Didžiausias įsakymas

Mato 22 sk.:
36 „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”
37 Jėzus jam atsakė: „ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.
38 Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.
39 Antrasis-panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.
40 Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.
Tai yra didžiausias įsakymas. Ką tai reiškia? Kodėl didžiausias? Tu gali laikytis visų kitų įstatymų, stropiai vykdyti visą įstatymą, bet jei nesilaikysi šio, didžiojo - nemylėsi Dievo, visa tai veltui. Apie tai juk ir kalba Paulius laiške korintiečiams, 13 skyriuje, kurį kai kas vadina meilės himnu.
1 Korintiečiams, 13 sk.:
1 Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.
2 Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.
3 Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės,-man nėra iš to jokios naudos.
Žmonės dažnai cituoja šitą vietą kalbėdami apie savo žmogišką meilę, bet čia kalbama visų pirma apie meilę Dievui. Iš šios Rašto vietos mums aišku: jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet ne iš meilės Dievui ir neturint su Juo nuoširdaus bendravimo, - nebus iš to naudos amžinybėje, tada tai tiesiog kūniški darbai, savojo "aš" patenkinimui. Dievas mus sukūrė visų pirma bendravimui su Juo, o paskui jau bendravimui tarpusavyje. Artimą mylėti svarbu, tačiau negalima iškelti meilės artimui aukščiau meilės Dievui; bet koks kūrinio iškėlimas aukščiau Kūrėjo veda į stabmeldystę. Dievas yra meilės šaltinis ir mūsų širdys nukreiptos į Jį, šaukiasi Jo ir paklūsta Jam. Jeigu priimame Jo meilę ir stengiamės į ją atsiliepti visa širdimi, siela, protu ir jėgomis, tada mes pamilstame ir savo artimą. Atvirkščiai neišeis – vien tik savo kūniškomis pastangomis stengdamiesi mylėti artimą ir daryti gerus darbus, mes galbūt palengvinsime vieni kitiems laikiną buvimą šiame pasaulyje, bet nepasieksime ir nesuprasime tos meilės, apie kurią kalba Jėzus ir apaštalai.
1Jono, 4 skyrius:
10 Meilė-ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
11 Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.
12 Dievo niekas niekada nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa.
13 Iš to pažįstame, kad pasiliekame Jame ir Jis mumyse: Jis davė mums savo Dvasios.
14 Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją.
15 Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka.
16 Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame.
Mes įtikėjome meilę. Dievas yra meilė. Mylėti Dievo duota meile neįmanoma, jeigu žmogus nėra įtikėjęs ir atgimęs iš Dvasios, jeigu nepriima, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad per Jį, Jo aukos dėka mes turime bendravimą su Tėvu. Bendravimas su Tėvu per Jėzų Kristų Šventosios Dvasios pagalba leidžia mums pamilti kitaip; mes pajėgiame vis labiau mylėti vieni kitus. Žmogiška meilė visada savanaudiška ir daromi geri darbai iškelia žmogų jo paties akyse, gi Dievo duota meilė kitokia:
1Korintiečiams, 13 sk.:
4 Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.
5 Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,
6 nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa;
7 visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Dievo meilė visa ištveria ir ji nugali net mirtį.
Pasižiūrėkite į visą Raštą-  juk visas Dievo planas nuo pat pradžios yra iš meilės. Mes buvom sukurti, kad turėtume bendravimą su Tėvu, tačiau nusekėme paskui kūrinio – šėtono melą ir nusigręžėme nuo Kūrėjo. Mes atstūmėme Jo meilę ir nebepasitikėjome Juo, todėl pasaulyje įsiviešpatavo toks blogis, kad jį teko nuplauti tvano vandenimis:
Pradžios, 6 sk.:
