„Sakramentų“ administratoriai

Spalvingais ilgais rūbais besirėdantis katalikų kunigų luomas yra pasiskelbęs tarpininkais tarp Dievo ir paprastų žmonių, reguliuoja vadinamųjų pasauliečių dvasinį gyvenimą ir teikia jiems įvairias religines paslaugas.

Šis luomas prisiėmęs sau teisę atleisti nuodėmes Dievo vardu. Ne paslaptis, kad tokia išskirtinė pozicija kunigams turėjo garantuoti ne tik žmonių pagarbą, bet ir neblogą pragyvenimo šaltinį.
Niekur Dievo Žodyje nerasite, kad kunigai būtų paskirti kaip specialūs tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus, galintys atleisti jam nuodėmes.
Jėzus moko visus savo mokinius, kad jie turi plačias teises, didelę galią ir atsakomybę:
Mt 18, 15-18:
„Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad ‘dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis’. Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje”.
Bažnyčiai, tai kitiems broliams ir sesėms, pasiliekantiems Jo žodyje ir vaikščiojantiems tiesoje, ne apie katalikų organizaciją, ne apie anatemas ir ekskomuniką čia eina kalba, tai dvasiniai dalykai. Bažnyčia turi galios tiek, kiek joje veikia Šventoji Dvasia.
Ir yra viena vieta Jono Evangelijoje, kur Jėzus konkrečiai kalba apie nuodėmių atleidimą.
Jn 20, 21-23:
Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu”. Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Priimkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,-sulaikytos”.
Žinote, ką pasidarė katalikų mokymas iš šitos rašto vietos.

Būdeles, kur sėdi kunigas, žmogus atsiklaupia ir sako tikras ir išgalvotas nuodėmes, dažniausiai kiekvieną kartą tas pačias, nes taip reikia, kad galėtų „prieiti komunijos“. Katalikų mokymas akcentuoja – Jėzus davė galią mokiniams, kunigai yra tų pirmųjų mokinių įpėdiniai ir jiems ta nuodėmių atleidimo teisė pereina. Nesvarbu, koks tu viduje ir kuo tiki, kai vyskupas uždeda rankas ir pasako kelis skambius ritualinius sakinius, nuodėmių atleidimo teisė tau perduota. Bet įsiskaitykite, ką iš tikrųjų Jėzus sako visų pirma – „priimkite Šventąją Dvasią“. Tai Šventoji Dvasia, kurią duoda Dievas, tiems, kurie ją priima, suteikia teisę ir galią atleisti nuodėmes. Bet ar kunigai turi tą galią? Apie Šventąją Dvasią jie yra mokęsi, dauguma galbūt žino daug gražių žodžių, gal net kokį lotynišką himną. Bet būkim atviri, daug kunigų iš viso netgi netiki Jėzumi Kristumi, nekalbant apie tai, kad jie nėra atgimę iš Dvasios. Žmonėms gi katalikų mokyme aiškinama, kad nieko tokio, net jei kunigas klausėsi jūsų išpažinties, tarkim, išgėręs (ne paslaptis, kad tarp kunigų kaip ir visur pasaulyje išgeriančių yra nemažai). Pati esu girdėjusi, kaip per radiją teologas sakė žmonėms, kad tokiu atveju nesijaudintų, Dievas vis tiek atleido nuodėmes, išpažintis gera. Ir niekam nekyla klausimas, ar šitas netobulas netikintis tarpininkas reikalingas? Ar Dievas tikrai save apribojo ritualinėmis kunigo frazėmis? Tai didelė apgaulė, šitie vadinamieji sakramentai, niekaip neatvedantys į tikrają atgailą prie Gyvojo Dievo. Nuodėmes juk atleidžia Dievas, o nuplauna krikštas. Aš turiu omenyje krikštą, ne kūdikių pašlakstymą vandeniu. Na, o ką gi daryti, kai po krikšto pasitaiko padaryti nusižengimų? Skaitome apie tai Jokūbo laiške:
Jk 5, 16:
Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda.
„Išpažinkite vieni kitiems“, vadinasi jūs kunigui, kunigas – jums. Ir jūs paskui už jį pasimeldžiate, kad Viešpats jo pagailėtų ir duotų tikėjimą, kad jam nebereikėtų alkoholyje skandinti gyvenimo beprasmybės. Deja. Taip turėtų būti tarp brolių, bet katalikų bžnyčioje tai neįmanoma.
Dar gilesnė nuklydimo nuo Dievo Žodžio problema yra susijusi su vadinamuoju „švenčiausiu sakramentu“. Pagrindinė deklaruojama kunigo funkcija ir išskirtinumas yra netgi ne nuodėmių atleidimas, bet teisė aukoti mišias. Šito keisto puošnaus truputėlį pagoniško ritualo metu atseit sudabartinama Jėzaus Kristaus auka, ir tų apeigų metu vynas paverčiamas Jėzaus krauju, o duona paverčiama Jėzaus kūnu.

