Truputėlį krikščionis?

Evangelijos – Gerosios Naujienos žinia griežta. Ji siūlo viską arba nieko.
Tu negali truputėlį įtikėti ir šiek tiek sekti Jėzumi. Tai tiesiog neįmanoma.
Nei vienas, pilnai neatidavęs Dievui viso savęs, nėra tikras Jėzaus sekėjas. Jėzus mus apie tai perspėja:
Lk 9, 57-62:
Jiems einant keliu, vienas žmogus Jam pasakė: „Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi, Viešpatie!” Jėzus jam atsakė: „Lapės turi urvus, padangių paukščiai-lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”. Kitam Jis tarė: „Sek paskui mane!” Tas prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”. Jėzus jam atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!” Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui Tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais”. Jėzus tam atsakė: „Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei”.
Gan griežtai skamba šitie žodžiai, tiesa? Jėzus, mus mylintis, pasiaukojęs iš meilės mums, labai radikalus. Nes mūsų Dievas nėra kompromisų Dievas. Dievo malonė iš tiesų puiki dovana mums, bet apsisprendimas ją priimti labai rimtas dalykas. Apsispręsdamas priimti Gerosios Naujienos žinią turi daryti tai iš visos širdies, nesidairydamas atgal, neapgailestaudamas, kaip gera buvo pasaulyje ir nemurmėdamas. Kitaip ji tau nieko neduos. Pasižiūrėkime, kaip griežtai apaštalas Petras kalba apie tokius, kurie pabandė sekti Kristumi, o paskui davėsi suklaidinami ir grįžo į pasaulį.
2 Pt 2, 20-21:
Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto švento įsakymo.
 

Pasirinkimas eiti Keliu gana radikaliai išskiria tave iš pasaulio. Jis reikalauja šventumo siekio, nuolatinio siekio pažinti Dievą, ir gilaus meilės santykio. Tiek, kiek Viešpats šiuo metu man duoda suprasti Raštą, tiek, kiek man yra tekę matyti vadinamo krikščioniško gyvenimo čia Lietuvoje ir įrašų iš kitų pasaulio šalių, drįstu sakyti, kad labai daug save vadinančių krikščionimis žmonių nepakankamai rimtai žiūri į ėjimą mokinystės keliu. Ne tai, kad aš norėčiau ką nors nuteisti, tiesiog aš taip matau, skaitau Šventą Raštą ir matau, kad labai maža tėra pasiryžusių iš tiesų sekti Jėzų.
Dauguma yra išgirdę ir priėmę, kad jie Dievo vaikai ir kad Viešpaties Dvasia duoda laisvę, bet supranta tai gan kūniškai, kaip laisvę su Dievo pagalba tenkinti įvairiausius savo širdies įgeidžius. Šventosios Dvasios teikiama laisvė nėra laisvė veikti pagal savo įgeidžius. Tai yra laisvė tapti tokiais, kokius Dievas mus nori matyti.
2 Kor 3, 17-18:
Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė. Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia.
"Atidengtu veidu", tai yra turėdami Dievo Žodžio suvokimą Šventosios Dvasios pagalba, mes turime leistis perkeičiami ir praktiškai tai pareikalauja visiško savęs atsižadėjimo. Dievas to nedaro prievarta, tu pats turi Jam leisti, arba gali neleisti, nors mano supratimu neverta juokauti su Visagaliu ir žaisti krikščionybės.
Ar jūs susimąstote, kas yra Dievas? Aš dažnai mąstau apie Jį, nes aš Jį myliu. Ir nesakau, kad aš Jį suprantu, mano protelio tam nepakanka. Bet mano supratimas apie Jį, Jo pažinimas kur kas didesnis, nei prieš, tarkime, 3 metus. Man supratimas atėjo tikrai ne iš karto. Pavyzdžiui, daug kartų girdi ir skaitai, kad Dievas yra dvasia, ir galų gale suvokimas ateina: Dievas yra Dvasia.
