lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Krikščionis be krikšto? 2 d.


Kas pasakyta Dievo Žodyje apie krikštą?

 

Dievo Žodį priimti vien protu nepakanka. Protu reikia, bet reikia ir širdimi. Todėl prašau Šventosios Dvasios vedimo, tegul atveria Visagalis vienintelis Dievas jūsų širdis Žodžiui, tegul būna Jis su jumis savo Šventąja Dvasia, kad teisingai būtų priimtas Žodis, kad jis kristų kaip sėkla į širdį ir neštų vaisių.
Pirmiausiai pasižiūrėsime į Apaštalų darbus.
Pirmą kartą Apaštalų darbuose krikštas paminimas 2 skyriuje, per Sekmines. Po to, kai 150 asmenų gauna Šventąją Dvasią, kai subėga daugybė įvairių tautų žmonių ir vieni stebisi, girdėdami kiekvienas savo kalba skelbiant didingus Dievo darbus, o kiti šaiposi, kad mokiniai prisigėrė, Petras jiems kalba, jis daug kalba Šventosios Dvasios įkvėptas, jis skelbia, kad Jėzus yra Kristus ir Viešpats:
Apd 2, 36-42
Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote”. Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?” Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”. Dar daugeliu kitų žodžių jis liudijo ir ragino juos, sakydamas: „Gelbėkitės iš šios iškrypusios kartos!” Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų.

Taigi, štai kaip tai vyko pirmą kartą – pirmiausiai jie išgirdo Žodį, ne pliką žodį, bet Šventosios Dvasios įkvėptą ir tas Žodis vedė juos į atgailą ir iš karto po atgailos sekė krikštas. Ne po mėnesio ar metų, nebuvo jokio ypatingo pasiruošimo, apeigų mokymosi ir panašių dalykų. Prieš krikštą eina atgaila, atgaila labai svarbu.

 

 

Kas yra atgaila? Prisipažinimas Dievui, kad esi nusidėjėlis, atsiprašymas ir apsisprendimas priimti atleidimą, gautą iš Dievo per Jėzų Kristų, kuris numirė, kad paimtų mūsų nuodėmes ir sutaikintų mus su Dievu. Jeigu tu širdyje manai, kad esi geras žmogus ir nieko blogo nepadarei, tada tu negali ir krikštytis. Gali, žinoma, jei nori išsimaudyti, bet tai tau nieko neduos. Jei tu galvoji, kad neturi nuodėmių, tai Jėzaus Kristaus aukos tada tau nereikia ir krikšto tada tau nereikia. Krikštas yra tiems, kurie supranta, kad jų nuodėmės atskyrė juos nuo Dievo, o be Dievo jų gyvenimas nieko vertas. Krikštas – tai išraiška to, kad tu priimi Gerąją Naujieną, tu pripažįsti, kad per Jėzaus Kristaus atliktą auką tu turi būdą susitaikinti su Dievu ir turėti su Juo asmeninį bendravimą ir pilnas dėkingumo ir meilės Dievui tu sakai: „čia man, šita Geroji Naujiena man, aš buvau nusidėjėlis, bet aš nebenoriu gyventi taip, kaip anksčiau, nuplauk mano nuodėmes ir būk mano Viešpats.“ Panašiai kaip Dovydas savo psalmėje šaukė Viešpačiui:

