsi – tai tavyje, tu labai nori būti mylima ir vienintele. Man buvo penkiolika, kai per savo kvailumą vos nebuvau išprievartauta. Aš tiesiog, nieko blogo negalvodama, sutikau būti palydėta trijų nepažįstamų vaikinų – aš maniau, kad jiems tiesiog patinku ir jie nori su manim susipažinti, o be to, buvo diena ir aš visai nemaniau, kad sutrumpinti kelią einant per miškelį bloga idėja. Suprantu, kaip juokingai tai skamba, bet buvau nepatyrus ir kvailiukė. Viešpats manęs pasigailėjo – sudarė progą pabėgti. Atrodytų, kaip laimingai čia man baigėsi – tik valanda baimės miškelyje, net mėlynių nėra. Bet nors kūnas ir liko sveikas, siela - ne. Po to man liko kaltės jausmas ir gėda, kad aš tokia žiopla. Ir liko prisiminimas apie jų panieką man. Jie man perdavė svarbią žinią, kad visai aš ne geidžiama princesė, o tiesiog priemonė vyro malonumui pasiekti. Kad aš žemesnė ir prastesnė, kad jie gali manimi tiesiog naudotis. Ir liko didelė baimė, išėjus iš namų aš niekada nebesijaučiau saugi. Visada einant pro nepažįstamą vaikiną, o ypač, jei jų būdavo du ar trys, jausdavau, kaip mano veidas persikreipia iš baimės ir kad neišsiduočiau, kad susivaldyčiau savo išraiškas man tekdavo suleisti sau nagus į delną taip, kad skausmas atitrauktų dėmesį. Troškau sutikti mylimą žmogų, bet vaikščiodavau delnais subadytais. Tokia buvo jaunystė.
Tačiau, net nepaisant savo baimių, ištekėti aš norėjau, ir net nemelavau sau, kad nenoriu. Paskui, aš sutikau Nerijų, jis turėjo su manim vargo, vaduodamas mane nuo visokių problemų, bet kadangi buvo tikrai įsimylėjęs, tai jam pakako ir kantrybės. Aš mylėjau ir buvau mylima ir ištekėjau iš meilės ir niekada to nesigailėjau, bet meluočiau, sakydama, kad buvo lengva ir labai gera. Aš supratau, kad nebus lengva dar prieš vestuves, bet žinot, kai myli, taigi nesvarbu. Ir kai manęs kursiokas praėjus gal savaitei po vestuvių paklausė, „ar tu laiminga, kad ištekėjai?“ aš galvojau galvojau, prieš atsakydama ir paskui sakau jam „taip, aš laiminga“. Bet džiugesio didelio atsakyme tame nebuvo. Prisimenu, kartą važiuoju autobusu, buvau jauna mama, dirbau ir dar mokiausi ir labai trūko pinigų, ir jau buvo smarkokai išryškėjęs Nerijaus alkoholizmas ir galvojau apie save ir apie visas moteris, stovinčias šalia, autobuse, liūdnais, pavargusiais veidais ir apie visas moteris ir jų dalią aplamai ir taip pasidarė liūdna ir sunku, aš supratau, kokios mes šitam pasauly nelaimingos, ir kad mūsų dalia – vien kančia ir skausmas, fizinis skausmas ir sielos skausmas.

Ir aš nemačiau tame prasmės. Nesupratau, ar tokia Dievo valia, ar čia mes, žmonės, nesugebam gyventi. Ir jeigu Dievo valia, tai už ką? Ir daug kartų įžeidinėjau Kūrėją šaukdama Jam: „kam iš viso mus sukūrei, jei mes tokios netikę?“ Ir skaičiau daugybę protingų ir neprotingų knygų apie santykius, bandžiau rasti atsakymus. Net Biblijoje atsakymų paieškojau. Paskaičiau Pauliaus laiškus, kur liepia moterims apsigaubti galvas ir tylėti. Nepatiko man ta vieta, pasakiau sau „kas man tas Paulius ir ką jis išmano apie moteris, pats būdamas nevedęs?“ ir nebesigilinau daugiau ten.
