Kur yra Jėzus?

Katalikų katekizme mokoma:
1333  Eucharistinėje aukoje centrinė vieta tenka duonai ir vynui, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus kūnu ir krauju.
1376  Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo Kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną įvyksta visos duonos substancijos perkeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją ir visos vyno substancijos – į Jo kraujo substanciją. Tą perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai ir tiksliai pavadino transsubstanciacija [esmėkaita].“
1377  Kristaus eucharistinis buvimas prasideda konsekravimo momentu ir trunka tiek laiko, kiek išlieka eucharistiniai pavidalai. Kristus visas yra kiekvienu pavidalu ir visas kiekvienoje jų dalyje, tad duonos laužymas Kristaus nedalija.

Taigi, matome, kad katalikų denominacijos mokymas liepia mums įsivaizduoti, kad kunigui pasimeldus paplotėlis persikeičia ir pavirsta Dievu ir kad ten stebuklingu būdu yra visas Kristus. Tai vadina transsubstanciacija ir aiškina, kad tai, kas prieš konsekraciją (specialų pašventinimą) buvo duona ir vyno taurė, Kristaus dėka, kunigui tariant tam tikrus žodžius, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Šitai jie vadina švenčiausiu sakramentu ir sako, kad tų šventų dalykų valgymas ir gėrimas mus stiprina ir artina prie Dievo.
Jeigu sekame Dievo Žodžiu, matome, kad tai nėra tiesa: Dievo nėra vynuogių sultyse, Dievo nėra duonos gabalėlyje, nesvarbu kiek laiko ir kaip šventai begyvenantis kunigas ties jais besimelstų, duona ir vynas nuo to Dievu nepavirsta. Taip, Dievui nėra neįmanomų dalykų. Jis galėtų tai padaryti, bet Jis šito niekada nežadėjo ir todėl taip nevyksta.
Nepaisant to, katalikai mokomi garbinti duoną ir vyną, kaip patį Dievą.
Vilniaus arkikatedros puslapyje galite perskaityti:
Švenčiausiasis altoriaus sakramentas — tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota (specialiai pašventinta) Eucharistinė duona, kuri saugoma tabernakulyje (specialiai įrengtame puošniame namelyje).
Vilniaus arkikatedroje tabernakulis įrengtas Švenčiausiojo sakramento koplyčioje. Prie tabernakulio nuolat dega raudonos spalvos amžinoji lempelė kaip ženklas, kad čia saugomas Švč. Sakramentas — tikras Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas.
Tikinčiajam dera priklaupti arba bent pagarbiai nusilenkti kai jis prisiartina ar praeina pro Švč. Sakramento koplyčią.
 

Aš prisimenu, kaip vis keisčiau man atrodė šitas lankstymasis prieš valgius, kuomet įtikėjau ir priėmiau, kad Dievo Žodis sako tiesą ir Šventoji Dvasia gyvena manyje. Kiekvieną kartą išreikšdama vadinamajam sakramentui pagarbą, kad nepapiktinčiau tame esančių žmonių, širdyje aš nerimau ir klausiau: Dieve Visagali, prieš ką gi aš lenkiuosi? Kiekvieną sekmadienį buvo vis sunkiau veidmainiauti, kol Viešpats pagailėjo ir mus išvedė iš tos bažnyčios, vadinančios save apaštaline.
Katalikų denominacijos mokymas apie eucharistiją nėra nei Jėzaus, nei apaštalų mokymas. Nei Petras, nei Paulius, nei Jonas, nei Judas, nei Jokūbas savo laiškuose niekuomet šito nemokė.
Taip, Paulius pabrėžia, kad krikščionys turi žiūrėti į duonos laužymą su visu rimtumu, ne kaip į paprastą valgymą, nes dalyvaudami duonos laužyme, mes paliudijame savo tikėjimą:
1 Kor 11, 26:
Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis.
Bet – persiskaitykite dar kartą 1 Korintiečiams 11 skyriuje apie duonos laužymą– apaštalas Paulius nesako, kad toje duonoje ar vyne vyktų kokie tai virsmai.

