lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Kunigystė 6 d.

Ar Dievas tai laimina?

 

Ar teko kada stebėti, kaip vyksta pati įšventinimo į kunigus ceremonija?
Pirmiausiai įšventinamas į kunigus vyras, prieš tai keletą metų mokytas filosofijos, teologijos ir daug kitų išmintingų pasaulio akyse dalykų, klaupiasi prieš arkivyskupą – prieš žmogų, kas, kaip jau žinome, visiškai priešinga tam, ko mokė apaštalas Petras.

 

 

Toliau įšventinamasis pažada pagarbą ir klusnumą arkivyskupui ir jo įpėdiniams. Pasižada ganyti „kaimenę“, skelbti Evangeliją ir aiškinti katalikų tikėjimą, „gausinti Kristaus slėpinį pagal bažnyčios tradiciją“ ir aukoti vadinamąją eucharistiją. Taigi, kunigas prisiekia organizacijai būti aklu ir paklusniu jos tarnu. Jis pasižada klausyti organizacijos, ne Kristaus, ir tarnauti organizacijai, ne Kristui. Aukštesnis rangu dvasininkas deda ant naujoko rankas ir jie šaukiasi tam darbui Šventosios Dvasios pagalbos, bet tai tušti žodžiai.
Šventoji Dvasia – Kristaus Dvasia, Tėvo Dvasia neveikia ten, kur atmetamas Jėzus Kristus - Dievo Žodis. Man teko keletą kartų stebėti, kaip vyksta katalikiškos sutvirtinimo apeigos, kuomet vyskupo rankų uždėjimu atseit suteikiama Šventoji Dvasia. Kai buvo „tvirtinamas“ mano sūnus aš dar buvau katalikybėje ir pergyvenau tik dėl tų paauglių, kurie, mano manymu, buvo nepasiruošę sakramentui – šaipėsi ir maivėsi ir nežiūrėjo į tai rimtai. Aš gi žiūrėjau į tai nuoširdžiai rimtai – man atrodė, kad to ritualo reikia Dievui ir mums ir kad tikrai kažkas, na, įvyksta, nors niekuo išoriškai ir nepasireiškia. „O šventas naivume“, kaip sakė kažkuris iš deginamųjų inkvizicijos lauže. Niekas nevyksta, niekuo nepasireiškia, Dievo Žodyje taip neparašyta, bet jeigu KUNIGAS taip sako, vadinasi tai tiesa. Štai toks yra katalikiškas mokymas.

 


Paskutinį kartą, kai stebėjau tokią „dvasios perdavimo“ ceremoniją, man buvo ypač skaudu, nes jau buvau įtikėjusi ir mačiau, koks tas ritualas melagingas. Atėję „susitvarkyti“, atlikti privalomos apeigos, kad vėliau nebūtų problemų per vestuves, na ir šiaip juk „taip priklauso“, dailiai išsipuošę ir už patalpų puošimą nemenkai susimokėję jaunuoliai ir merginos rikiavosi į eilę, o netikintis Jėzumi Kristumi hierarchas, ką tik pasakęs nuobodų pamokslą, atliko kitą savo pareigą – vaizduodamas, kad perteikia Šventąją Dvasią, dėjo ant jų rankas ir tepė aliejumi, sakydamas tam tikrus ritualinius žodžius. Vyko žaidimas „apsimeskim, kad“. Jis tobulai žaidžiamas štai jau daug šimtmečių. Mokymas neatitinka to, ko mokė Jėzus Kristus? Apsimeskime, kad atitinka. Mes netikintys? Apsimeskime, kad tikime. Nėra Šventosios Dvasios? Apsimeskime, kad yra.
Kai kurie žmonės apsimeta taip nuoširdžiai, kad laiko tai tikru dalyku, o jei susimąsto, kad ritualai ir poterių atkalbėjimas juk nereiškia, kad tu seki Jėzumi Kristumi, tai tada jiems primenama, kad reikia gerus darbus daryti, patariama nuvažiuoti į rekolekcijas, arba pamedituoti prie paplotėlio dailiame auksiniame saulutės formos įdėkle ir kreiptis į jį kaip į Dievą.

 

 