Dabar, kai tapau krikščione, supratau, kad aš tada klydau. Kur dar gali rasti atsakymą, jei ne Dievo Žodyje?
Todėl pabandykime apžvelgti kiek įmanoma vietas Biblijoje, kur kalbama apie moteris. Tikiu, kad rasime čia kai kuriuos atsakymus, bet taip pat kils ir nauji klausimai. Kuo toliau gilinuosi į Žodį, tuo labiau matau, kaip man trūksta pažinimo, bet mane guodžia tai, kad
1Kor 8, 2-3:
Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti. Bet kas myli Dievą, tas yra Jo pažintas.

Pradėkime nuo pradžių:
Pr 1, 26-28:
Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!”
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė juos.
Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!”
Taigi dvasioje buvo du – vyras ir moteris, vyriškos lyties kūrinys ir moteriškos lyties kūrinys. Todėl, čia tik mano nuomonė, aš jos jums neperšu, manau, kad mes ir po mirties, kada pereisime pas Viešpatį, nenustosime būti moterimis, o vyrai taip ir liks vyrais. Jėzus sako, kad:
Mt 22, 30:
Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.
Jis sako, kad dauginimosi organų nebereikės, bet tai dar nereiškia, kad aš nustosiu suvokti save kaip moterį. Priešingai, tikiuosi tuomet suvokti save pilnai, nes ten bus pilnas pažinimas ir nebebus neatsakytų klausimų.
Taigi dvasioje viskas gražu – vyras ir moteris, abu pagal Dievo atvaizdą, lygiai turintys teisę viešpatauti žemėje. Bet štai pažiūrėkime į antrą skyrių. Matome, kad Viešpats Dievas pirmiausia sukuria vieną žmogų, ne du; Jis sukuria Adomą.
Pr 2, 18-24:
Viešpats Dievas tarė: „Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją [ezer]”.
Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas.
Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo [ezer], tinkamo žmogui.
Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu.
Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų.
Tada Adomas tarė: „Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”.
Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
Vyras džiaugiasi, pamatęs moterį. Jam trūko būtent jos.

Jinai jam graži, jinai jam patraukli ir jis nori su ja susijungti. Todėl mes ir tuokiamės, visa tai pagal Dievo valią. Todėl neįmanoma, kad santuoka būtų tarp dviejų moterų ar dviejų vyrų – tai nusižengimas Dievo Žodžiui, Dievo valiai. Tai bjauru Viešpaties akyse.
Kun 18, 22:
Nesugulk su vyru kaip su moterimi, nes tai pasibjaurėjimas.
Pasižiūrėkime dabar į žodį „padėjėja“. Iš Pradžios knygos pirmo skyriaus eilučių atrodo, kad dvasioje vyriškos ir moteriškos lyties žmonės lygūs. Čia jau matome pavaldumą – moteris kūne sukurta kaip padėjėja. Iš to, kaip mes suprantame žodį „padėjėja“ į lygiateisiškumą čia nelabai panašu. Tačiau tai nėra ir tarnaitės vaidmuo, ar kaip kai kuriuose vertimuose verčia „kompanionė“. Kompanionas ir šunelis galėjo būti ar tigras, bet Adomui jie netiko. Žodis „ezer“ hebrajų kalboje yra stiprus žodis. Jis gali būti verčiamas kaip pagalba – gyvybiškai būtina pagalba, be kurios negalėtum išgyventi. Štai kad ir psalmėse mes skaitome:
Ps 20, 1-2:
Teišklauso Viešpats tave suspaudimo dieną, tesaugo tave Jokūbo Dievo vardas.
Tegul iš savo šventyklos tau siunčia pagalbą [ezer], tepadeda tau iš Siono.
Taigi Dievas davė vyrui jam labai reikalingą padėjėją, be kurios jam būtų buvę labai sunku.
Todėl stebiuosi, kai girdžiu (Dievo Žodyje taip nėra, bet kai kurie linkę priimti svetimą mokymą, žmogaus žodį), kad moteris yra šalutinis vyro produktas, kad ji netgi nėra Dievo kūrinys, nors Biblijoje aiškiai skaitome:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė juos.
