Apie pranašavimą

Galvojant apie pranašavimą, man vis iškyla viena Rašto vieta.

2Karalių 9, 1-13:

Pranašas Eliziejus, pasišaukęs vieną iš pranašų sūnų, jam tarė: „Susijuosk, pasiimk indą aliejaus ir eik į Ramot Gileadą. Ten surask Nimšio sūnaus Juozapato sūnų Jehuvą. Pasikviesk jį iš jo brolių ir, įsivedęs į vidinį kambarį, užpilk jam iš indo aliejaus ant galvos, sakydamas: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’. Po to, atidaręs duris, išbėk nelaukdamas”.

Jaunasis pranašas atėjo į Ramot Gileadą. Čia jis rado kariuomenės vadus besėdinčius. Jis tarė: „Turiu tau, vade, ką pasakyti”. Jehuvas paklausė: „Kuriam iš mūsų?” Jis atsakė: „Tau, vade”. Atsikėlęs Jehuvas įėjo į namus. Tuomet jis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: „Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Viešpaties tautos Izraelio karaliumi. Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus ir atkeršysi Jezabelei už pranašų ir visų Viešpaties tarnų kraują. Visi Ahabo namai pražus. Aš išnaikinsiu Izraelyje visus Ahabo giminės vyrus, kaip vergus, taip ir likusius Izraelyje. Padarysiu su Ahabo namais, kaip padariau su Nebato sūnaus Jeroboamo ir su Ahijos sūnaus Baašos namais. Jezabelę suės šunys Jezreelyje ir niekas jos nepalaidos’ ”. Po to jis atidarė duris ir išbėgo.

Jehuvui įėjus pas savo valdovo tarnus, jie klausė: „Kas atsitiko? Ko tas beprotis buvo atėjęs pas tave?” Jis jiems atsakė: „Jūs žinote tą žmogų ir jo kalbą”. Jie sakė: „Netiesa, pasakyk mums dabar”. Tuomet jis pasakė, ką pranašas kalbėjo, sakydamas: „Taip sako Viešpats: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’ ”. Tada kiekvienas iš jų skubiai ėmė savo apsiaustą, patiesė jį po jo kojomis ant plikų laiptų ir trimitavo, skelbdami: „Jehuvas yra karalius!”

Štai žmonės džiugiai pakluso žodžiams to, kurį ką tik pavadino bepročiu. Pakluso, bet tik todėl, kad jiems tai patiko ir tuo metu atrodė naudinga. Deja, daug daugiau Biblijoje randame vietų, kur parašyta, kaip atkakliai žmonės neklauso Dievo siųstų pranašų. Štai tik vienas pavyzdys, kaip izraelitai ginčijasi su pranašu Jeremiju.

Jeremijo 44, 1-19:

Viešpats kalbėjo per Jeremiją visiems izraelitams, gyvenantiems Egipto žemėje: Migdole, Tachpanhese, Nofe ir Patroso krašte: „Jūs patys matote, kaip nubaudžiau Jeruzalę ir Judo miestus. Šiandien jie yra apleisti griuvėsiai. Tai įvyko dėl jų nusikaltimų, kuriais jie sukėlė mano rūstybę, smilkydami svetimiems dievams, kurių nepažino nei jie, nei jūs, nei jūsų tėvai. Aš nuolat siunčiau savo tarnus, pranašus, ir sakiau: ‘Nedarykite to pasibjaurėtino dalyko, kurio Aš nekenčiu’. Bet jie nekreipė dėmesio, neklausė ir nesiliovė aukoti svetimiems dievams. Dėl to mano rūstybė ir įtūžis išsiliejo ir užsiliepsnojo Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse-jie pavirto griuvėsiais, kaip yra šiandien”.

Todėl dabar taip sako Viešpats: „Kodėl patys sau darote bloga, sunaikindami vyrus, moteris, kūdikius ir vaikus, kol nebeliks Jude nė likučio? Kodėl rūstinate mane savo darbais, smilkydami svetimiems dievams Egipto krašte, į kurį atvykote gyventi? Patys sau rengiate sunaikinimą, kol tapsite visoms tautoms prakeikimu ir pajuoka. Ar užmiršote visas savo tėvų, Judo karalių, jų žmonų, savo pačių ir savo žmonų nedorybes, kurias darėte Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse? Jūs iki šios dienos nenusižeminote, nebijojote manęs ir nesilaikėte mano įstatymo bei įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams”. Todėl taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: „Aš nusisuksiu nuo jūsų ir visai sunaikinsiu Judą. Aš sunaikinsiu jūsų likutį, sumaniusį vykti į Egiptą gyventi. Jūs žūsite nuo kardo ir bado Egipto žemėje, būsite sunaikinti nuo mažiausio iki didžiausio, tapsite pasibaisėjimu, keiksmu ir pajuoka. Aš bausiu gyvenančius Egipte, kaip baudžiau Jeruzalę-kardu, badu ir maru. Iš jūsų, atvykusių gyventi į Egipto kraštą, nė vienas neišsigelbės, neištrūks ir nesugrįš į Judo kraštą, kurio jūs ilgitės ir į kurį norėtumėte sugrįžti, nebent kas pabėgtų”.