Teigiama, kad Jėzus Kristus šito mokė per paskutinę vakarienę, bet kai atidžiai perskaitai visas vietas Naujajame Testamente, kur minima ta scena, matai, kad Jėzus Kristus to nemokė, Jis tik sakė: „Taip darykite mano atminimui.“
Lk 22, 19:
Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”.
Ir Paulius sakė, kad Viešpaties vakarienės metu mes minime Jo mirtį:
1Kor 11, 23-26:
Aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir padėkojęs sulaužė ir tarė: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui”. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis.
Mes minime Jėzaus Kristaus mirtį, minime tai, kad Jis pasiaukojo už mus, bet niekur Dievo žodyje jūs nerasite tokio dalyko, kad mums reikia Jėzaus Kristaus auką sudabartinti. Pasakyta laužyti duoną, pasakyta daryti tai Jo mirties, Jo aukos atminimui. Mes ir minime, prisimename. Nieko ten nereikia dabartinti, Jėzaus Kristaus auka atlikta kartą visiems laikams. Tai kas vyksta katalikų bažnyčiose – didžiulis nesusipratimas. Aš švelniausią žodį parinkau. Tai vėl ta pati problema, kad katalikų denominacijoje Dievo Žodis suprantamas labai kūniškai ir labai raidiškai. Jeigu Jėzus sakė, „valgysite mano kūną“, vadinasi duona kunigui ištarus tam tikrą formulę ir pavirsta kūnu. Skonis kaip duonos, bet čia jau Dievo kūnas.

Kažkoks burtininkavimas ar okultizmas. Kodėl nekreipiama dėmesio į visus kitus žodžius, kad ir šituos, kur Jėzus sako:
Jn 6, 63:
Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas.
Nekreipiama todėl, kad tai katalikų mokymui tai neparanku. Katalikų organizacija sukūrė savą mokymą, su sava logika, bet to, ką jie daro, Dievas neliepė daryti. Visas šis paklydimas dėl to, kad žmonės neklauso Dievo Žodžio, jie nori daryti, kaip jiems atrodo protingiau, ne taip, kaip Dievas nori. Žmonės sugalvojo žodį „sakramentas“. Ir žmonės sako: „kunigystė yra sakramentas“.
Iš katalikų katekizmo:
875  Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“.
Dievo Žodis nieko nesako apie sakramentinę kunigystę, nes tiesiog tokios nėra. Aš kartais vis dar stebiuosi, kaip taip smarkiai sugebėta nutolti nuo to, ko iš tiesų mokė Jėzus. Na, bet vis tai pagal Dievo valią.
1Pt 2, 6-9:
Todėl Rašte pasakyta: „Štai dedu Sione kertinį akmenį, rinktinį, brangų; ir kas tiki Jį, nebus sugėdintas”. Tad jums, kurie tikite, Jis yra brangus, o nepaklūstantiems „tas statytojų atmestas akmuo tapo kertiniu akmeniu, suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola”. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti. O jūs esate „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes” To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.
Štai ką sako mums Viešpats per vyriausiajį iš apaštalų, kuriam buvo prisakyta „ganyk mano aveles“. Apaštalas Petras savo laiške kalba apie visuotinę tikinčiųjų Jėzumi Kristumi kunigystę, ne apie luominę ar sakramentinę kunigystę. Naujajame Testamente tarp krikščionių nerasime tokios tarnystės – kunigas. Mes ten randame minimus vyresniuosius, diakonus ir vyskupus. Žmonių mokymas, neparemtas Dievo Žodžiu, kunigus įvardina „vyskupų luomo bendradarbiais“. Ir vėl tenka rinktis – ar mes tikime Dievo Žodžiu, Jėzumi Kristumi, ar galingos ir įtakingos organizacijos mokymu?
Šiek tiek plačiau apie šios organizacijos mokymą skaitykite kitoje dalyje.