lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Kunigystė 5 d.

Apie vyskupus, neklaidingumo dovaną ir aklą paklusnumą (tęs.)

 

 

 

Jeigu jau Petrą laikytume taip, kaip moko katalikai, pirmuoju popiežiumi, tai reikėtų ir pažiūrėti į Petrą, į jo pavyzdį, ar laikosi katalikų organizacija to, ko mokė jų vadovas. Atsakymas – ne.
Pasižiūrėkime kad ir į Apaštalų darbų 10 skyrių, kuomet pagonis šimtininkas Kornelijus, gavęs regėjimą, pasikviečia apaštalą Petrą į savo namus:
Apd 10, 25-26:
Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą. Bet Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus!”
Taigi, Petras liepė niekam prieš jį nesiklaupti.
Mes turime Rašte taip pat dvi vietas, kur Jonas klaupiasi prieš angelą, o tas griežtai sudraudžia, kad taip nedarytų, pacituosiu vieną.
Apr 22, 8-9:
Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, puoliau po kojų angelui, kuris man visa tai parodė, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis man pasakė: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!”
Ir angelas yra Dievo tarnas, ir pranašai, ir visi, kurie seka Jėzaus Kristaus mokymu.
Tarnai vieni kitų negarbina. Tą puikiai žinojo apaštalas Petras, katalikų teigimu, pirmasis popiežius, neleidęs prieš save klauptis ir savęs garbinti, tačiau save vadinantys jo įpėdiniai atseit apaštalinėje bažnyčioje reikalauja sau išskirtinės pagarbos. Kuo tad jie seka?
Pasižiūrėkite, kaip tarp katalikų garbinamas popiežius – minios žmonių, išskirtinis dėmesys, pompastiški ritualai, keliaklupsčiavimas, auksinių rūbų spindesys. Pasiskaitykite Petro laiškus, pasiskaitykite Evangelijas – tai nėra Jėzaus Kristaus mokymas.

 

 

Klaupimas prieš viršesnį, ar žiedo bučiavimas kunigų luome yra įprastas dalykas. Ne taip seniai po išpažinties būdavo bučiuojamas kunigo rūbas, manau, senesni žmonės prisimena, man neteko tokių dalykų. Tačiau apie rankų ir žiedų bučiavimus žinau ir aš. Kur jūs matėte parašyta, kad Jėzus būtų kaišiojęs bučiuoti, tarkim, žiedą? Žmonės patys Jam reikšdavo pagarbą ir Jis ją priėmė kaip Dievo sūnus. Bet mokinius Jis mokė nesididžiuoti:
Lk 9, 46-48:
Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias. Suprasdamas jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs ir tarė jiems: „Kas priima šį vaiką mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas tarp jūsų mažiausias, tas bus didžiausias”.
Ir pats parodė nusižeminimo pavyzdį, nuplaudamas savo mokiniams kojas, beje, netgi Judui, nors ir žinojo, kad tas tuoj pat jį išduos.
Jn 13, 12-17
Nuplovęs jų kojas, Jis užsivilko drabužius ir atsisėdęs paklausė: „Ar supratote, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes Aš Tas esu. Jei tad Aš-Viešpats ir Mokytojas-nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu tai suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi.
Jeigu vyskupai skelbia save Dievo tarnais ir Kristaus įpėdiniais, tai ne žiedus bučiuoti turėtų kaišioti, bet kojas plauti kitiems.

 

 

Taip, tiesa, jie nuplauna, auksiniam dubenėlyje, kartą metuose, per šventes. Vėlgi kūniškai ir raidiškai suprantant žodį. Bet Jėzus ką kita sakė, ne „kartą metuose, simboliškai pakartokite tai, ką aš dabar padariau“, Jis mokė kitaip.
Mk 10, 42-45:
O Jėzus, pasikvietęs juos, tarė: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems, ir jų didieji juos valdo. Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.
Tie, kurie laiko save Kristaus tarnais, turėtų kreipti dėmesį į savo mokytojo žodžius.
Tai koks turi būti vyskupas? Pažiūrėkime Dievo Žodyje.
1 Tim 3, 1-6:
Štai tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo.
O vyskupas privalo būti nepeiktinas, vienos žmonos vyras, santūrus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, ne geidžiantis nešvaraus pelno, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus pinigų, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis rūpinsis Dievo bažnyčia? Vyskupas neturi būti naujatikis, kad nepasididžiuotų ir nepakliūtų į pasmerkimą kaip velnias.