Ps 51, 1-7:
Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes. Visai nuplauk mano kaltę ir apvalyk mano nuodėmes. Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi. Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai. Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina. Tu mėgsti tiesą širdyje ir slaptoje mokai mane išminties. Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą.
Nuodėmė – tai daryti tai, kas Dievui nepatinka. „Aš gimiau nuodėmingas, nuodėmėje mane pradėjo motina“ – tai nėra „gimtoji nuodėmė“. Tai yra pripažinimas to, kad nuo pat Adomo ir Ievos, pirmųjų žmonių, kurie nepakluso Dievui ir panoro pažinti ne tik gėrį bet ir blogį, mes darome tą pačią klaidą ir tą patį sprendimą – nepaklausome Dievo jei ne vienu būdu, tai kitu. Todėl kūdikio prievartinis pakrikštijimas nepadaro jo šventesnio – jis eis savo keliu ir darys ir darys savo nuodėmes, jei nesusipras atgailauti ir krikštytis, kad jos būtų nuplautos.
Dovydas prašė „nuplauk mano kaltes“ ir jam buvo atleista, o mes krikštydamiesi irgi prašome to paties ir Dievas mūsų pasigaili iš savo malonės. Jis neskaičiuoja sunkių ir lengvų nuodėmių, nereikalauja jų užsirašinėti ir smulkiai jų išvardinti tam tikram tarpininkui apsirengusiam tam tikrais rūbais, ne, tai religija verčia daryti šituos dalykus. Dievas neprašo kažkokių sąskaitų ir apyskaitų. Juk Jis žino daug daugiau mūsų nuodėmių, negu mes patys suvokiame, Jis žino kiekvieną nepaklusnumą, kurio mes net neprisimename, bet Jis viską atleidžia, jeigu mes nuoširdžiai atsiprašome ir priimam Jėzaus Kristaus už mus ant kryžiaus atliktą auką. Tai yra malonė. Tai yra Geroji Naujiena. Jėzus Kristus yra kelias, kuriuo mes galime nueiti į Dievo Karalystę. Taigi, jeigu mes tikime Jėzumi Kristumi, tikime, kad Jis numirė dėl mūsų nuodėmių, kad mus išpirktų, tai su tokiu tikėjimu krikštydamiesi gauname išgelbėjimą nuo nuodėmių ir nuo Dievo rūstybės. Kai mes paneriame, mūsų senasis žmogus miršta ir išnirę iš vandens mes jau kiti – aprengti teisumu, gautu iš Jėzaus:
Kol 2, 12-15:
Su Juo palaidoti krikšte, kuriame jūs buvote ir prikelti, tikėdami jėga Dievo, prikėlusio Jį iš numirusių. Ir jus, mirusius nusikaltimais ir jūsų kūno neapipjaustymu, Jis atgaivino kartu su Juo, atleisdamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus. Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ir viešai jas pažemino, triumfuodamas prieš jas ant kryžiaus.
Jėzus Kristus nugalėjo piktąjį, jeigu mes išpažįstam Jėzų, mes nebepavaldūs pasaulio kunigaikščiui ir tai reiškia, kad šėtonas nebegalės lįsti prie mūsų su priminimais ir kaltinimais, kodėl taip ar anaip tada padarei? Mes jam galime drąsiai sakyti – atstok, piktasis, eik šalin Jėzaus Kristaus vardu, mano nuodėmės nuplautos ir paskandintos, kaip pranašas Michėjas ir sakė:
Mch 7, 19:
Jis pasigailės mūsų, sunaikins nusikaltimus ir paskandins jūros gelmėse visas mūsų nuodėmes.
Taigi po krikšto jūs nebeturite nei vienos nuodėmės. Tai nuostabus dalykas ir tai yra labai gera – tarp tavęs ir Dievo nebeliko užtvaros, dabar tu - Dievo vaikas.
Gal 3, 26-28:
Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!
Krikštas ne vien tik nuodėmių nuplovimas. Mirtis senajam gyvenimui ir prisikėlimas kartu su Kristumi naujam gyvenimui. Krikštas taip pat rodo, kad mes ryžtamės būti Jo mokiniai ir sekti Kristumi, mes priklausome Jam, savo atpirkėjui ir gelbėtojui.
2Kor 5, 14-15:
Nes Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė.
Ir mūsų gyvenimas keičiasi, mes trokštame būti panašūs į Jį ir Jam pasitarnauti. Ar mes galime pasikeisti patys, vien tik savo apsisprendimu? Ne, nepajėgtume. Todėl Jėzus ir sakė „jums būtina atgimti iš Dvasios.“
Jono 3, 1-6:
Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis. Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį: „Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo”. Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės”. Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?” Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.
Atkreipkite dėmesį – „iš vandens ir Dvasios“, Jėzus čia kalba apie krikštą.
Taip pat apaštalas Jonas savo laiške aiškina apie tikėjimą ir gimimą iš vandens ir Dvasios.
1 Jn 5, 4-12:
Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį-mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus? Jis yra Tas, kuris atėjo per vandenį ir kraują,-Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai liudija, nes Dvasia yra tiesa. Mat yra trys liudytojai danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena. Ir yra trys liudytojai žemėje: Dvasia, vanduo ir kraujas; ir šie trys sutaria kaip vienas. Jeigu priimame žmonių liudijimą, tai Dievo liudijimas didesnis. O Dievo liudijimas toks: Jis paliudijo apie savo Sūnų. Kas tiki Dievo Sūnų, tas turi liudijimą savyje. Kas netiki Dievu, tas Jį melagiu laiko, nes nepatikėjo liudijimu, kuriuo Dievas paliudijo apie savo Sūnų. O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.
Sustokim prie šitų eilučių, čia visko labai daug tose keliose eilutėse ir mums sunku suprasti. Bet tai svarbu. Praktiškai tai yra paaiškinimas, kaip tampama krikščionimi:
1 Jn 5, 4-5:
Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį-mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?
Pirmiausiai yra tikėjimas. Tikėjimas kuo? Tuo, kad Jėzus Kristus yra mums atpirkti atėjęs Dievo Sūnus. Tai yra pradžia, tai yra esmė, tu įtiki. "Nugali pasaulį", tai ne ta prasme, kad įtikėjęs eina pasaulio užkariauti, ne, tikėjimas atskiria tave nuo pasaulio, ir jau ne šio pasaulio rūpesčiai ir malonumai tave valdo. Tu nebepavaldus šėtono tvarkai, tu eini Jėzaus Kristaus nusakytu keliu į Dangaus Karalystę, ir to kelio pradžia yra krikštas. O Jėzus Kristus visame kame rodo mums pavyzdį.
1 Jn 5, 6-8:
Jis yra Tas, kuris atėjo per vandenį ir kraują,-Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai liudija, nes Dvasia yra tiesa.
Mat yra trys liudytojai danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena. Ir yra trys liudytojai žemėje: Dvasia, vanduo ir kraujas; ir šie trys sutaria kaip vienas.