11 Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų.
12 Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius.
Po tvano Dievas davė žmonėms įstatymą, bet žmonės nepajėgė jo laikytis. Tada Jis, pats Dievas, iš meilės mums gimė į pasaulį kaip žmogus, Jėzus Kristus. Jis, vis dar Dievas, tačiau, atsisakęs savo dieviškumo dėl mūsų ir būdamas toks pat žmogus, kaip ir mes, gyveno žemėje be nuodėmės, tai yra niekuo neįžeisdamas Dievo. Jis parodė mums pavyzdį, tobulo paklusnumo Tėvui pavyzdį. Jis nuolat meldėsi – bendravo su Tėvu ir nedarė nieko, kas priešinga Tėvo valiai. Vėliau išpildė planą iki galo -  laisva valia pasiaukojo ant kryžiaus atpirkdamas mūsų nuodėmes, kad jos nestovėtų kaip siena tarp mūsų ir Tėvo, o prisikėlęs atsiuntė mums Šventąją Dvasią, Guodėją ir Mokytoją, kad su Jos pagalba mes pajėgtume išsilaikyti Jame, o Jis gyventų mumyse. Šio plano dėka mes vėl turime bendravimą su Tėvu. Tai yra Geroji Naujiena – Dievas mus myli ir duoda visas galimybes mums su Juo bendrauti. Tereikia to panorėti.
Jeigu žmogus visa tai, arba kažkurią Gerosios Naujienos dalį atmeta, jis negalės pilnai patirti dieviškos meilės ir net nesupras, kas tai yra... Kiekvienas turi laisvą valią spręsti, Dievas neverčia nieko daryti. Dievas nenori meilės per prievartą ar iš išskaičiavimo. Jėzus neparodė žydams ženklo, kai tie jo reikalavo (nors iki tol buvo padaręs daug ženklų ir stebuklų). Jis nenužengė nuo kryžiaus tada, kai iš Jo šaipėsi ir ragino tai padaryti. Jis nesistengia ir dabar įrodyti savo buvimo ir jėga priversti Jį mylėti. Patys žinome, kad jėga priversti pamilti neįmanoma...
Kol kas dabar malonės metas ir Dievas laukia mylėti trokštančių širdžių. Kai malonės laikas bus pasibaigęs, kiekvienas susitiksime su Juo veidas į veidą. Tada tie, kurie Jį mylėjo ir sekė, patirs tobulą meilę ir tobulą džiaugsmą. O kiti gaus tai, ką patys pasirinko. Ir nesakykite, kad Dievas neteisingas; Jis atsisakė savo dieviškumo dėl mūsų, numirė dėl mūsų ir kantriai mūsų laukia, gal kuris nors panorės pažinti ir pamilti tiesą.
Ir jeigu tu nemyli Jo labiau už bet ką pasaulyje, jeigu tu nedegi ta meile Jam, bet trokši taip mylėti, prašyk, ir gausi ko prašai, ne be reikalo Dievo Žodyje pasakyta "prašykite ir gausite". Aš neturėjau meilės Dievui, su Dievo meile juk negimstama, aš Jam jaučiau tik baimę. Kadangi nebuvau girdėjusi Gerosios Naujienos, aš netikėjau, kad Jis mane myli. Todėl mane trikdė tas keistas didžiausias Dievo įsakymas – „mylėk“. Man tai atrodė neteisinga, kad aš negaliu Jo mylėti. Aš klausiau, kodėl taip, aš šaukiau, kad taip neteisinga, nes aš norėjau pamilti. Ir Jis išklausė, ir atskleidė man Savo Žodį, aš išgirdau Gerąją Naujieną ir ji uždegė mano širdį.

Iš meilės man, kad aš tokia esu ir kad aš būčiau amžinai su Juo, Jis kentėjo ir mirė. Lygiai taip iš meilės tau, tiesiog, kad tu esi ir kad galėtum būti amžinai su Juo, Jis kentėjo ir mirė. Tereikia taip nedaug, priimti šitą meilę, atsiliepti ir eiti Jo keliu. Tas kelias veda mus į amžinybę. Aš nė už ką pasaulyje nenoriu palikti to kelio, kuris veda mane pas Mylimąjį. Ir aš žinau, kad šis degimas nepraeis, nes meilė niekada nesibaigia...
1 Korintiečiams, 13 sk.:
8 Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas,
9 nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies.
10 Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.
11 Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška.
12 Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada-veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.
13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė-šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.
Amen.

2013-01-28