Čia svarbus vienas momentas, matome, kad vyskupas turi būti vedęs, kad sugebėtų suprasti broliams kylančias šeimynines problemas ir jiems patarti. Kitas labai svarbus dalykas, jau minėtas anksčiau, yra tas, kad čia neminima jokia neklaidingumo dovana, kaip dabar mokoma katekizme. Vyskupui yra pavojus ir pasidižiuoti, ir pakliūti į pasmerkimą.
Titui 1, 5-9:
Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekviename mieste vyresniuosius, kaip esu įsakęs: jei kas yra be priekaištų, vienos žmonos vyras, turįs ištikimus vaikus, kurie nekaltinami palaidu gyvenimu ar neklusnumu. Nes vyskupas, kaip Dievo ūkvedys, turi būti be priekaištų: ne savavaliautojas, ne karštakošis, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne geidžiantis nešvaraus pelno, bet svetingas, trokštantis gero, blaiviai mąstantis, teisingas, šventas, susivaldantis, tvirtai besilaikantis patikimo žodžio kaip buvo išmokytas, kad sveiku mokymu sugebėtų ir paraginti, ir įtikinti prieštaraujančius.
Čia rašo apaštalas Paulius. Petras neskyrė miestuose vyresniųjų, arba vyskupų. Jis nesirūpino šventosios hierarchijos tęstinumu, nes nebuvo jokios šventosios hierarchijos. Buvo žmonės, Šventosios Dvasios vedimu gavę įvairias dovanas ir tarnystes. Vyresniųjų reikėjo, labai reikėjo žmonių, tikrai vedamų Šventosios Dvasios, tokių kurie nenukryptų nuo tiesos dėl pelno ar siekdami įtakos, nes jau tuo metu plito klaidingi mokymai, ir godūs mokytojai, siekiantys nukreipti žmones nuo Jėzaus Kristaus mokymo. Apie tokius rašo apaštalas Paulius laiške Titui:
Titui 1, 11, 13-14:
Juos reikia užčiaupti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl nesąžiningo pelno.
Todėl sudrausk juos griežtai, kad būtų sveiki tikėjimu, nekreipdami dėmesio į žydų pasakas ir į žmonių priesakus, nukreipiančius nuo tiesos.

Žmonių priesakai nukreipia mus nuo tiesos.
Dar apaštalo Pauliaus laikais Šventoji Dvasia jau buvo apreiškusi, kad atsiras visokių nesveikų, žmonių išgalvotų, nukrypimų nuo Jėzaus Kristaus mokymo. Ir štai mes matome minimą draudimą tuoktis.
1Tim 4, 1-3:
Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams, veidmainingiems melo skelbėjams, turintiems sudegintą sąžinę, draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo maisto, kurį sukūrė Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą.
Kaip žinote, katalikų vyskupams ir kunigams draudžiama tuoktis. Celibatui praktiškai nėra jokio kito pagrindo, tik materialinis – šeimos ir vaikai sudarytų daug problemų ir sumažėtų pajamos katalikų organizacijai. Na ir šiaip, vienišus kunigus lengviau valdyti.

 

 

Čia panaši sistema kaip kariuomenėje – aklas paklusnumas, su priesaika pažadėtas vyresniajam. Vienas rašytojas yra gerai pastebėjęs, kad tik kalėjime, kariuomenėje ir kunigų luome taip maža palikta vietos Dievo malonei. Svarbiausia šioje organizacijoje ne Dievas ir paklusnumas Dievo Žodžiui, bet - sistema ir paklusnumas sistemai.

Pabaiga - kitoje dalyje.