Ir skaitome, kaip Dievas kūne padarė Adomą, padarė kitus visus gyvus padarus ir padarė Ievą. Ne šėtonas padarė, ne Adomas pats nusilipdė, kaip norėjo, bet Dievas padarė tokią, kokią norėjo. Ir beje, Adomui labai patiko, kai jis ją pamatė. Dievas nekuria prastų kūrinių, Jis viską tobulai daro. Tiesa, Dievas padarė Adomą iš žemės dulkių, o moterį padarė iš Adomo kūno. Bet argi nuo to ji nustojo būti Dievo kūriniu? Nekraipykime Rašto, mielieji.
Aš jokiu būdu neneigiu pavaldumo. Kaip galėčiau? Juk puikiai žinau 1 Korintiečiams 11 skyrių:
1 Kor 11, 7-16:
Vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir šlovė. O moteris yra vyro šlovė.
Juk ne vyras iš moters, bet moteris iš vyro,
taip pat ne vyras buvo sukurtas moteriai, o moteris vyrui.
Todėl moteris privalo turėti ant galvos pavaldumo ženklą dėl angelų.
Bet Viešpatyje nei vyras be moters, nei moteris be vyro.
Kaip moteris iš vyro, taip vyras per moterį, bet visa-iš Dievo.
Spręskite patys: argi tinka moteriai melstis Dievui neapsigaubusiai?
Argi pati prigimtis jūsų nemoko, jog vyrui gėda nešioti ilgus plaukus?
Tuo tarpu moteriai garbė turėti ilgus plaukus. Nes plaukai jai duoti kaip dangalas.
Bet jei kas norėtų ginčytis,-težino, jog nei mes, nei Dievo bažnyčios neturime tokio papročio.
Atkreipkite dėmesį – galvos apsigaubimas buvo paprotys, bet moteriai plaukai buvo duoti kaip dangalas. Ir aš tikiu Dievo Žodžiu ir negaliu neigti, kad tai yra gera Dievo akyse, jeigu moteris turi tą dangalą. Centimetrų, kas yra ilgi plaukai, vis tik aš jums nepasakysiu. Žinau, kad pats Dievas moteriai tai įdeda į širdį, aš tų eilučių dar nebuvau skaičius, bet nežinau kodėl nenorėdavau kirpti trumpai plaukų, man tiesiog būdavo gaila juos kirpti.
Ir mes čia skaitome, kad moteris sukurta vyrui ir tai faktas. Apaštalas Paulius pabrėžia moters pavaldumą, bet čia pat sako, kad vyrai nesusireikšmintų, kad Viešpatyje nei vyras be moters, nei moteris be vyro. Kaip moteris iš vyro, taip vyras per moterį, bet visa-iš Dievo. Ir jeigu mes pažiūrėtume, kur veda šita eilutė, jos išnašos, randame nuorodą į
Galatams 3, 28:
Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!
Dievo Žodis sako, kad visa yra viena. Nors nustato ir hierarchiją. Apaštalas Paulius sako:
1Kor 11, 3:
Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva-vyras, o Kristaus galva-Dievas.
Ir tai yra tiesa, jeigu Dievo Žodis taip sako, tai yra tiesa. Krikščionė moteris negali sakyti, kad štai aš įtikėjau, tai, vyre, man tavęs nebereikia, aš dabar klausysiu tik Jėzaus Kristaus ir tik Jam tarnausiu, o tu manykis, kaip išmanai. Ne, jeigu ji turi bendravimą su Kristumi, jeigu ji girdi, ką jai kalba Šventoji Dvasia, ji negali atmesti šito žodžio ir to, kad vyras yra jos galva. Aš nekalbu apie netekėjusias, aš kabu apie tas, kurios turi vyrus.
Ką daryti, jeigu tu įtikėjai, o tavo vyras netikintis? Nieko, juk nepriversi jo įtikėti, belieka tiesiog melstis, kad Dievas duotų meilės ir kantrybės.
1Pt 3, 1-2:
Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo skaistumą ir dievobaimingumą.