Tuomet visi vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos smilko svetimiems dievams, ir didelis būrys moterų, ir visi gyvenantys Patrose, Egipto žemėje, atsakė Jeremijui: „Žodžių, kuriuos mums kalbėjai Viešpaties vardu, mes neklausysime. Mes darysime tai, ką pasižadėjome: smilkysime dangaus karalienei ir liesime jai geriamąsias aukas, kaip mūsų tėvai, karaliai ir kunigaikščiai darė Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto. Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių ir žūstame nuo kardo ir bado. Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios? Argi be jų sutikimo kepėme jai pyragaičius, kad ją pagarbintume, ir liejome geriamąsias aukas?”

Per pranašą Jeremiją pasakyti Viešpaties žodžiai jau pradėję pildytis, bet žmonės vis tiek renkasi ne paklusimą Dievui, bet tai, kas jiems atrodo svarbiau, naudingiau, patogiau. Būti tikru pranašu buvo pavojinga, nes už "nepatogų" pranašavimą ne vienas tikrasis Viešpaties pranašas buvo įkalintas ar nužudytas.

2Kronikų 24, 20-22:
Dievo Dvasia nužengė ant kunigo Jehojados sūnaus Zacharijos, kuris atsistojęs kalbėjo susirinkusiems: „Taip sako Viešpats: ‘Kodėl jūs laužote Viešpaties įsakymus ir nenorite, kad jums sektųsi? Kadangi jūs palikote Viešpatį, Jis paliko jus’ ”.
Jie susitarė prieš jį ir, karaliui įsakius, užmušė akmenimis Viešpaties namų kieme.
Karalius Jehoašas neatsiminė to gero, kurį Zacharijos tėvas Jehojada buvo jam padaręs, bet nužudė jo sūnų. Mirdamas jis sakė: „Viešpats mato ir atlygins”.

Visais laikais buvo daugybė netikrų pranašų, kurie siekdami savo naudos ir populiarumo stengėsi įtikti žmonėms ir kalbėjo ne tai, ką Viešpats liepė, bet tai, kas jiems atrodė gera, patogu ir naudinga.

Jeremijo 23, 9-17:

Mano širdis plyšta krūtinėje dėl pranašų, visi mano kaulai dreba. Aš esu kaip girtas vyras, kaip įveiktas vyno vyras dėl Viešpaties ir Jo šventų žodžių. „Šalis pilna svetimautojų; dėl jų prakeikimo gedi kraštas, išdžiūvusios stepių ganyklos. Jų siekiai yra pikti, jų jėga-neteisybė. Jų pranašai ir kunigai yra bedieviai, net savo namuose aptinku jų nedorybę”,-sako Viešpats. „Jų kelias yra slidus kelias tamsoje, kuriuo eidami, jie paslys ir grius. Aš siųsiu sunaikinimą ir bausiu juos”,-sako Viešpats. Tarp Samarijos pranašų mačiau kvailystę: jie pranašavo Baalo vardu ir klaidino mano tautą, Izraelį. Tarp Jeruzalės pranašų mačiau baisių dalykų: svetimavimą ir melagystę. Jie padrąsina piktadarius, kad jie nenusigręžtų nuo savo nedorybių. Visi yra kaip Sodomos ir Gomoros gyventojai. Todėl kareivijų Viešpats taip sako apie pranašus: „Aš juos valgydinsiu metėlėmis ir girdysiu karčiu vandeniu, nes nuo Jeruzalės pranašų bedievystė pasklido visoje šalyje”. Taip sako Viešpats: „Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties. Jie sako tiems, kurie niekina mane: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Jūs turėsite ramybę’, ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: ‘Jums neatsitiks nieko pikto’ ”.

Jeremijo 23, 21-29:

„Aš nesiunčiau šitų pranašų, jie patys bėgo! Nekalbėjau jiems, tačiau jie pranašavo! Jei jie būtų buvę mano pasitarime ir skelbtų mano žodžius tautai, jie būtų nukreipę juos nuo jų pikto kelio ir nuo jų piktų darbų. Argi Aš esu Dievas tiktai arti, o toli nebesu Dievas? Argi gali kas taip pasislėpti, kad Aš jo nematyčiau?-sako Viešpats.-Argi Aš nepripildau dangaus ir žemės? Aš girdėjau, ką kalbėjo pranašai, pranašaudami mano vardu melą ir sakydami: ‘Sapnavau, sapnavau!’ Ar ilgai tai bus širdyse pranašų, kurie pranašauja melą ir apgaulę? Jie siekia, kad mano tauta pamirštų mane dėl jų sapnų, kuriuos jie pasakoja vieni kitiems, kaip jų tėvai pamiršo mane dėl Baalo. Pranašas, kuris turi sapną, tepasakoja sapną, o kas turi mano žodį, teskelbia jį ištikimai. Ką šiaudai turi bendro su kviečių grūdais?”-sako Viešpats. „Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą?

