lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Apie vieną mergaitę

 

Apie vieną mergaitę

 

Dažnai prisimenu vieną mergaitę. Iš Senojo Testamento. Jos istorijai teskirta 10 eilučių, nuo Teisėjų 11 skyriaus 30 iki 40 eilutės. Galbūt jūs jas skaitėte, galbūt net ir neskaitėte. Štai jos:
Teisėjų 11, 30-40:
30 Jeftė padarė Viešpačiui įžadą: „Jei atiduosi amonitus į mano rankas,
31 kai aš ramybėje grįšiu nuo amonitų, pirmą, išėjusį iš mano namų manęs pasitikti, paaukosiu Viešpačiui kaip deginamąją auką”.
32 Jeftė traukė prieš amonitus, ir Viešpats atidavė juos į jo rankas.
33 Nuo Aroerio iki Minito užėmė dvidešimt miestų ir pasiekė vynuogynų slėnį be gailesčio juos žudydamas. Taip amonitai buvo pažeminti prieš izraelitus.
34 Jeftė grįžo į Micpą, į savo namus, ir štai jį pasitiko jo duktė, su tamburinu šokdama. Ji buvo jo vienintelis vaikas; jis neturėjo daugiau sūnų ar dukterų.
35 Pamatęs ją, jis perplėšė savo rūbus ir tarė: „Ak, mano dukra! Tu man suteikei daug skausmo ir esi tarp tų, kurie mane vargina. Aš daviau įžadą Viešpačiui ir nebegaliu jo atšaukti”.
36 Ji atsakė: „Mano tėve, ką pažadėjai Viešpačiui, tą daryk su manimi. Išpildyk savo pažadą. Juk Viešpats padėjo atkeršyti tavo priešams amonitams”.
37 Ji prašė tėvo duoti jai du mėnesius laiko nueiti į kalnus ir apraudoti savo mergystę kartu su draugėmis.
38 Jis sutiko. Ji su savo draugėmis nuėjo į kalnus ir apraudojo savo mergystę.
39 Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas savo tėvą, kuris įvykdė savo pažadą Viešpačiui. Ji nepažino vyro. Taip atsirado paprotys Izraelyje,
40 kad kas metai Izraelio dukterys išeina keturias dienas apraudoti gileadiečio Jeftės dukters.

Kai pirmą kartą tą Biblijos vietą perskaičiau, tiesiog nuliūdau. Žiaurus man pasirodė Dievas. Nesupratau, kodėl Jis priėmė tą auką, kodėl nepaliko Jeftei avino krūme, kaip kad pasielgė su Abraomu, kad tam nereikėtų paaukoti Izaoko? Pradėjo lįsti visokios mintys, apie menką moters vertę Dievo akyse ir aplamai apie mūsų menkumą ir nereikšmingumą. Nežinau, kaip jums, bet man piktasis visada turi paruošęs paketą neigiamų minčių apie Viešpatį Dievą, kad tik suabejočiau Jo meile. Ir aš suabejodavau, ne kartą suabejodavau, bet ačiū Dievui už Jėzų Kristų, mintys apie Jo auką už mus neleido man Jo atsižadėti. Nežinau, kaip jums, bet man Senąjį Testamentą (o ir kai kurias Naujojo vietas) skaityti sekėsi sunkiai. Nuolat prote vyko kova tarp mano pačios (o gal šėtono pametėtų) kūniškų minčių ir šventosios Dvasios įkvėptų. Apaštalas Paulius yra sakęs „laimėkite proto kovą“. Gal jis didesnes pergales turėjo omeny. Aš dažniausiai tepasiekdavau tiek, kad sakydavau: “Viešpatie, man nesvarbu, kad Tu mano žmogiškam proteliui atrodai žiaurus ir neteisingas, bet Tu atėjai kaip Jėzus Kristaus už mane numirti, kad turėčiau amžinybę su Tavimi. Šitokios meilės aš per savo nesupratingumą neišsižadėsiu.“ Kai taip apsispręsdavau, po truputėlį apie kiekvieną nesuprantamą, žiaurią ar šiaip mane piktinančią vietą ateidavo kitoks supratimas.
Iš tiesų, kūniškai galvojant, negraži šita istorija. Koks gi tas Dievas mylintis, jeigu leidžia tėvui dukrą nužudyti Jo garbei? Argi negana Jam avinėlių, jaučių ir balandžių kraujo? Ar nekaltos mergaitės kraujas ant aukuro džiugina mylinčią Dievo širdį? Bet nepamirškime, kad Biblija – dvasinė knyga, parašyta Viešpaties įkvėpimu ir nei vienas žodis be Jo valios ten neįdėtas. Ji ne gąsdinti ir liūdinti mus parašyta, bet pamokyti. Ko gi mes galime pasimokyti iš šitos istorijos? Aš laikui bėgant supratau keletą dalykų:
Pirma. Ne be reikalo Jėzus Kristus mums sakė neprisiekinėti savo garsiajame pamoksle nuo kalno:
Mato 5, 33-37:
33 „Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Neprisiek melagingai, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’.
34 O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis- Dievo sostas,
35 nei žeme, nes ji-Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji-didžiojo Karaliaus miestas.
36 Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.
37 Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto”.

