lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Visų blogybių šaknis?

Visų blogybių šaknis?

 

Dievo Žodis moko mus, kad troškimas praturtėti ir meilė pinigams yra visų blogybių šaknis ir kad reikia šalintis tokių, kurie mano, kad iš dievotumo galima pelnytis.
Pažiūrėkim į 1 Timotiejui, 6 sk.:
3 Jei kas nors moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei dievotumo mokymu,
4 tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai
5 ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog dievotumas esąs pasipelnymas. Šalinkis tokių.

Ir šiek tiek žemiau:
1 Timotiejui, 6 sk.:
9 Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje.
10 Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.

Iš karto tai susisieja su kita Rašto vieta.
Luko 16 sk.:
11 Jei nebuvote ištikimi, tvarkydami neteisiąją Mamoną, tai kas jums patikės tikruosius turtus?
12 Ir jeigu nebuvote ištikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?
13 Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”.
14 Visa tai girdėjo mėgstantys pinigus fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus.

Fariziejai šaipėsi. Ar nesišaipoma iš Jėzaus dabar tarpe tų, kurie „puoselėja krikščioniškas vertybes“ ir laiko save krikščionimis? Galvojant apie tai man iškyla trys trumpos gyvenimiškos situacijos:

Mano bendradarbė grįžo iš Romos. Be abejo, pabuvojusi ir Vatikane. Apžiūrėjusi galybę dailių pastatų, nuostabiai išpuoštų bažnyčių. Ji taip susižavėjusi kitai kolegei pasakojo apie didžiules statulas, tapybą ant lubų ir auksu tviskančius pagražinimus, kol aš neištvėrusi leptelėjau: „nuostabiai gražu, Jėzui ten tikrai patiktų.“ Pagyrimai nuostabiajai bažnyčių architektūrai baigėsi. Ji pažiūrėjo į mane šiek tiek nustebusi. Žinau, kad ji Jėzaus nepažįsta, bet yra apie tokį girdėjusi. Ir kiek yra girdėjusi, gali spręsti, kad Jam tikriausiai nepatiktų. Ji lyg ėmė teisintis, sako: „ten šimtmečiais pinigai plaukė, ko gi norėti.“ Aš pasistengiau jos nepapiktinti (jūs galite su manim nesutikti, bet aš prieš prievartinį Jėzaus grūdimą žmonėms, kurie Jo visai neieško ir nenori), taigi toliau kalbą nusukome apie itališką kavą.

Atėjo pas mane kolegė ir sako: „girdėjau, kad tu gerai išmanai bažnytinius reikalus, noriu su tavimi pasitarti.“ Aš truputį sutrikau, bet klausiu: „O kas gi atsitiko?“ Pasirodo, jos dukra lankė „sutvirtinimo“ pamokėles vienoje iš katalikų bažnyčių, o ten labai griežta tvarka, kelis kartus praleido, tai jai gali tekti kartoti jas kitais metais, o dar liepia į mišias vaikščioti ir tėvus kviečia atsivesti, o mano bendradarbė tingi taip anksti keltis laisvadienio rytą; taigi ji norinti sužinoti, kiek reikėtų susimokėti, kad dukra tą sakramentą gautų, bet nereikėtų pamokėlių ir mišių taip stropiai lankyti. Išpasakojo viską ir žiūri į mane susirūpinusi, kokią gi kainą aš įvardinsiu. Aš klausiu, kam jos dukrai reikalingas tas sakramentas. Ji atsako, kad reikalingas bus ateičiai, kai tuoksis, juk tuoktis bažnyčioje be jo neleidžia. O ar jos dukra tikinti? Ne, ne tai, kad labai tikinti, tiesiog nori „susitvarkyti“, juk taip visi daro. Meldžiausi aš mintyse nuo pat pirmos jos frazės. Ką gi man atsakyti? Atsakiau, kaip yra: su katalikų bažnyčia manęs niekas nebesieja ir kiek reikia mokėti tokiu atveju nežinau, bet esu tikra, kad Dievui nereikia jokių priverstinių „sakramentų“, o jos dukra juk gali susimokėti ir vėliau, jeigu tikrai tuoksis ir tikrai dar norės ceremonijų katalikų bažnyčios pastate. Ir dar pridėjau: „atleidžiu jus nuo visų tų sakramentų Jėzaus Kristaus vardu“. (Viešpats man teatleidžia, jeigu tai frazė buvo ne iš Jo, bet ji tiesiog taip ir išsprūdo.) Prasidžiugo mano kolegė ir nuėjo rami ir patenkinta, kad nereikės niekam mokėti. Bent jau iki vestuvių...

Facebook'e galima rasti vieną katalikų popiežiaus nuotrauką. Sėdi jis auksiniame soste, maloningai šypsosi. Ant nuotraukos angliškai parašyta: „Iš savo auksinio sosto aš melsiuosi už vargšus, ir tuos, kuriems ne taip pasisekė.“ Ironiškas užrašas. Man atrodo ne visai teisingas – nė už ką pasaulyje nesikeisčiau vietomis su tuo žmogum auksiniame soste; nemanau, kad jam pasisekė. Žmonės siuntinėja tą nuotrauką, pažiūri, pasišaipo, pasipiktina garsiai ar sau po nosimi. Tuo ir baigiasi. Sako: „kaip radom taip ir paliksim“. Jie tikri, kad nieko neįmanoma pakeisti. Aš tikra, kad įmanoma. Pirmiausiai – savo požiūrį. Bet kiek tai priklauso nuo mūsų, kiek nuo Viešpaties Dievo, kuris turi galią širdžių akis atmerkti, aš nežinau, neturiu tiek pažinimo.
Taip norėtųsi prašyti: „Viešpatie pagailėk mūsų pagoniško krašto ir vargšų apgautų žmonių“, bet čia pat iškyla eilutės iš Senojo Testamento:
Jeremijo 7, 16-20:
16„Nesimelsk už šitą tautą ir nemaldauk manęs, nes Aš tavęs neišklausysiu.
17 Ar nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse?
18 Vaikai prirenka malkų, tėvai sukuria ugnį, moterys minko tešlą, kepa pyragaičius ir aukoja juos dangaus karalienei. Jie aukoja geriamąsias aukas svetimiems dievams, sukeldami mano rūstybę.

Ir vis tiek meldžiuosi, ir rašau, nes turiu viltį, panašiai, kaip apaštalas Paulius, kuris rašė laiške Timotiejui (2Tim 2, 20): „rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą“...

 

2012-11-28