lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Krikščionis be krikšto? 1 d.

 

Ką jūs žinote apie krikštą?

 

Pirmiausiai noriu įspėti, kad tai, kas čia parašyta, jums gali nepatikti, tai gali jus įskaudinti. Tiesa kartais būna skaudi, žinau iš savo patirties. Aš jus raginu prieš skaitant pasimelsti, paprašyti Dievo, mūsų Tėvo ir Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, kad Jis būtų savo Šventąja Dvasia ir padėtų jums suprasti ir atsirinkti, kas yra tiesa. Jeigu nuoširdžiai trokštate tiesos, Jis jūsų neapleis. Aš nesiekiu jūsų įžeisti, aš trokštu kalbėti jums tiesą meilėje, teapdeda man tame Viešpats.
Ši tema apie apeigą. Apie labai svarbią kiekvienam tikinčiajam apeigą, be kurios negali savęs laikyti krikščionimi. Apie krikštą.
Jeigu paklaustumėte savo kaimyno, bendradarbio ar giminaičio, ką jis žino apie krikštą, tai praktiškai visi pasakytų: „tai taip, aš pakrikštytas, vaikystėje“. Aš irgi buvau krikštyta vaikystėje, ir mano sūnus, ir mes su vyru esame vadinamieji krikšto tėvai šešetui vaikučių, nes savo laiku atitikome krikšto tėvams keliamus kriterijus. Aš buvau religinga, katalikė, mes neišsiskyrę, puikiai tikome. Aš noriai sutikdavau dalyvauti tose apeigose, nes nuoširdžiai galvojau, kad pakrikštijus panaikinama gimtoji nuodėmė ir kad kūdikių krikštas garantuoja jiems Dangaus Karalystę. Turbūt sutiksite, kad dauguma tėvų krikštija savo vaikus tiesiog iš tradicijos ir prietaringumo, nesukant sau galvos dėl Biblijos tiesų ir tikrosios sekimo Jėzumi Kristumi esmės ir žodžio „krikščionis“ reikšmės. Kaip jie patys buvo pakrikštyti, taip atlieka tą tradicinę apeigą ir savo vaikams. Todėl taip ir išeina, kad net netikintys žmonės, nesekantys Jėzumi ir net apie jį negalvojantys, laiko save krikščionimis (o gal katalikais, čia dažnas susipainioja, nes nesuvokia skirtumo). Jie galvoja, kad yra krikščionys, nes yra pakrikštyti kūdikystėje, tiksliau pašlakstyti vandeniu tam tikrų religinių apeigų metu, kuomet už jį kiti žmonės pasižada laikytis tos religinės organizacijos, kurią jie tradiciškai vadina bažnyčia, mokymo. Po tų apeigų kūdikis yra įrašomas į sąrašus ir laikomas tos denominacijos nariu, net jei paskui į jos atliekamas apeigas net niekada nebeateitų. Tokiu būdu Lietuvoje labai daug katalikų, nenuvokiančių apie katalikų mokymą praktiškai nieko, tačiau tai religinei organizacijai tai yra patogu, svarbu, kad susimokėtų už paslaugas per vestuves ar laidotuves. Religija paprastai labai glaudžiai susipynusi su pasaulio tradicijomis. Katalikų tikėjimas ne išimtis, čia daug kas pateikiama taip, kad būtų patogu organizacijos klestėjimui ir augimui. Tai yra tradicija – krikštyti kūdikius, vėliau pamokyti juos vadinamųjų sakramentų, taip sakant, „sutvarkyti“. Tas sakramentų mokymas, tas „sutvarkymas“ reikalingas tam, kad paskui tuokiantis nebūtų problemų. Nes visi nori labai gražių bažnytinių apeigų savo santuokos dieną. Ir be abejo, visi nori gražių apeigų kūdikio krikšto dieną, puošiasi ruošiasi, vieni šventina sidabrinius šaukštelius, kiti kryželius, bet ką visa tai turi bendro su Jėzaus Kristaus ir apaštalų mokymu? Dažniausiai niekas ir nesusimąsto apie tai.