Šita transsubstanciacijos teorija atsirado bėgant metams ir vis labiau sureikšminant tradicijas dėl to, kad atsitraukus Šventajai Dvasiai, Šventąjį Raštą imta suprasti klaidingai ir pažodžiui. Apie eucharistiją prirašyta daug straipsnių ir mokslo darbų, kuriuose meistriškai supintas naivus vaikiškas tikėjimas ištrauktomis iš konteksto Biblijos eilutėmis ir mokslingos lotyniškos frazės.
Paprastiems žmonėms bandoma aiškinti labai naiviai – taigi pats Jėzus taip pasakė, o tiems kuriems to neužtenka, pasiūloma gudrių mokslingų straipsnių, matyt, kad praeitų noras toliau domėtis. Katalikų teologai labai mėgsta skambius lotyniškus žodžius. Aš necituosiu tų straipsnių, juos sunku skaityti ir suprasti. Jei sugalvotumėte paskaityti kokią knygą, ar šiaip straipsnį, kur būtų aiškinama apie eucharistiją, labai tikėtina, kad ten susidurtumėte su žodžiais: transsubstanciacija arba esmėkaita, konsekracija, eschatologinis pokylis, epiklezė, anamnezė, doksologija, substancialiai asmeniškai esantis, dieviškas vienis, perichorezinė bendruomenė, euloginė šventė ir pan.
Taip jau yra, teologija – mokslas apie Dievą, todėl, kaip ir priklauso aukštajam mokslui, šitie gudrūs teologų straipsniai sunkiai suprantami, jiems visiems trūksta paprastumo. Ir mes matome Biblijoje, kad apaštalas Paulius priekaištavo korintiečiams, kad jų mintims trūksta paprastumo:
2 Kor 11, 3-4:
Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje. Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, kurio mes neskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, jūs ramiausiai tai pakenčiate.
Deja, dabar daugelio mintys sugedę ir paprastumo nebelikę. O Jėzus Kristus kalbėdavo labai paprastai, ne gudriais žodžiais, bet tiesiai į žmonių širdis. Kai skaitome Evangelijas, matome, kad Jėzus labai daug kalbėjo palyginimais:
Mt 13, 34-35:
Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo, kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus”.
Jis lygino save su šviesa, su keliu, su vartais, su vynmedžiu. Jis sakė, kad yra vartai pro kuriuos reikia įeiti, vynmedis, kuriame mums reikia augti ir nešti vaisų, kad nebūtume iškirsti ir panašius dalykus. Todėl nieko keisto, kad Jis sakėsi esąs duona, kurią reikia valgyti, kad turėtume amžinajį gyvenimą. Kai laužė duoną Jėzus sakė, „čia mano kūnas“ ir „tai darykite mano atminimui“, bet neliepė mokiniams kartoti Jo pasakytų frazių kaip magiškų formulių ištiesus rankas virš plonytėlio duonos paplotėlio ir taurės su vynu ir nežadėjo, kad ateis savo Šventąja Dvasia kiekvieną kartą, kai taip bus daroma ir kad pavers duoną ir vyną Savo kūnu ir krauju. Jis neliepė pastatyti tam paplotėliui namelio ir praeinant pro jį lankstytis ir pamaldžiai klauptis prieš jį. Ir Jis nemokė, kad dėka šito paplotėlio suvalgymo kiekvieną sekmadienį mes pateksime į Dangaus Karalystę.