Aš gyvai atsimenu tą momentą, kai man atėjo supratimas. Tai buvo susirinkime, ofisiuko laikais. Aš staiga suvokiau. Ir sakau tuometiniam savo broliui: „Dievas yra dvasia?“ Brolis sako: „taip“. Aš vėl sakau: “Tai tokia didelė dvasia, kad mes Jame gyvename judame ir esame?“ Brolis vėl patvirtina. Ir aš sėdžiu apstulbus nuo tos didybės. Aš buvau pamilusi Dievą, aš buvau skaičiusi Raštą, aš žinojau, teoriškai žinojau, kad Jis yra dvasia, kad Jis visa sukūrė, ir kad Jis mus myli ir buvau priėmusi Jo duodamą malonę, pasikrikštijusi ir pasiryžusi eiti Jo keliu. Bet štai staiga suvokiau kai ką pilniau ir sėdžiu apstulbusi nuo savo suvokimo.
O kas pateiks apibrėžimą, kas yra Dvasia? Niekas, bet jo ir nereikia. Palikime apibrėžimus teologams. Einant Jėzaus Kristaus keliu nereikalingi apibrėžimai. Reikalingas gyvas tikras santykis su tave sukūrusiu ir pašaukusiu siekti Jo artumo Asmeniu. Tiesiog mes augame link Jo po truputį. Tai yra Dievo pažinimas, mes galvojame apie Jį, meldžiamės – kalbame su Juo, skaitome Jo Žodį ir vis daugiau jį pažįstame, asmeniškai. Dievo pažinimas – tai nėra teologijos ar studijų reikalas. Mes Dievo nesimokome, mes Jį mylime ir vis labiau pažįstame ir mes Jam paklūstame. Tai yra mokinystės kelias.
Dievas yra Dvasia; Jis nėra reiškinys, Jis nėra dalykas, Jis nėra žmogus, bet... taip, Jis yra Asmuo, su kuriuo galima bendrauti, kuris trokšta bendravimo. Asmuo, mus sukūręs ir iškėlęs mums tam tikrus reikalavimus. Jis yra dvasių Tėvas, kiekvienos dvasios Tėvas, taip pat ir mano ir tavo. Kai katalikai turi vadinamuosius dvasios tėvus, tai ne pagal Dievo Žodį. Nes Jėzus sakė:
Mato 23, 9:
Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje.
Ir šis mūsų dvasių Tėvas, neįsivaizduojamai didingas Asmuo, visą sukūręs ir visa valdantis, panoręs turėti meilės santykį su mumis, tai Jis diktuoja žaidimo taisykles, jeigu taip galima pasakyti, ne mes. Bendravimas su Dievu – meilės santykis, bet tu turi pripažinti Jo viršenybę. Ne dirbtinai nusižeminti tuo metu, kai nori ko nors išprašyti, o ne, prieš Jį nepaveidmainiausi, bet nuoširdžiai pripažinti, kad Kūrėjas turi pilną valią tavo gyvenimui. Būna, kad piktasis kiša mintis, kad tu nevertas eiti tuo keliu, netinkamas indas ir panašiai, bet tai netiesa. Nei vienas nėra vertas. Jeigu Dangaus karalystę būtų galima užsitarnauti, tai nereikėtų Dievo malonės ir Kristaus aukos. Tiesiog toks yra planas ir mūsų reikalas nuolankiai ir su džiaugsmu jį priimti.

Mokinystės kelias – tai tavo keitimo procesas, kad galėtum pilniau Jį pažinti ir vis daugiau jį pamilti. Nes Jis mūsų Tėvas ir tai ne šiaip žodžiai, tai mums paliudija Šventoji Dvasia:
Gal 4, 6:
O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!”
Dažnai žmonės, aš kalbu apie įtikėjusius ir priėmusius Gerąją Naujieną žmones, taip pat ir save prisimenu, pradžioje nori tik dalelės Dievo ir bijo priimti Jį visą, tokį, koks Jis yra. Ir ginčijasi su tiesa, parašyta Biblijoje ir nenori priimti to, kas jiems nepatinka. Vis tik, jei yra nuoširdus meilės santykis ir neveidmainiškas tiesos troškimas, tai palaipsniui priimamas vis pilnesnis Dievo paveikslas. Nors, kaip apaštalas Paulius ir sakė, kol gyvename žemėje, pilnai tai neįmanoma.
1 Kor 13, 12-13:
Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada-veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė-šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.
