Velykų meto mintys

Nežinau kaip jums, bet man šitos vadinamosios „didžiosios“ pasaulio šventės, tokios kaip Velykos, – vienas liūdniausių laikotarpių. Tokių švenčių proga ypač ryškiai atsiskleidžia žmogaus gyvenimo be Dievo beprasmiškumas ir pasaulio tuštybė. Besiruošiant pasaulio šventei, devizas „dirbk, pirk, mirk“ nuskamba visu garsumu, palydimas kudakuojančių reklamų. Žmonės skuba atlikti viską „kaip reikia“, praktiškai nesusimąstydami, kodėl ir kam taip reikia. Jie perka ir gamina tradicinį maistą, valo namus, margina kiaušinius, o paskui skuba atlikti religinių apeigų ir ritualų, kuriuose kasmet minimas Jėzaus Kristaus prisikėlimas kaip istorinis įvykis, bet nepasakoma tiesa, ką iš tiesų tai reikia kiekvienam asmeniškai. Toks įprastas ir kartu toks beprasmiškas kasmet pasikartojantis velykinis šurmulys. Dievui viso šito juk nereikia. Žmonių protai taip supainioti, kad pagoniški ritualai ir tradicijos kažkodėl vadinami krikščionybe. Liūdna stebėti, kaip prie šitų pagoniškų papročių, prie šitos tradicinės bundančios gamtos, kiškučių ir margučių šventės bandomas priderinti Jėzus Kristus. Mūsų Viešpats, Atpirkėjas ir Gelbėtojas statomas į vieną gretą su langų pašluostėm, keksiniais avinėliais ir margintais kiaušiniais. Tai, kad pagonys laikosi keistų ritualų ir papročių, manęs nestebina. Apaštalas Paulius sakė: „Tuos, kurie ne mūsiškiai, Dievas teis.“ (1Kor 5, 13) Bet kaipgi tie, kurie laiko save krikščionimis? Kodėl žmonės taip noriai laikosi tradicijų ir ritualų, bet taip nenoriai ieško tikrosios Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo prasmės?

Aš neturiu atsakymo į šį klausimą. Vis tik, tikiu, kad jeigu žmogus, tikintis Dievu ir norintis Jam patikti, rimtai susimastytų ir iškeltų klausimą, ar tai, ką jis daro, patinka Dievui, jis atsakymą gautų, bet, deja, retas kuris kelia sau nepatogius klausimus. Ką bendro turi Jėzus Kristus ir dažyti vištos kiaušiniai? Nieko, visiškai nieko. Kodėl tada mes jus dažome? Nes toks paprotys. O iš kur šis paprotys? Na, tai senovinis, pagoniškas paprotys. Ar dera krikščioniui laikytis pagoniškų papročių? Ne, Dievo Žodyje parašyta – nedera, visiškai nedera. Dievo Žodis sako: nedera krikščionybė su pagonybe, niekaip. Visas Raštas mums apie tai kalba. Senajame Testamente daugelyje vietų mes skaitome apie tai, kad pagoniški papročiai užtraukia Viešpaties Dievo rūstybę ir kad Jam nereikalingos nenuoširdžios apeigos.

Ir Jėzus Kristus sakė samarietei, panorusiai išsiaiškinti, kaip teisingai reikia garbinti Dievą, kad Tėvas ieško tikrų garbintojų, ne tokių, kurie atlieka tam tikroje vietoje ritualą iš pareigos ar tradicijos:

Jono 4 sk.:

23 Bet ateina valanda,-jau dabar ji yra,-kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško.

24 Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje.

O apaštalai savo laiškuose perspėja tuos, kurie myli Jėzų Kristų, nebesielgti kaip elgiasi pagonys:

Efeziečiams 4 sk.:

17 Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto tuštybės.

18 Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies užkietėjimo.

19 Jie sustabarėję, pasidavę gašlumui, nepasotinamai daro visus nešvarius darbus.

20 Bet jūs ne taip pažinote Kristų!

21 Juk iš Jo girdėjote ir Jame išmokote,-nes tiesa yra Jėzuje,-

22 kad privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,

23 atsinaujinti savo proto dvasioje

24 ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.