 

 

Kaip ir sakiau, dažniausiai kūdikių krikštas atliekamas tiesiog laikantis tradicijų ir iš prietaringumo, juk geriau apsidrausti, maža ką, o jeigu kūdikiui kas nors atsitiks, o juk ilgą laiką gyvavo mokymas, kad nekrikštyti kūdikiai po mirties eina į pragarą. Iš dalies aš tuos tėvus suprantu – visi nori savo vaikui kuo geriausios ateities. Tik mes tos ateities jiems užtikrinti negalime, mes negalime garantuoti, kad mūsų vaikas įtikės ir mes negalime „nupirkti“ savo vaikui amžinybės, nes tai ne nuo mūsų priklauso.
Pagal Dievo Žodį, tuojau mes smulkiau panagrinėsime, krikštas nėra skirtas kūdikiams, tai yra suaugusio žmogaus, po sąmoningo apsisprendimo atliktas veiksmas. Niekas negali už jus nuspręsti ir jūsų jėga pakrikštyti. Tiksliau, gali, taip prievarta juk ir pakrikštijo lietuvius, bet jie kaip buvo pagonys, taip ir liko. Tai juk ne kokie burtai ar magiška apeiga, kuri be tavo noro, prievarta atlikta, tave perkeistų. Tai visai kas kita.
Todėl kūdikystėje pašlakstyti vandeniu vaikai, deja, nėra krikščionys. Gal kam skaudu ir jie galvoja, kad aš įžeidžiu juos taip sakydama, nežinau, aš turiu sakyti tiesą, ir sakau – nuo to kad jums ankstyvoje vaikystėje pašlapino galvą atsiet šventu vandeniu, jūs netapote krikščionimi. Net jeigu jus ir visus panardinę būtų į vandenį kūdikystėje, kaip daro kita tos religijos atmaina – stačiatikių mokymas, jokio skirtumo.
Štai kaip apaštalas Petras mums įvardija, kas yra krikštas
1Pt 3, 18-22:
Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia. Ja Jis nužengė žemyn ir skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu. Ir mus dabar gelbsti tų įvykių vaizdinys-krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet grynos sąžinės atsakas Dievui per prisikėlimą Jėzaus Kristaus, kuris, įžengęs į dangų, yra Dievo dešinėje; Jam yra pavaldūs angelai, valdžios ir jėgos.
Krikštas– tai grynos sąžinės atsakas Dievui, jeigu tu tiki, kad Jėzus Kristus už tave numirė ir prisikėlė.
Jeigu jūs krikštyti kūdikystėje, jūs nesuvokėte, ką su jumis daro, jūs netikėjote Jėzumi Kristumi ir negalėjote tikėti kūdikiais būdami ir jau vien todėl tai nebuvo krikštas tikrąja to žodžio prasme. Tai negalėjo būti jūsų sąžinės atsakas Dievui, nes dar nebuvote suvokę, nei kas ta nuodėmė, nei kas ta sąžinė. Žinoma, jūs galite laikyti save kuo tik norite, aš jums negaliu uždrausti apie save manyti įvairių dalykų, tai jūsų reikalas, aš kalbu tai, kas sakoma Dievo Žodyje. Biblija man yra aukščiausias autoritetas ir aš tikiu, kad ten rašoma tiesa. Nuo Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo praėjo daugiau nei du tūkstančiai metų; per tą laiką prisirado tiek daug klaidingų mokymų, mums nebūtų įmanoma atskirti, kur tiesa, todėl mums Dievas davė Bibliją – savo Žodį, kad mes nepaklystume ir nenutoltume nuo Dievo, kad vadovaudamiesi juo, nenukryptume nuo Kristaus ir apaštalų mokymo:
Ef 4, 14-15:
kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva-Kristus.
Dabar katalikų katekizme aiškinama, kad kūdikių krikštas žinomas jau nuo antro amžiaus. Nagi nors ir nuo pirmo, man nesvarbu, kada ir kokiom intencijom vadovaujantis atsirado šis paklydimas; tai paklydimas, nes Šventajame Rašte toks dalykas neminimas. Aš remiuosi Šventuoju Raštu, o mes žinome, kad:
2Tim 3, 16-17:
Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.
Iš Švento Rašto mes žinome, kad Kristus nemokė krikštyti kūdikių, jis juos laimino, bet nei Jonas Krikštytojas, nei Jėzaus mokiniai kūdikių nekrikštijo. Ar mes laikomės Kristaus mokymo, ar religinės organizacijos, žmonių mokymo? Apsispręskite, bet žinokite, kas pasakyta Dievo Žodyje:
2Jn 1, 9:
Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokymo, neturi Dievo. Kas laikosi Kristaus mokymo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų.
Tam kad apsispręstum, reikia viską išanalizuoti. Todėl atmetę visokias išankstines nuostatas ir žmonių mokymus, antroje dalyje ir pasižiūrėsime pagal Dievo Žodį, kas yra krikštas ir kodėl jis yra atliekamas.