Jei neklauso žodžio, mes jų nepriversime, bet mes skelbiame Evangeliją savo gyvenimu, štai ką mes turime daryti. Gyventi taip, kaip Šventoji Dvasia per apaštalą Paulių moko:
Kol 3, 18-19:
Jūs, žmonos, būkite atsidavusios savo vyrams, kaip dera Viešpatyje.
O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs.
Tai mūsų kelias, tai būdas siekti šventumo. O ką daryti jeigu jis manęs nemyli taip, kaip parašyta? Tiesiog kantriai vykdyti tai, kas tau parašyta. Tu negali atsakyti už kitą, tu negali jo priversti tave mylėti.
Koks bebūtų tavo vyras, tu jo pakeisti negali. Tiesiog žiūrėk savęs, kaip tu elgiesi. Ar tu elgiesi, kaip Dievui patinka. Ar tu gerbi savo vyrą, ar jo klausai? Aš nekalbu apie aklą paklusnumą, aš nekalbu apie vergišką baimę, nes Raštas to nesako. Tiesiog daryk viską, kas priklauso nuo tavęs pagal Dievo Žodį. Aš kalbu apie elementarią žmonų pagarbą savo vyrams, ko taip labai trūksta dabar. Kokios dažnai būna pasauliečių moterų temos, netikinčių moterų? Kaip nėra ką apsirengti ir kaip jas „užkniso“ jų vyrai. Aš hiperbolizuoju, bet paneikite, kad to nėra. Kai aš girdžiu kaip kai kurios bendradarbės vadina savo vyrus „mano diedas“, tiesiog dvasia nuliūsta manyje. Aš suprantu, jos pasaulietės, bet vis tiek labai liūdna. Ir aš žinau, kad yra kitas Kelias, Dievo duotas kelias vedantis į laimę, bet nieko jėga į jį nepastatysi. Aš tik galiu liudyti, kuo aš laikau savo vyrą, todėl, kai jis atvažiuoja pas mane į darbą, manęs parsivežti, aš sakau: „mano princas atvažiuos manęs pasiimti“. Tai toks kontrastas ir aš tokia laiminga, kad net girtis gėda. Ir aš žinau, kad „diedai“ gali tapti „princais“, tai yra įmanoma su Viešpaties pagalba, Dievas mus tam ir pašaukė, bet tai nelengva, nes mes labai linkę vadovauti.

Aš ne Dievas, taigi aš nežinau kodėl, tiesiog Dievui patiko padaryti mus padėjėjomis, o ne vadovėmis. Tai sunkus darbas. Ir jeigu tavo vyras netikintis, arba vadina save krikščioniu, bet elgiasi su tavim blogiau nei netikintis, vadinasi tu iš Dievo gavai labai sunkią užduotį. Bet tu niekada nesi viena, prašyk Jo, kad tau padėtų. Jis Visagalis. Neprašyk, kad pakeistų tavo vyrą, prašyk, kad padėtų tau visa atlikti tinkamai. Nes mes turime Jaunikį ir Tėvą Danguje. Jis visa mato, visa žino ir visa bus įvertinta. Ir jeigu tau žemėj duotas sutuoktinis nevertina tavo pastangų, niekada nesidomi tuo, kas tavo širdyje, tiesiog pasitikėk Viešpačiu, klausk Jo, ką tau daryti ir Jis tau atsakys. Jis duos tau kantrybę, meilę ir romumą. Susituokdama tu pasižadėjai būti jo padėjėja, ar mesi savo darbą dėl to, kad jis pasirodė labai sunkus? Nėra lengva gyventi santuokoje ir neturi būti, neturėkite tokių iliuzijų. Santuokos nebūna be kančios, be pasiaukojimo, ne visuomet būna lengva. Dauguma mūsų įtikėjo jau būdamos santuokoje, taigi, mes tiesiog neturime kur trauktis. Tiesiog pasikliaukite Jėzumi Kristumi, savo Gelbėtoju, visada turėkite bendravimą su Juo savo širdyse ir Jis išves.
Dar norėčiau grįžti šiek tiek prie:
1Kor 11, 3:
Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva-vyras, o Kristaus galva-Dievas.