Tai labai skaudu, juk Jėzus Kristus taip nemokė, bet šiandien milijonai žmonių atlieka tokius ritualus tikėdamiesi šitaip pelnyti išganymą. Tai tokia didžiulė apgavystė. Jei toks būtų būdas patekti į Dangaus Karalystę, Jėzus būtų mums šitai atskleidęs, juk Jis mus taip mylėjo. Bet Jis tik pasakė „tai darykite mano atminimui“.
Lk 22, 19:
Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”.
Štai pats Jėzus Kristus mums pasakė, dėl ko reikalingas duonos laužymas. „Tai darykite mano atminimui.“ Ne savo sielų išgelbėjimui, ne kad pakliūtumėte į Dievo karalystę, ne kad gautumėte Šventąją Dvasią. Ne apie tai kalba. Ir nėra čia jokio pažado, apie įsikūnijimą į duoną ir vyną ar apie kokius nors stebuklingus virsmus. Matome, kad katalikų teologai negali remti savo mokymo apie transsubstanciaciją šitomis aukščiau minėtomis Biblijos vietomis, todėl jie cituoja, kad Jėzus yra sakęs:
Jn 6, 51-58:
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos-gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę”.
Tada žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!
O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame. Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus,-ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Kas valgo šią duoną-gyvens per amžius”.
Daug kas ir dabar, deja, nesupranta, kaip nesuprato ir besipiktinę šitais žodžiais žydai, ką iš tiesų reiškia šitie Jėzaus žodžiai. Biblija yra dvasinė knyga. Jei pažiūrėtume visą Dievo Žodį, matytume, kad Jėzus čia kalbėjo ne apie kažkokią transubstanciaciją, ne apie duonos paplotėlius ar kepalus, bet apie dvasinius dalykus. Dievo Žodis yra mus stiprinanti duona. Tikėjimas Jėzumi yra mūsų dvasinis gėrimas:
Jn 6, 32-35:
Tuomet Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Nes Dievo duona yra Tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę”. Tada jie tarė Jam: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!” Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.
Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Žodis, Gyvasis Žodis ir Jis atidavė už mus save.
Jn 1, 1-4, 14:
Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa.
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę-šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.
Mokymas apie transubstanciaciją ir apie Jėzų Kristų, stebuklingu būdu gyvenantį eucharistijoje yra žmonių mokymas, denominacijos mokymas, klaidingas ir dar toliau klaidinantis mokymas.

Iš to seka daugybė kitų paklydimų. Eucharistijos garbinimas aplipdytas ceremonijom su ritualinėm frazėm ir gestais ir pavadintas mišiomis. Dalyvavimas mišiose sureikšmintas iki tiek, kad jų praleidimas įvardijamas nuodėme. Atsiranda mokymas, kad bažnyčia – pastatas - yra Dievo namai, nes atseit Jis ten gyvena vadinamojoje eucharistijoje, nutylint apie tai, kas Dievo Žodyje parašyta, kad Dievas negyvena rankų darbo pastatuose:
Apd 7, 48-49:
Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas: ‘Dangus-mano sostas, o žemė-pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite?- klausia Viešpats,-ar kokia mano poilsio vieta?
Jis gyvena mumyse, savo Šventąja Dvasia:
1 Kor 6, 19:
Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?
Paulius sako: „gavote iš Dievo“, tai yra įvykęs faktas. Jis nesako: „kurią gaunate valgydami Jėzaus Kristaus kūną ir kraują“. Kaip gaunama Šventoji Dvasia, aprašyta Apaštalų darbuose. Pasiskaitykite. Nei Jėzus Kristus, nei apaštalai nemoko, kad mes kiekvieną kartą gauname Šventąją Dvasią valgydami paplotėlį. Jeigu krikščionys tikrai nuoširdžiai ir pamaldžiai dalyvauja Viešpaties vakarienėje, Dievas laimina tokius krikščionis ir būna tarp jų ir juose savo Šventąja Dvasia. Juk pasakyta:
Mt 18, 20:
Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų
Bet tai ne dėl to, kad Dievas yra stebuklingu būdu perkeistoje duonoje, kurią suvalgai ir suvirškini. Pats duonos gabalėlis mums negali suteikti amžinojo gyvenimo, nesvarbu kas ir kiek ties juo melstųsi, nors katalikų denominacija ir teigia priešingai. Jėzus sakė:
Jn 6, 63:
Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas.
Aš neteigiu, kad tobulai išmanau Dievo Žodį ir kad turiu tokį tobulą pažinimą Šventojoje Dvasioje, kad galiu jums duoti išsamų paaiškinimą, kas yra donos laužymas.