Pasvarstykite patys: jeigu mes Šventosios Dvasios indai, ir pats Kristus gyvena mūsų širdyse, tai kaip mes galime įžeidinėti Jį, savo Gelbėtoją, atlikdami kažkokią apeigą, skirtą senųjų vaisingumo „dievų“ garbei? Aš žinau, kad katalikų organizacija tokius iš pagonybės atėjusius dalykus toleruoja ir tai toli gražu neapsiriboja margintais vištų kiaušiniais, juk kiekviena „katalikiška šventė“ turi pagoniškos šventės šaknis. Todėl iki šiol ir klesti tokie prietarų ir tradicijų mišiniai kaip Šventas Stanislovas Cibulinis, Joninės ar Žolinė. Tiesiai šviesiai įvardijama, kad visos pagoniškos šventės buvo specialiai „sukrikščionintos“ ir net tuo didžiuojamasi. Ir pačiose katalikiškose apeigose, vadinamosiose mišiose, gausu pagonybės apraiškų ir simbolių. Tuo tarpu Dievo Žodis griežtai įspėja:

2 Korintiečiams, 6 skyrius:

14 Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos?

15 Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu?

16 Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: „Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”.

17 Todėl: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite,-sako Viešpats,-ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu

18 ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,-sako visagalis Viešpats”.

Ar mes tikime Dievo Žodžiu? Jei taip, suprantame ir iš pareigos ar tradicijos atliekamų ritualų beprasmybę. Apaštalas Paulius ragina vienas kitam nebemeluoti:

Kolosiečiams 3 sk.:

9 Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais

10 ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė.

Nebemeluokime ir patys sau. Viskas gan paprasta: jei esu krikščionis, seku Kristų, pagoniški papročiai ir tradiciniai ritualai – ne man. Jeigu man vis viena – vadinasi nesu krikščionis.

Aš neraginu demonstratyviai protestuoti prieš pasaulio papročius. Kristaus mokiniai atskirti nuo pasaulio, bet palikti pasaulyje kaip žemės druska ir pasaulio šviesa, todėl turime kalbėti tiesą savo artimui. Aš nesakau, kad įžeidinėtume savo neturinčius pažinimo artimuosius, ar išdidžiai juos pasmerktume. Apaštalas Paulius rašė:

Romiečiams 14 sk.:

17 Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

Jeigu iš Viešpaties malonės turime tokį pažinimą, raginu nieko neteisti ir nepiktinti, bet su kantrybe, romumu ir meile pakalbėti su tais, kurie vadina save krikščionimis, bet praktiškai yra pagonybėje, apie tai, kuo jie tiki ir kodėl, ir apie tai, ką skelbia Dievo Žodis. Žinoma, jeigu jie nori su jumis šnekėtis... Jokios tiesos juk negalime įgrūsti prievarta ir nepaskelbsime Evangelijos be Šventosios Dvasios veikimo. Yra pasakyta:

1 Petro 3 sk.:

15 Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai

ir

2 Timotiejui 2 sk.:

24 Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus,

25 romiai aiškinti prieštaraujantiems,-rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą

26 ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai.

Aš visada viliuosi, kad iš Dievo malonės dar bus tų, kuriems bus duota atsipeikėti iš velnio pinklių.

Tėve, aš meldžiu, kad tie, kurie nuoširdžiai Tavęs ilgisi, pažintų Tavo Žodį, Kad pažintų Tavo malonę, kad suvoktų ir pajėgtų priimti Tavo Sūnaus auką. Kad panorėtų turėti laisvę tikrajam bendravimui su Tavimi, vieninteliu Gyvuoju ir tikruoju Dievu. Kad Tavo Žodis juos išlaisvintų. Išlaisvintų nuo nuodėmių naštos ir pančių, nuo beprasmių ritualų, nuo pagoniškų tradicijų. Kad jie vis labiau Tave pažintų ir gyventų Tavo meilėje ir garbintų Tave tiesoje ir dvasioje, taip, kaip Tu nori. Aš tikiu, kad taip gali įvykti, juk Tavo malonės metas dar nesibaigė. Bet tebūna Tavo valia. Dabar ir per amžius. Amen.

2014-04-17