Didžiausias dalykas yra ne pažinimas, bet meilė. Mes pilnai Jį pažinsime tik susitikę su Juo veidas į veidą. Tada nebeliks neatsakytų klausimų ir nebebus noro ginčytis su Viešpačiu, tada mes patirsime Dievo meilės pilnatvę, kurios taip ilgimės. Štai kur nuves mus mokinystės kelias – į meilės pilnatvę su Viešpačiu. Į amžinybę su Juo. Štai pati Gerosios Naujienos esmė. Jeigu mes norime meilės santykio, Šventoji Dvasia duoda tą degimą mumyse, tą gyvojo vandens troškimą ir mes geriame gyvojo vandens per Dievo Žodį, bet pilnai troškimas bus numalšintas tik susijungus su pačiu jo šaltiniu. Bėda tada, jeigu žmogus nori pažinti Dievą tik tiek, kiek jam patogu ir naudinga. Kaip ir užstringa, užminga kažkuriam patogiame kelio etape ir nebesiveržia link Viešpaties, lyg galėtų būti būtų gana Dievo pažinimo ir Dievo meilės. Ne be reikalo Jėzus ragino budėti ir ne be reikalo Paulius ragina „bėkite“:
1 Kor 9, 24:
Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte!
Tai yra kelias – ne šiaip ėjimas, bet veržimasis link Viešpaties, atmetus baimes, ir nugalint nepatogumus ir visus išbandymus. Tada mes meldžiamės: „Viešpatie, tegul niekad neužgesta tas degimas mano širdyje.“ Nes mes mylime Jį ir norim Juo sekti nepaisant nieko. Arba ne. Bet jei nenorime sekti, tada klausimas, ar mes tikrai krikščionys?
Šitoks ėjimas link Viešpaties galimas tik tada, jeigu žmogus pilnai suvokia ir priima, kad Jis yra kūrinys. Žmogaus išdidumas ir susireikšminimas - didžiulė kliūtis mokinystės kelyje. Mes juk tik Šventosios Dvasios indai, nesvarbu, kokius tarnavimus ar dovanas turime. Apaštalas Paulius apie tai sako:
2Kor 4, 5-7:
Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o mes-jūsų tarnai dėl Jėzaus. Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide. Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų.
Taip aiškiai ir taip daugelyje vietų Dievo Žodyje sakoma, kad išdidumas nepatinka Dievui. Nesusireikšminkime, mielieji. Mes tik indai – Šventosios Dvasios, Jo dvasios indai, bet ne mūsų sukurta yra toji šviesa, kurią turime skleisti pasauliui ir ne mūsų sugalvota toji tiesa. Nesusireikšminkime. Jėzus sakė:
Lk 17-10:
Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’
Dabar tiek daug kalbama apie Dievo meilę, bet aš taip pasigendu tų, kurie trokšta tikro meilės santykio.
Dievas mus myli. Taip. Bet kaip myli?
Dievas yra meilė. Taip. Bet kokia meilė?
Argi Visagalis turi tenkinti mūsų įgeidžius?
Girdėjau pasaulyje tokį anekdotą. Vaikinas prisipažįsta savo panelei meilėje, jis taip nuoširdžiai sako: „aš myliu tave“, o ji atsainiai: „nu kaip fainai, aš irgi save myliu“. Aš nežinau, kodėl tai pateikta kaip anekdotas, nes kai taip vyksta tarp žmonių tai nėra labai juokinga. Bet apsidairykite atidžiai, ar krikščionys, Jėzaus Kristaus nuotaka, nesielgia panašiai? Mes žinome, koks yra pirmas ir didžiausias Dievo įsakymas:
Mk 12, 28-30:
Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?” Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli,-Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,-tai pirmasis įsakymas.