Ar kas pasikeitė nuo Senojo Testamento laikų? Nors nebėra tokių pranašų kaip Elijas, Eliziejus, Izaijas ar Jeremijas, Šventosios Dvasios duodama pranašystės dovana veikia tarpe krikščionių. Ir ji labai reikalinga, nes pranašaujantys broliai perduoda kitiems tai, ką Viešpats iš savo malonės jiems duoda suprasti apie vieną ar kitą dalyką ir taip ugdoma bažnyčia. Apaštalas Paulius aiškina, kokia svarbi pranašavimo dovana:

1Korintiečiams 14, 1-4:

Siekite meilės ir trokškite dvasinių dovanų, ypač, kad pranašautumėte. Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis. Bet kas pranašauja, tas kalba žmonių ugdymui, paraginimui ir paguodai. Kas kalba kalbomis, pats save ugdo, o kas pranašauja-ugdo bažnyčią.

Be pranašaujančių brolių bažnyčios susirinkimas netarnautų ugdymui.

1Korintiečiams 14, 26-31:

Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui. Jei kalba kas kalbomis, tekalba du, daugiausia trys, paeiliui, o vienas tegul aiškina. Bet jeigu nėra aiškintojo, tegul tas bažnyčioje tyli ir tekalba tik sau ir Dievui. Ir pranašai tekalba du ar trys, o kiti teapsvarsto. Bet jei kitam šalia sėdinčiam kas nors apreiškiama, pirmasis tenutyla. Nes jūs visi galite vienas po kito pranašauti, kad visi pasimokytų ir visi būtų paguosti.

Deja, panašiai kaip Senojo Testamento laikais, taip ir šių laikų kūniškų krikščionių tarpe, broliai, kurie pranašauja bažnyčios ugdymui, nėra nei populiarūs, nei patogūs, nes jie perspėja, sako, ką žmogui reikia keisti ir taisyti savo elgesyje, savo širdies sprendimuose, kad vykdytų Dievo valią. Jie kalba ne tik malonius, bet ir skaudžius dalykus, paliečia širdies paslaptis, skatina keistis ir ragina siekti šventumo. Na, jeigu tai tikrai teisingai pranašystės dovaną naudojantys krikščionys, kalbantys bažnyčios ugdymui ir suprantantys, kokia atsakinga yra tokia tarnystė, gauta iš Dievo. Apaštalas Paulius sako:

Galatams 1, 10:

Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas.

Krikščionio kelias nelengvas, todėl taip jau yra, kad pranašaujantis krikščionis dažniau pabara, nei paguodžia. O žmonės nenori būti barami. Taip, tai nemalonu, bet, deja, būtina. Dauguma pamiršę, kad Rašte yra pasakyta:

Žydams 12, 5-14:

Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima”. Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja? Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume? Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų. Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.

Ar lengva siekti šventumo? Ar lengva augti Viešpatyje? Ar lengva atmesti kūniškus dalykus ir siekti dvasinių? Ne. Ir štai metai iš metų stebiu kaip tai vyksta, kaip žmonės, krikščionys, renkasi tai, ko geidžia jie, bet ne Dievas. Kaip pradžioje su smalsumu pasiklausę pranašaujančiojo brolio (galgi ką įdomaus ir naudingo pasakys), galų gale jį atmeta, nes dvasinius dalykus sunku suprasti, tai reikalauja pastangų. O be to, tai, ką jis sako, jiems dažnai nepatinka ir neatitinka jų lūkesčių. Daug smagiau klausytis apie gražius dalykus, pavyzdžiui, apie ypatingą jiems tekusį dvasinį palaiminimą ir apie būsimą didelį dvasinį atgimimą.

Netikrų pranašų, mokančių įtikti žmonėms buvo, yra ir bus. Taip turi būti, juk pats Jėzus Kristus apie tai perspėjo:

Mato 24,11:

Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios.

Morkaus:13, 22-23:

nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. Todėl būkite atidūs; štai Aš jums iš anksto visa tai pasakiau”.

Taip pat mus perspėja ir apaštalai:

Apaštalų darbai 20, 29-30:

Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.

2Petro 2, 1:

Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą.

1Jono 4, 1:

Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų.

Taigi, klaidingi mokymai plačiai klesti, o tikrieji pranašai kaip anksčiau, taip ir dabar neturi populiarumo žmonių akyse. Visa pasakyta Dievo Žodyje, todėl „Kas turi ausis klausyti-teklauso!“ (Mt 11, 15).

Viešpats teatveria ausis ir teduoda išminties kiekvienam mylinčiam mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen.

2016-09-20