Ir žinot, suveikia. Dvasinis pasaulis realus, religijos dvasia galinga, jinai veikia, ir žmogus užliūliuojamas. Kunigai, to religinio mokymo tarnai, padeda palaikyti žmones religinio mokymo rėmuose, kad sistema sėkmingai funkcionuotų. Sistema teikia religines paslaugas, kurios tradiciškai pasaulyje yra labai paklausios. Net tie pasauliečiai, kurie jaučia, kad yra tiesiog mulkinami ir klaidinami, purkštauja ir šaiposi iš religinio mokymo, vis tiek iš įpročio ateina tų religinių paslaugų pirkti. Tada jiems pasakomas gražus pamokslas apie tai, kad Dievas yra meilė, kad tik jie ir kitą kartą ateitų ir savo pinigais padėtų sistemai išsilaikyti.
Deja, taip vyksta ir man yra labai liūdna tai stebėti. Žiūrėdama į tai, kas vyksta katalikų denominacijoje jaučiuosi labai panašiai, kaip jautėsi apaštalas Paulius žiūrėdamas į savo tautiečius:
Rom 9, 1-2:
Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,-tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis.
Aš nesakau, kad reikia keisti taisykles ir tam tikrus ritualus, kad reikia atlikti reformas toje religinėje sistemoje. Aš sakau, kad visas katalikiškas mokymas ir visos ceremonijos prieštarauja Dievo Žodžiui ir, nors naudoja Jėzaus Kristaus vardą, nieko bendro su Jėzaus Kristaus mokymu neturi. Ten nieko negali pakeisti, tai klaida, galvoti, kad štai aš įtikėjau, dabar nueisiu ir padėsiu tai ydingai sistemai pasikeisti. „Bažnyčia serga, jai reikia padėti.“ Tai labai dažnas paklydimas, aš pati kurį laiką taip galvojau – reikia padėti sergančiai Bažnyčiai. Paskui pamatai, kad tave tiesiog apgaudinėja daili paleistuvė religija, kad Bažnyčia čia ne serga, o seniai mirus, o lavonus prikelti gali tik pats Viešpats Dievas, tai jau ne tavo užduotis, tau tiesiog pasakyta „išeikite mano žmonės“.
Apr 18, 4-5:
Ir aš išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: „Išeikite iš jos, mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų! Nes jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktadarystes.
Ir dar pasakyta „Atmokėkite jai“:
Apr 18, 6:
Atmokėkite jai, kaip ji jums atlygino, ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus. Dvigubai sumaišykite taurę, kurią ji jums maišė.
Nesupraskite klaidingai, šios eilutės kalba apie religiją, apie pačią ydingą religinę sistemą, bet ne apie atskirus žmones. Aš pažinojau keletą katalikų kunigų, tikrai puikių žmonių, nuoširdžiai tikinčių tuo, ką jie daro ir nuoširdžiai galvojančių, kad tuo pasitarnauja Dievui ir žmonėms. Mačiau ir kitokių. Viešpats žino kiekvieno jų širdį. Pati daug metų buvusi toje religinėje sistemoje, aš nesmerkiu ten likusių žmonių, tiesiog meldžiuosi, kad Viešpats juos išvestų į tiesą.
Aš manau, kad atmokėti tai religijai, kuri mus buvo užbūrusi ir nugirdžiusi mes galime tik vienu būdu: su meile, bet drąsiai kalbėdami tiesą.
Tiesa yra tokia, kad kunigai yra apgauti. Jie aukojo savo gyvenimus Dievui, bet paaukojo religinei organizacijai, kuri vadina save bažnyčia. Bet ši bažnyčia nėra Bažnyčia, tikroji Jėzaus Kristaus nuotaka.
Tas kuris nori tarnauti Kristui, turi išsižadėti visų kitų šeimininkų. Tas kuris tarnauja Kristui, turi eiti vadovaujamas Jo Dvasios, o ne aklai paklusti viršininkui, nesvarbu, vadintų jis save šventu tėvu, ekselencija, eminencija ar dar kokiu lotynišku žodžiu.
Nes Jėzus sakė:
Mt 3, 9:
Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje.
Tas kuris tarnauja Dievui, negali to daryti pagal pačių žmonių išsigalvotus mokymus. Joks katekizmas negali galioti ir jokie žmonių susikurti kanonai. Yra tik vienas - Jėzaus Kristaus mokymas. Yra tik vienas kelias – išsižadėjus savęs, savo išminties, savo norų – sekti Jį. Jokios religinės apeigos nereikalingos gyvajam Dievui. Stabų garbinimas užtraukia Jo rūstybę. Yra tik vienas būdas Jį garbinti – tiesoje ir dvasioje. Žmonių sugalvotos rekolekcijos, ar dvasiniai pratimai negali priartinti prie Dievo. Yra tikvienas būdas tikram dvasiniam augimui – kai Dievo Žodis auga mumyse.
Kai skaitau atsivertusių ir pasiryžusių sekti Jėzų Kristų kunigų liudijimus, matau, kad katalikų kunigui apsispręsti sekti Kristumi yra labai sunku. Tai reiškia prarasti visa, kuo gyvenai ir pasitikėjai – profesiją, draugus, padėtį visuomenėje, pragyvenimo šaltinį. Dar sunkiau – tai reiškia pripažinti, kad buvai apgautas. Vis dėl to aš tikiu, kad yra tokių, kurie girdi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus balsą savo širdyje ir Viešpats juos išves į tiesą, jeigu tokia bus Jo valia. Jam tebūna visa šlovė ir garbė per amžius. Amen.

 

 

2012-02-22