Čia galima suprasti du dalykus, Jėzus, Dievo Sūnus, gimė kaip paprastas žmogus, iš moters, taigi buvo vanduo, kuriame plaukioja vaisius, ir buvo kraujas gimdant. Jis patyrė tą patį, kaip ir mes visi. Bet Jis nebuvo šiaip žmogus, Jis juk buvo Dievo Sūnus ir darė didžius savo Tėvo darbus. Jis pasikrikštijo vandenyje – parodyti mums pavyzdį ir po to leidosi dėl mūsų nužudomas labai žiauriu būdu. Galima sakyti, kad Jis turėjo kraujo krikštą dėl mūsų, pasiaukojo kaip tobula auka Dievui, kad Jo rūstybė būtų permaldauta kartą ir visiems laikams. Nes nuodėmė užtraukė žmogui mirtį. Kad išpirkti nuodėmes, Dievas nurodė aukoti kraujo aukas. Senojo Testamento laikais buvo visa sistema, kada, ką ir už ką paaukoti, tai yra tam tikru būdu nužudyti. Bet po to kai Jėzus Kristus – tobula auka, Dievo avinėlis, už mus pasiaukojo kartą ir visiems laikams, mums daugiau nebereikia lieti gyvulių kraujo, ir mums nereikia lieti savo kraujo, kad būtų atleistos mūsų nuodėmės. Jėzus už mus tai padarė. Tai Geroji Naujiena – Jėzus Kristus mus išgelbėjo. Tą mums padeda suprasti Šventoji Dvasia.
Taip kaip Tėvas, Žodis, tai yra Jėzus Kristus, ir Šventoji Dvasia yra viena, panašiai ir su liudytojais žemėje. Mes išgirstame Žodį, jis krenta kaip sėkla į mūsų širdį ir Šventosios Dvasios veikimu ten gimsta tikėjimas ir tada mes savo tikėjimą paliudijame vandens krikštu. Krikšto metu, jei mes atliekam tai su tikėjimu, mes ne tik nuplaunam savo nuodėmes, bet ir gaunam apsaugą per Kristaus dėl mūsų išlietą kraują. Mes tikime, kad Jėzus dėl mūsų numirė ir todėl kiekvieną kartą, jeigu mums pasitaiko suklysti, mes tiesiog nuoširdžiai atsiprašome ir mums atleista. Jėzaus Kristaus kraujas mus nuplovė. Ir tam paminėti mes turime Jėzaus Kristaus mums paliktą duonos laužymo apeigą. Ir visa tai vėlgi mums paliudija pati Šventoji Dvasia.
1 Jn 5, 11-12:
O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo.
Va tokiu būdu mes gauname amžinąjį gyvenimą. Tai Dievo pažadas mums.
Kai tu apsisprendi sekti Jėzumi, Jis ateina ir būna su tavimi savo Šventąja Dvasia.
Aš nesakau, kad Dvasios krikštas būtinai turi sutapti su vandens krikštu, bet pirmųjų krikščionių tarpe paprastai taip būdavo.