Tvirtai žinau tiek, kad nei duonos gabalėlyje, nei vynuogių sulčių taurėje Jėzaus nėra ir per Viešpaties vakarienę niekas ten nevyksta, užtat dideli dalykai vyksta dvasioje, mūsų širdyse.
Ir sakau drąsiai, remdamasi Dievo Žodžiu, kad tame, kas vyksta mišiose, nėra tiesos. Dievo Žodyje pasakyta, kad Jėzus Kristus atliko vienintelę, tobulą auką, kartą ir visiems laikams, ir po šitos Jo aukos, mes jau nebeaukojame duonos ir kraujo, tai darė kunigai Senojo Testamento laikais. Štai ką rašo apaštalas Paulius:
Hbr 9, 11-12:
Bet Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių vyriausiasis Kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę palapinę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, o savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.
Jėzus Kristus atėjo vieną kartą visiems laikams ir atpirko mus amžiams. Vadinasi, negali būti nei kalbos apie šitos aukos „sudabartinimą“. Jėzus Kristus užbaigė kraujo aukas ant kryžiaus, įžengė į dangų pas Tėvą, o mums atsiuntė globėją ir guodėją – Šventąją Dvasią, kaip ir buvo žadėjęs, todėl Jis per visus laikus iki pasaulio pabaigos yra su mumis:
Jn 14, 15-21:
Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų. Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais- ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse. Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu”.
Mt 28, 18-20:
Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”.
Iš šių dviejų ištraukų matome, kad Jėzus Kristus neįsakė laikyti mišių ir valgyti „šventų“ paplotėlių, jis įsakė skelbti Gerąją Naujieną ir mokyti kitus visko, ką Jis yra įsakęs, todėl tie, kurie sako, kad myli Jėzų turėtų labai gerai pamąstyti, ar tikrai taip yra. Neįmanoma suderinti pagoniškais ritualais dvelkiančių mišių aukos ir Jėzaus Kristaus mokymo. Taip pat neįmanoma suderinti transubstanciacijos teorijos bei apaštalų mokymo. Jeigu mes sakome, kad laikomės apaštalų mokslo, tai ir žiūrėkime, ko mokė apaštalai.
Hbr 13, 7-10:
Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu. Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius. Nesiduokite suklaidinami įvairių ir svetimų mokslų, nes gera, kai širdis sustiprinama malone, o ne valgiais, kurie nedavė naudos tiems, kurie jų laikėsi. Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tarnauja palapinei.
Paulius kalba apie naują, dvasinį aukurą. Valgymas nei gėrimas mūsų neartina prie Dievo. Mums, įtikėjusiems, kurie priklauso karališkajai kunigystei, duota aukoti kitas aukas – nuolat šlovinti ir garbinti Jėzų Kristų ir dėl Jo, iš meilės bei dėkingumo Jam daryti gera kitiems:
Hbr 13, 15-16:
Todėl per Jį visada aukokime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Nepamirškite daryti gera ir dalintis su kitais, nes tokios aukos patinka Dievui.
Todėl aš ir dalinuosi šituo žodžiu su visais, kurie nori ir pajėgia jį skaityti. Telaimina jus Visagalis Dievas ir Jėzaus Kristaus – Gyvojo ir Amžinojo Žodžio dėka teišveda jus į tiesą. Jam šlovė ir garbė per amžius. Amen.

2012-05-03