Kai kas iš tų eilučių darosi išvadą, kad moteriai Kristus nereikalingas, kad vyras gali pilnai patenkinti jos poreikius. Mielieji, dar negimė toks vyras, kuris galėtų pilnai patenkinti visus moters poreikius. Tai yra klaida, taip galvoti. Aš kai buvau neįtikėjusi, tai tikrai, visko tikėjausi iš savo vyro, kad jis mane padarys laimingą kažkokiu būdu. Betgi jis ne Dievas, tai buvo ne jo jėgoms. Jūsų vyras gali jus visuomet išklausyti, puiku, jeigu jis taip daro, jis gali apkabinti jus dešimt kartų per dieną ir tai labai gera, jis gali užversti jus rožėmis ir tai nuostabu, bet širdyje vis tiek lieka alkis. Nes mes ne iš šio pasaulio ir mes ilgimės Kūrėjo, ir nesvarbu, vyras tu ar moteris, niekas negali numalšinti to tavo alkio ir nuslopinti to ilgesio, tik vienas Dievas.
Ps 42, 2:
Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?
 

Tiek vyro, tiek moters siela trokšta to paties gyvojo Dievo. Manau, kad labai gerai yra kartu poroje melstis. Tai yra tokia jėga, kada abu šaukiasi ir kalba su savo Kūrėju ir gelbėtoju, kurio ilgisi. Faktiškai, juk mes vienas kūnas ir kai visas kūnas nukreiptas į maldą, tai yra gera Dievo akyse. Na ir dar žinome, kad yra pasakyta: kur du trys mano vardu ten ir aš esu tarp jų. Žinoma, jūs galite su tuo nesutikti, galbūt jūsų patirtis kita, aš tiesiog dalinuosi tuo, kas man atrodo gera.
Mums, vedusiems, pasakyta vieniems nuo kitų ilgam nesiskirti, kad šėtonas nesugundytų nesusilaikymu ir, beje vedę apaštalai taip ir darė. Nes mes skaitome laiške korintiečiams, kad jie keliaudavo visur kartu su žmonomis.
1 Kor 9, 5:
Ar neturime teisės vaikščioti kartu su seserimi, žmona, kaip kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?
Deja, nedaug yra vyrų, aš net nekalbu apie pasaulį, aš kalbu tarp krikščionių, kurie iš tiesų yra pasiryžę mylėti savo žmonas ir laiko jas savo kūno dalimi. Daug kam labiau rūpi, kaip pastatyti savo moterį, savo padėjėją „į vietą“, kad klausytų. Nesvarbu, kaip jaučiasi ir ką jai kartais reiškia paklusti. Svarbu tik, kad būtų „savo vietoje“, tinkamai apsirengusi, tinkamai nusiteikusi ir pakankamai nuolanki. Ir gali būti, kad jie gauna tai ko nori, jų moteris elgiasi "tinkamai" ir liūdi savo širdyje, nes ji nesijaučia mylima, dideliam šėtono džiaugsmui. Esu tikra, kad šitaip neturėtų būti tarp krikščionių.
Jeigu ieškotume Evangelijose, ko mokė Jėzus Kristus apie vyrus ir moteris, rastume, kad Jis daug apie tai nėra kalbėjęs. Bet tai, ką Jis pasakė, iš esmės svarbu, ir viską sustato į vietas, nes Senajame Testamente matome, kad vyrai turėdavo ne po vieną žmoną, bet Jėzus sako, kad tai nepatinka Dievui.
Jėzus sako: Nuo pradžių taip nebuvo.
Mt 19, 3-12:
Fariziejai taip pat atėjo pas Jį ir, mėgindami Jį, klausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti savo žmoną?”
Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių ‘sukūrė juos, vyrą ir moterį’,
ir pasakė: ‘Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu’.
Taigi jie jau nebėra du, o vienas kūnas. Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”.
Tada jie paklausė Jo: „O kodėl Mozė įsakė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?”
Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo.
Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną,-jei ne dėl ištvirkavimo,-ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja”.
Jo mokiniai pasakė Jam: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai geriau nevesti”.