Mes turėtume vadovautis Šventosios Dvasios vedimu ir savo neapgalvotais pažadais nekliudyti Dievui veikti, kaip kad Jokūbo laiške ir pasakyta:
Jokūbo 4, 15:
15 Verčiau sakytumėte: „Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą”.

Antra. Mes matome šitose Biblijos eilutėse du žmones, kurie buvo visiškai atsidavę Viešpačiui. Ar lengva tėvui nužudyti vienturtę dukrą? Tokios ištikimybės kiekvienas galėtume pasimokyti. Jėzus sakė:
Mato 10, 37:
37 Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane-nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane-nevertas manęs.
Nė vienam iš mūsų, kurie gyvename malonės laikais, nereikia aukoti savo artimojo ant aukuro tiesiogine prasme, bet kiek daug buvo ir yra tokių, kuriems tenka rinktis – geri santykiai su artimaisiais arba siauras kelias su Viešpačiu. Šiuo atveju Teisėjų 11 skyrius mums pavyzdys. Su Dievui juokauti nereikia; negalime atsainiai numoti: „a, Jis gi mato, kad man per sunku, Jis geras, atleis.“ Jeftė taip nedarė, jis pajėgė paaukoti, ką turėjo brangiausia - savo dukrą. O po kelių metų pats paskui ją nukeliavo pas Viešpatį Dievą.

Ir trečias dalykas. Argi jūsų nežavi ta mergaitė, kurios net vardo mums Rašte nepalikta? Ji galėjo nepaklusti, ji galėjo pabėgti, ji galėjo keikti tėvą ir Dievą, ar bent jau pamurmėti. Su meile tėvui ir su visišku atsidavimu Viešpaties valiai Jeftės dukra drąsiai sako: „ką pažadėjai Viešpačiui, tą daryk su manimi.“ Jokio priekaišto, jokių kaltinimų. Tyli drąsa ir tobulas paklusnumas Tam, kuris ją sukūrė ir kuriam jaučiasi visiškai priklausanti. Ji tik atideda savo mirtį dviems mėnesiams „apraudoti savo mergystę“. Du mėnesiai pasimėgauti gamta ir draugyste ir paverkti. Ar ji tikėjo, kad iškeliaus į daug gražesnę šalį, kur bus nušluostyta kiekviena ašara nuo jos akių? Nežinau. Toliau teparašyta trumpai: „Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas savo tėvą, kuris įvykdė savo pažadą Viešpačiui.“ Detalių nėra ir tegul jūsų vaizduotė geriau jų ir nepiešia. Viešpats Dievas priėmė šitų dviejų žmonių auką, kaip atsidavimo Jam įrodymą. Kaip mums dažnai trūksta nuolankumo prieš Dievą ir atsidavimo Jam, kaip dažnai paburbame, kai kas nors vyksta ne taip, kaip mums atrodo geriau. Todėl tai užrašyta pamokyti mums, kad „Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“.
Ar pripažįsti, kad Dievas yra tavo Kūrėjas, valdantis kiekvieną tavo širdies dūžį? Ar mirtum dėl Viešpaties? Ar paklustum Jam tobulai? Ar iš tikrųjų atiduodi Jam savo gyvenimą, kad Jis tvarkytų visa pagal savo valią? Jei taip, tavęs nepiktins ir neliūdins šita rašto vieta.
Ir aš tikiu, jei Viešpats panorės, mes kada nors susipažinsim su Jeftės dukra, su ta narsia nuolankumu mergaite, kuri pasakė Dievui „taip“.

 

 

2012-11-02