 

 

Mes galime išskirti tris būdus, kaip apaštalų laikais vyko krikštas.
Dažniausiai vykdavo taip, kaip vyko Sekminių dieną – žmonės išgirsdavo Žodį, dažnai lydimą ženklų ir stebuklų, įtikėdavo ir iš karto krikštijosi. Po krikšto dažnai iš karto sekdavo ir Šventosios Dvasios prisilietimas, jie dažnai imdavo kalbėti kalbomis, nes tai viena pirmųjų Dvasios dovanų.
Apd 2, 38-39:
Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”.
Bet tai nėra taisyklė, vienas Dievas žino laiką ir metą, kada ir kaip apsireikšti žmogui ir Jis ateina savo Šventąja Dvasia kada nori ir dalija dovanas taip, kaip Jam patinka.
Mes randame Dievo Žodyje, kad kartais vandens krikštas būdavo gerokai pirmiau, o Dvasios krikštas vėliau. Mes tai matome Apaštalų darbų 8 skyriuje, Samarijoje, kuomet Pilypas skelbė Evangeliją ir žmonės krikštijosi, tačiau Šventąją Dvasią, arba Dvasios krikštą, jie gavo ne iš karto.
Apd 8, 12; 14-17:
Bet patikėję Pilypu, kuris skelbė Dievo karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys.
Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė ten Petrą ir Joną, kurie atvykę ėmė melstis už samariečius, kad jie priimtų Šventąją Dvasią. Mat Ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.
Na ir Apaštalų darbų 10 skyriuje mes randame, kad Dvasios krikštas gali eiti pirmiau vandens krikšto. Visi tikriausiai esate skaitę šią rašto vietą, apie apaštalą Petrą ir pagonį, dievobaimingą vyrą, šimtininką Kornelijų.
Apd 10, 44-48:
Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą. Tuomet Petras tarė: „Ar kas galėtų uždrausti pasikrikštyti jiems vandeniu-šiems, kurie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?” Ir jis liepė juos pakrikštyti Viešpaties vardu. Po to jie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.
Matote, Kornelijus krikštijosi vandeniu. Nes turi būti visi liudytojai – Dvasia, vanduo ir kraujas. Nesvarbu, kad Viešpaties angelas jam kalbėjo dar iki krikšto, nesvarbu, kad Šventoji Dvasia nužengė ir jis gavo kalbų dovaną iki vandens krikšto, jam neatrodė, kad to jau ir gana. Ir kaip matome, apaštalas Petras irgi nemanė, kaip kai kas dabar sako, kad žmogui užtenka vien Dvasios krikšto.
Juk ir pats Jėzus Kristus buvo vandeniu pakrikštytas. Nuo krikšto Jis pradėjo savo viešą veiklą. Mes žinome, kad buvo toks Jonas Krikštytojas, kuris skelbė krikštą nuodėmėms atleisti:
Mk 1, 4:
Jonas pasirodė dykumoje, krikštijo ir skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti.
Mt 3, 13-17:
Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas Jį atkalbinėjo: „Aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!” Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą”. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. Ir štai balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”.

