lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Kunigystė 4 d.

Apie vyskupus, neklaidingumo dovaną ir aklą paklusnumą

 

Vyskupai Dievo Žodyje yra minimi, tad pažvelkime į vyskupus. Matysime, kad yra esminis skirtumas tarp vyskupų katalikiškame mokyme ir vyskupų Dievo Žodyje.
Katalikiškas mokymas apibūdina vyskupus kaip „šventosios hierarchijos“ atsotvus, kuriems atseit pats Kristus skyrė veikti in Persona Christi Capitis, t.y. atstovauti galvai – Kristui.
Iš katalikų katekizmo:
877 Kiekvienas vyskupas savo tarnystę atlieka vyskupų kolegijoje, vienybėje su Romos vyskupu, šv. Petro įpėdiniu ir vyriausiuoju kolegijos vadovu; kunigai savo tarnystę atlieka kaip savosios vyskupijos kunigų luomo nariai, vyskupo vadovaujami.
889 Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panorėjo suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklaidingai kaip ir Jis. „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Mokymo vadovaujama.
890 To Mokymo pasiuntinybė yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Mokymas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir užtikrinti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Sielovadinė Bažnyčios Mokymo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai:
891 „Romos vyskupas, vyskupų kolegijos vyriausiasis vadovas, esti neklaidingas, kai, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias visų krikščionių ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, skelbia galutine kurią nors tikėjimo arba doros tiesą [...]. Bažnyčiai pažadėtas neklaidingumas yra taip pat vyskupų kolegijos neklaidingumas, kai aukščiausiu lygiu moko išvien su Petro įpėdiniu“, ypač Visuotiniame Susirinkime. Kai aukščiausios Bažnyčios Mokymo institucijos pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreikštą tiesą“ ir kaip Kristaus mokslą, „reikia tikinčia širdimi priimti tai, ką jos apibrėžia“. To neklaidingumo apimtis sutampa su paties mums palikto dieviškojo Apreiškimo paveldu.

Daug žodžių, bet sunkokai suvokiamų, todėl pabandysiu paaiškinti paprastai, ką visa tai reiškia. Katalikų organizacija teigia, kad paties Kristaus nurodymu yra įsteigtas specialus vyskupų luomas, kuriam vadovauja apaštalo Petro įpėdinis – Romos vyskupas, arba kitaip tariant, popiežius, o visi vyskupai ir visi kunigai, kaip vyskupų pagalbininkai, yra jam pavaldūs.

 

 

Vyskupų luomas skirtas vadovauti kitiems tikintiesiems ir juos mokyti. Mokymas, kurį skelbia vyskupai ir ypač popiežius, yra neklaidingas, nes Kristus juos atseit apdovanojo neklaidingumo dovana. Jeigu popiežius ar vyskupų kolegija kokį nors mokymą paskelbia tiesa, tikintieji katalikai turi tai priimti kaip tiesą, nesvarbu, ką iki tol apie tai galvojo ir kaip jie patys tai suvokia. Vadinasi, doram katalikui nereikia ieškoti tiesos, nereikia melstis, kad Dievas padėtų ją suvokti ir priimti, nereikia Šventosios Dvasios vedimo. Dievo Žodį ne dvasininkams iš viso daug amžių buvo uždrausta skaityti. Dabar jau leidžiama, bet suprasti jį reikia vėlgi tik taip, kaip aiškina kunigas. Tiesiog tikėk tuo, kuo tau liepia tikėti. Labai patogus neklystantiems ganytojams mokymas. Mes matėme, kur tai nuvedė amžių bėgyje ir matome rezultatus dabar. Šventajame Rašte pasakyta apie apsimetėlius pranašus „pažinsite juos iš vaisių“.
Mt 7, 15-17:
Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis-blogus.
Mes žinome, kad šito neklystančio mokymo skelbėjų atnešti vaisiai buvo baisūs. Pasidomėkite katalikų denominacijos istorija ir pamatysite, kur gali nuvesti besąlygiškas paklusnumas. Aš tik truputį pasidomėjau katalikybės istorija, tik truputį, nes nepajėgiu, ten ne silpnų nervų žmonėms, perdaug ten baisių dalykų - žiaurus susidorojimas su kitaip manančiais, kryžiaus karai, inkvizijos laužai. Kas vykdavo už uždarų vienuolynų durų, tik Viešpats tiksliai žino. Net nenoriu apie tai kalbėti. Dabar tokių žiaurumą nebelikę, bet užtenka pasiskaityti apie dabartinių laikų pedofilijos istorijas.
Nėra tokio dalyko kaip „neklaidingumo charizma“, tai organizacijos mokymas, labai jai patogus. Dievo Žodis gi sako ką kita. Štai laiške Timotiejui, kur apaštalas Paulius rašo apie vyskupus, skaitome:
1 Tim 3, 6:
Vyskupas neturi būti naujatikis, kad nepasididžiuotų ir nepakliūtų į pasmerkimą kaip velnias.
Kaip kiekvienam tikinčiajam, taip ir vyskupui yra pavojus ir pasidižiuoti, ir pakliūti į pasmerkimą. Kaip matote, čia neminima jokia neklaidingumo dovana, kaip kad mokoma katekizme.
Jei tai, kad išdėstyta katekizme, būtų tiesa, jeigu Romos vyskupas - popiežius, „esti neklaidingas“, tai kryžiaus karai, inkvizicija, indulgencijos – visai nebuvo nei klaida, nei blogybė – juk per jį, išrinktajį apaštalo Petro įpėdinį – kalba Šventoji Dvasia. Deja... Katalikų hierarchai mini savo apeigose, kad juos atseit veda Šventoji Dvasia, bet tai tik žodžiai. Ten, kur tokie dalykai vyksta, Šventoji Dvasia negali dalyvauti. Dievas nėra toks žiaurus, koks buvo vaizduojamas katalikų mokyme. Pavyzdžiui, dar visai neseni laikai, kai žmonės buvo mokomi save plakti ir visaip kitaip kankinti, nes taip esą patiks Dievui ir atpirks kenčiančių skaistykloje nuodėmes. Aš nežinau apie dabartinį popiežių, bet ne paslaptis, kad Jonas Paulius II save plakdavo, tai jei taip darė pats vadovas, manau, tai buvo pakankamai paplitę ir tarp jo pavaldinių.

