|
|
|
|
Apie Marijos garbinimą I d.
Gerbti ar garbinti?
Iz 40, 6-8:
„Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas. Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė. Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius”.
Visi žmonių mokymai, tradicijos ir papročiai praeina ir tik Dievo Žodis išlieka per amžius. Kadangi esu krikščionė, aš viską grindžiu Dievo Žodžiu. Na, ir primenu, kad oficiali Romos katalikų denominacijos nuomonė sako, jog Šventasis Raštas „buvo parašytas Šventajai Dvasiai įkvėpus ir Dievas yra jo autorius“, todėl yra neklaidingas...
Šiek tiek daugiau nei prieš metus aš buvau katalikė. Daugelį metų aš kasdien melsdavausi klūpomis prieš Marijos statulą, šalia jos visada buvo pamerkta gėlių, tokį mini altorėlį buvau įsirengusi. Viešpats Dievas panorėjo mane išlaisvinti iš religinių pančių, tačiau tai nebuvo labai staigus virsmas. Aš gal pusę metų ėjau iki to momento, kol paklusau Šventajai Dvasiai, suvyniojau Marijos statulėlę ir pasidėjau į spintutę, pasakiusi jai, kad daugiau jai nebesimelsiu ir nuo šiol klaupsiuosi tik prieš vieną Dievą. Tada man buvo baisoka, nežinojau, ar teisingai elgiuosi, bet tada aš buvau ką tik pradėjusi skaityti Šventąjį Raštą. Dabar tvirtai žinau, kad nereikia Marijos garbinti ir kad taip darydami mes nusižengiame Dievo valiai. Kodėl nedera garbinti Marijos?
Tai atrodo taip dvasinga, taip nuoširdu, kodėl negerai?
Paskaitykite Šventąjį Raštą ir jūs pamatysite, koks pavydus yra Dievas, Jis visada pyksta, jeigu žmogus kam nors kitam šlovę atiduoda, o ne Jam. Garbindami Mariją, mes įžeidžiame Kūrėją dėl to, kad garbiname kūrinį. Dievas yra mūsų Kūrėjas ir mūsų Viešpats, ir tik Jam visą garbę turėtume atiduoti. Katalikų teologai yra prikūrę visokių teorijų ir lotyniškų terminų, jie aiškina, kad atsiet Dievui skiriamas garbinimas yra truputį didesnis už Marijai skiriamą, o Marijai skiriamas truputį didesnis už šventiesiems skiriamą ir dėl to viskas čia gerai. Bet mes neturėtume dalinti savo širdyje pagarbos ir šlovės jokiems kūriniams, niekam kitam, tik vienam Dievui. Štai Jėzus taip sako Evangelijoje pagal Morkų:
Mk 12, 28-30:
„Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?” Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli,-Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,-tai pirmasis įsakymas.
Visa, tai visa, nepadalinta širdimi, nieko daugiau nekelti į Dievo vietą, ar truputėlį žemiau, o žmonių išvedžiojimai, kad Dievą reikia garbinti labiausiai, Jėzaus mamą truputį mažiau, šventuosius dar truputį mažiau, prieštarauja Šventajam Raštui.
Jūs galit paklausti: „jeigu Dievui tai nepatinka, tai kodėl jis leidžia tam vykti ir dar tokiu mastu?“ Atsakymas paprastas - aš nežinau, tik pas Dievą tokia dieviška kantrybė.
Dievas leidžia labai daug kam vykti, mes turime laisvą valią klysti, Jis leidžia mums Jį įžeidinėti, ir tai tęsiasi jau tūkstantmečius, bet tai neatneša palaiminimo žmogui. Štai ilga, bet daug pasakanti citata, iš apaštalo Pauliaus laiško romiečiams:
Rom 1, 23-32:
Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. Todėl Dievas per jų širdies geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys terštų savo kūnus. Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen! Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą. Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi. Nors jie žino teisingą Dievo nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.
Dievas tai per apaštalą Paulių sakė apie romiečius prieš 2000 metų, bet ar neprimena tai jums šių dienų katalikiškų kraštų, mūsų Lietuvos („Marijos žemės“) ir visos mūsų senutės Europos, kuriose tiesiog klesti pasileidimas ir visokie ištvirkavimai, kurie greitai bus įteisinti net įstatymuose, nors visi lyg ir žino, net mokyklose vaikus moko, kad Dievui tai nepatinka?
Mūsų Dievas yra pavydus Dievas ir toks netinkamas elgesys besitęsiantis per kartų kartas turi pasekmes. Bėda, kad mes tiesiog buvome neišmokyti visų Dievo įsakymų, nes katalikai tą, kuris trukdė jų mokymui, tesiog ėmė ir išmetė. Aš pati tik prieš mažiau nei metus sužinojau, kad faktiškai, garbindami Mariją, net jeigu suteikiame jai mažesnę garbę negu pačiam Dievui, mes pažeidžiame net du Dievo įsakymus:
Iš 20, 3:
Neturėk kitų dievų šalia manęs.
Iš 20, 4-6:
Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi
mano įsakymų.
Taigi, matome, kad Marijos ar kokio nors kito asmens garbinimas tiesiogiai prieštarauja Dievo įsakymams. Viešpats Dievas nėra kompromisų Dievas. Arba jūs garbinate Jį tiesoj ir dvasioj arba jūs garbinate ne tą dievą.
Bet aš jokiu būdu neniekinu Jėzaus motinos, ji gali būti pavyzdžiu mums visiems, ne garbinimo objektu, tačiau sektinu pavyzdžiu. (Apie tai skaitykite II dalyje.)
|
|
|