 

 

Dievo Sūnus parodė mums pavyzdį. Jeigu mes Juo tikime, vykdome Jo valią. O Jis yra liepęs:
Mato 28, 18-20:
Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen”.
Jeigu mes tikime Juo, tai suprantame, kad negalime savęs laikyti Jo mokiniais, neatlikę to, ką jis liepė padaryti – nepasikrikštiję. Aš jau kalbėjau apie tikėjimą, kaip tai aiškina apaštalas Jonas savo laiške. Krikštui tėra viena pagrindinė sąlyga – tikėjimas. Štai mes skaitome Apaštalų Darbų 8 skyriuje apie Pilypą ir eunuchą.
Apd 8, 26-33:
Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, sakydamas: „Kelkis ir eik pietų link ant kelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias”. Jis pakilo ir iškeliavo. Ir štai važiuoja etiopas eunuchas, aukštas Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pagarbinti, o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją. Dvasia pasakė Pilypui: „Prieik ir laikykis greta šito vežimo”. Pribėgęs Pilypas išgirdo jį skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „Ar supranti, ką skaitai?” Šis atsiliepė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!” Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia. Rašto vieta, kurią jis skaitė, buvo ši: „Tarsi avį vedė Jį į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, Jis neatvėrė savo lūpų. Jis buvo pažemintas ir neteisingai nuteistas. Kas apsakys Jo giminę, jeigu Jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!”
Apd 8, 34-39:
Eunuchas paklausė Pilypą: „Prašom paaiškinti, apie ką čia pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?” Atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo tos Rašto vietos, Pilypas jam paskelbė Gerąją naujieną apie Jėzų. 36 Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. „Štai vanduo,-tarė eunuchas,-kas gi kliudo man pasikrikštyti?” 37 Pilypas tarė: „Jei tiki iš visos širdies, tai galima”. Tas atsakė: „Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus”. 38 Jis liepė sustabdyti vežimą, ir jie abu-Pilypas ir eunuchas-išlipę įbrido į vandenį, ir Pilypas jį pakrikštijo. Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliu.
„Štai vanduo – kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ Žmogus ką tik išgirdo apie Jėzų ir jau nori krikštytis. Ar Pilypas sako: „neskubėk, tu turi eiti į Jėzaus Kristaus mokinių bendruomenę, ten tave paruoš atitinkamai, išlaikysi egzaminus, ir tada kai surinks grupę tokių kaip tu, naujatikių, per kitas Sekmines, būsi pakrikštytas“? Nieko panašaus; jis sako: „jei tiki iš visos širdies, tai galima.“ Viskas. Štai esminė sąlyga – tikėjimas. Jeigu abejoji, mąstai, ar čia reikia, o gal nereikia, ką žmonės pasakys, o gal vanduo bus labai šlapias, tai tu vadinasi dar nepasiruošęs, tu dar netiki iš visos širdies arba dar neišsivadavai iš visokių klaidinančių žmonių mokymų.
Laimingas eunuchas, jis nebuvo kūdikystėje nei šlakstytas, nei nardintas, jis žinojo, kad nėra krikštytas, mums šiais paskutiniais didelių paklydimų laikais, sunkiau, betgi žiūrėkime į Dievo Žodį. Tiesa, jeigu jūs skaitote tą Biblijos vertimą, kurį aprobavo katalikų hierarchai, tai pamatysite, kad mano išskirta 37 eilutė nukelta į išnašas, jos tiesiog nėra tekste, nes ji nepatogi religiniam mokymui.
Pagrindinė problema sulaikanti žmones nuo krikšto mūsų katalikiškam krašte yra ta, kad jie galvoja, kad jau yra pakrikštyti. Ir man buvo panašiai; aš įtikėjau ir labai norėjau tarnauti Viešpačiui. Jutau, kad kažkas su manim ne taip, bet nesupratau, kad aš dar nesu krikščionė. Katalikai juk laiko save krikščionimis ir aš laikiau save krikščione, kol vienas brolis nepriminė Rašto vietų, iš kurių aiškiai matoma, kas yra krikštas ir kad jis turėtų sekti iš karto po įtikėjimo. Po to, kai pasikrikštijome, tik tada aš ir vyras įgavome jėgų išeiti iš religinės sistemos ir iš tiesų tapome Jėzaus Kristaus sekėjais, einančiais Jo keliu.

Trečioje dalyje apie tai, kaip turi vykti krikštas.