 

 

Šitas religinis mazochizmas tikrai dar išlikęs tam tikrose katalikiškose organizacijose, pavyzdžiui visiems girdėta Opus Dei vis dar praktikuoja savo narių tarpe metalinių grandinių nešiojimą, savęs plakimą. Tačiau, norint pritraukti kuo daugiau žmonių, katalikybėje dabar jau pulta į kitą kraštutinumą ir nuolat akcentuojama, kad Dievas yra meilė (nutylint „nepatogias“ vietas Šventajame Rašte, apie tai, kokia pavydi yra Jo meilė ir kokia baisi Jo rūstybė), todėl praktiškai gali daryti ką tik nori, nes visi keliai veda pas Dievą, nors taip nėra. Jėzus Kristus griežtai sakė „nėra kito kelio pas Tėvą tik per mane“, bet katalikų organizacijai toks mokymas pernelyg radikalus. Ji prisideda bet jau Dangaus Karalienę šalia Jėzaus Kristaus, nekalbant apie visą būrį vadinamųjų šventųjų.
Taigi mes matome galingą organizaciją su neklystančiu vadu ir griežta hierarchine sistema, organizaciją, kuri savo mokymo pagalba siekia valdyti žmones ir lobti ir yra galinga.
Šitoje sistemoje kunigas ar vienuolis prisiekia besąlygiškai sekti žmogum ir klausyti žmogaus. Kur gali nuvesti besąlygiškas paklusnumas „neklystančiam“ vadovui?

 


Kalbant apie paklusnumą, dažnai akcentuojama, kad Biblijoje liepiama klausyti tų, kurie valdžioje. Ir mes žinome, kad Paulius rašė laiške Romiečiams:
Rom 13, 1-5:
Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos. Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą. Nes valdininkų bijoma ne gera darant, o bloga. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga-bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta. Todėl reikia paklusti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės.
Čia kalbama apie kūniškus, sielinius dalykus, apie pasaulietinę valdžią. Todėl, jeigu tu krikščionis, tai nekeiksi seimo nei prezidentės, nes jie pagal Dievo valią mums duoti. Todėl, jeigu tu krikščionis, tai nepažeidinėsi įstatymų ir nenusukinėsi mokesčių.

Taip pat, apaštalas Paulius kalba apie nuolankumą.
Fil 2, 3-4:
Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.
Dievo Žodis čia kalba apie tikinčius, atgimusius iš Dvasios, apie tuos, kurie tavo broliai. Ne apie tuos, kurie save pasiskelbė ganytojais, nors neturi gyvo bendravimo su Dievu ir apie Šventają Dvasią yra tik mokęsi, teoriškai, kad ji apaštalų laikais labai įdomiai veikė.

Dievo Žodis ragina mus siekti šventumo, bet niekur nėra pasakyta: „klausykite tų, kurie pasiskelbė jūsų vadovais ir aklai vykdykite, ką jums liepia“.

 


Aklai paklusti – tai nėra Jėzaus Kristaus mokymas. Atsimenate vietą Evangelijose, kur Jėzus kalba apie tai, kad žmogų suteršia ne valgymas neplautomis rankomis, bet tai, kas išeina iš jo širdies? Fariziejai, kurie buvo labai sureikšminę ritualus ir tradicijas, pyko už tai, kad Jėzus jas paneigia, bet Jis net nebandė jų įtikinti.
Mt 15, 12-14:
Tada priėję Jo mokiniai pranešė: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?” Jis atsakė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris”.
Dievo riekia klausyti labiau negu žmonių, nesvarbu kokias pareigas jie užimtų. Svarbiausia – kad Dievui patiktų, tai ką mes darome, o ne įtikti vyskupui ar dar kokiam hierarchui. Paulius klausia:
Gal 1, 10:
Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas.
Taigi, jeigu mes tarnaujame Viešpačiui ir sekame Juo, mes netarnaujame popiežiui ir jokiam kitam žmogui ar organizacijai ir nesekame žmonių mokymu.

Tęsinys kitoje dalyje.