Jis jiems atsakė: „Ne visi gali išmanyti tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota.
Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano”.
Jėzus priekaištauja vyrams dėl širdies kietumo. Jis sako, kad vedybos nėra šiaip sau tarnaitės įsigijimas, kuriai neįtikus ar pasenus gali pakeisti ją kita. Tai toks atsakingas dalykas, kad apaštalai išsigąsta „tai geriau nevesti“, bet mes žinome, kad vienas iš Dievo turi vienokią dovaną, kitas kitokią ir jeigu tikrai pamilsti žmogų, tai geriau tuoktis, negu degti. Jėzus ir nežadėjo, kad sekti juo bus labai lengva.
Dar kartą grįžtu prie tos pačios eilutės:
1Kor 11, 3:
Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva-vyras, o Kristaus galva-Dievas.
Jeigu kiekvieno vyro galva Kristus, tai pasižiūrėkime į Jėzų Kristų, ne tik ką Jis sakė, bet viską, kaip Jis elgėsi su moterimis. Ar Jis laikė jas žemesnėmis būtybėmis, šalutiniu vyro produktu? Jūs visi žiote Evangelijas, jūs žinote, kad ne. Jis suprato moterį, Jis žinojo, kas jos širdyje ir Jis nesmerkė ir nebarė, nei vienoje vietoje, jeigu pastebėjote, Jis nebarė moters. Kalbėjo, tiesiog paprastai kalbėjo, kalbėjo kaip su žmonėmis, o tai buvo naujiena to meto vyrams. Jis negalvojo, kad moterys nesugebės priimti Dievo Žodžio, Jis nesibjaurėdavo net prostitutėmis. Moterys darė nederamus dalykus to meto visuomenėje, jos verkė prie Jo kojų, pylė aliejų Jam ant galvos, o Jis tiems, kurie bandė tokias „išsišokėles“ sudrausti, sakė „neskaudinkite jos“. Nes tai, ką jos darė, pats Dievas buvo įdėjęs joms į širdį. Jėzus visada žiūrėjo į širdį. Jis ir po prisikėlimo pasirodė pirmiausiai moterims, Jis sakė „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“, Jis patikėjo joms tokią svarbią žinią. Aš nežinau, kodėl, kiekvienas galite savęs paklausti, kodėl, gal Viešpats jums apreikš kaip nors kitaip. Aš manau, kad atsakymas yra meilė. Moterys Jį mylėjo. Jos mokėjo tiesiog mylėti, ne galvoti apie jėgą, didžiulį pažinimą, pažadų išsipildymą, o tiesiog mylėti. Ir Dievui tai patinka moteryje. Nes, suprantate, Dievui, kuris yra ne tik rūstybė, bet ir meilė, tai negali nepatikti, nes tuo mes ir esame Dievo atvaizdas, ne kūnu juk mes panašūs į Dievą. Moterys taip pat pagal Dievo atvaizdą. Dievas nėra vyras. Jėzus žinojo, kad Dievas nėra vyras; kai Jis sakė palyginimus apie pamestą drachmą ir tešlos užmaišymą, Jis tapatino save su moterimi. Tai yra tokia nesąmonė – sakyti, kad Dievas yra vyras. Sykį aš taip išrėkiau Dievui, kaip priekaištą, kai man buvo labai bloga ir labai skaudėjo galvą dėl mano moteriškų hormonų bangavimų. Aš rėkiau: „Dieve, Tu vyras.“ Viešpatie atleisk man, aišku, čia pat Jo atsiprašiau. Dieve yra viskas, visas moteriškumas ir vyriškumas, nes Jis yra pilnatvė.
Pr 1, 27:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė juos.
Negalime po tokių žodžių sakyti, kad Dievas yra vyras. Nenukrypkime nuo Rašto, kurgi mes taip nueisime?
Mus paklaidinti siekiama nuo pat mūsų sukūrimo kūne. Šėtonas apie moterį primelavęs tiek, kad praktiškai niekas pasaulyje nebeatsirenka, kas yra tiesa. Su krikščionimis irgi padėtis ne ką geresnė...

Tęsinys – kitoje dalyje.