Tačiau ar nebūna taip, kad save mylime visu savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis jėgomis, o Viešpatį Dievą tik iš išskaičiavimo, už tai ir tiek, kiek Jis mums duoda? Kai kas vadina save krikščionimis, bet į Dievą žiūri panašiai kaip į laimės automatą. Davė? Nedavė. Turi duoti, nes va ten Rašte yra parašyta. Mūsų vartotojiška visuomenės tvarka įsiskverbusi į mūsų protus ir širdis taip giliai. Nevartokime Dievo. Kai kas žiūri į Dievą kaip į priemonę savo dvasiniam augimui. Tai labai paplitę krikščionių tarpe visam pasaulyje. Mokoma: „realizuok save. Pamatyk, kaip ypatingai Dievas tave panaudos.“
Tiesa, kaip Jis norės, taip ir panaudos, unikaliai ir ypatingai. Mes Šventosios Dvasios indai ir labai džiugu, kai Dievas mus panaudoja Jo darbams atlikti. Bet kur mes dedame akcentus, sakydami, „Aš darau Dievo darbus?“ Ar nesureikšminame „Aš darau“? Ir ar nesureikšminame pačių darbų, ar neiškeliam jų virš bendravimo, virš asmeninio ryšio su Tuo, iš kurio kyla visa, kuris, kaip sakė apaštalas Paulius laiške Filipiečiams „suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo?“.
Savo "aš" sureikšminimas labai lengvai iškreipia meilės santykį į „teisingo Dievo vartojimo“ mokymą: turi padaryti taip ir taip ir tada gausi iš Dievo tą ir tą ir Jis tada veiks tokiu tai būdu ir bažnyčia augs.
Kiek sykių tenka matyti Dievo vyrus, turėjusius tarnavimą iš pradžių ėjusius su Viešpačiu, o paskui nuklydusius... Dievo dovanos veikia pas žmogų, bet kaip ir kam jos naudojamos? Jeigu apakęs nuo savo „Aš“ panaudojimo žmogus į Dievą ima žiūrėti kaip į priemonę savirealizacijai, savo tarnavimui plėsti ir pasipinigauti, argi tai krikščionybė? Taip atsiranda jėgos demonstravimai, kur kažkokios dvasios (Viešpats žino kokios) paveikti žmonės krinta nuo „Dievo vyro“ pūstelėjimo, tūkstantiniai tarnavimai, tiesiog pseudokrikščioniški šou, kuriuos filmuoja vadinamos krikščioniškos televizijos. Įkuriamos įvairiausios institucijos ir renginiai, kur už pinigus mokoma, kaip bendrauti su Dievu. Pranašų mokyklos, išgydymų mokyklos, konferencijos, seminarai, enkaunteriai, krikščioniško roko koncertai ir dar daugybė visokių dalykų vyksta vadinamajame krikščioniškame pasaulyje, bet kur mokinystės kelias? Kur tas paprastas ėjimas su Jėzumi, klausantis Jo Šventosios Dvasios vedimo? Viskas taip iškraipyta. Ar atėjęs šiandien apaštalas Paulius apie visa tai nepasakytų, kaip kažkada apie save iki pasirenkant Jėzaus Kelią, kad tai tiesiog „sąšlavos“, o grubiau verčiant „mėšlas“?
Fil 3, 8-16:
O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių. Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime. O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, tai Dievas jums ir tai apreikš. Kiek bebūtumėme pasiekę, vadovaukimės ta pačia taisykle ir taip mąstykime.
Taigi, neužsisupkime savo tarnavimuose ir pasiekimuose, mūsų tikslas aukštybėse ir nesvarbu kiek ir ką tu čia nuveiksi, svarbu ar pagal Jo valią, ar iš meilės Jam. Mes juk nuotaka. Turi būti tikras meilės santykis.
Aš neneigiu, iš tiesų būna, kad Dievas tau prakalba per tam tikrą renginį. Bet svarbu, kuo tu grindi savo tikėjimą? Ypatingai patepto pastoriaus iš kuo tolimesnio užsienio išmintimi? Kaip ir kada tu jauti meilę Dievui? Ar tik per populiarios šlovinimo grupės koncertą?
Aš nenoriu nieko teisti. Tai kiekvieno asmens ir Dievo reikalas. Jūs galvojate, kad tarnaujate Viešpačiui. Gerai. Eikite į savo kambarėlį ir paklauskite Viešpaties: „ar tau patinka tai, ką aš darau? Nuoširdžiai paklauskite. Tik, jeigu Jis atsakys „ne, man nepatinka“, ar paliksite viską dėl Jo? Aš žinau, yra žmonių, kurie paliko savo įkurtas tūkstantines bažnyčias ir išėjo Jėzaus nusakytu mokinystės keliu, bet tokių nedaug.
Tęsinys – kitoje dalyje.