lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Truputėlį krikščionis? 2 d.

 

Mes taip įsivartojome... Viską matuojame pinigais ir skaičiais. Argi pagrindinis krikščionybės kriterijus yra žmonių, susirenkančių tarnavime, skaičius?
Žinoma, kiekvienas naujai įtikėjęs žmogus džiugina. Labai džiugina. Tuo labiau mūsų pagoniškam krašte, kur krikščionimis vadinami neįtikėję ir nepasikrikštiję žmonės, matyti dar vieną išvaduotą iš žmogiškų mokymų klaidų ir religijos pančių didžiulis džiaugsmas. Taip gera būna per krikštą – dar vienas pakeleivis į Dievo Karalystę, dar viena nuotakos dalelė. Ne veltui Jėzus mokė, kad net Dievo angelai labai džiaugiasi dėl atgailaujančio nusidėjėlio. Bet tai nėra tavo savirealizacija, tai Dievo malonė. Mielieji, viskas yra iš Dievo malonės. Paulius sakė:
Rom 9, 16:
Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.
Aš pasakysiu, ką šiai dienai man Viešpats davė suprasti Šventajame Rašte apie siaurą mokinystės kelią. Pirmiausiai tai: visa, ką mes turime ir kuo esame yra iš Dievo malonės. Aš jums tai nuolat kartoju, bet ir Paulius tai pabrėžia ne vienoje vietoje.
Gal 2, 21:
Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.
2 Kor 6, 1:
Būdami Jo bendradarbiai, jūsų taip pat prašome, kad nepriimtumėte Dievo malonės veltui!
Ir nors darbais mes nesame išteisinti, mes esame Jo Dvasios indai ir veikiame iš meilės Jam. Mes einame Jo nusakytu keliu, o tai visų pirma ne rezultatų kelias, bet šventumo kelias.
1Pt 1, 14-19:
Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas”. Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.
Taip pat tai broliškos meilės kelias:
1Pt 1, 22-23
Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus. Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu.
Iš meilės mes darome gerus darbus. Minimi Biblijoje geri darbai, tai ne vien kūniški darbai, tai visų pirma Dievo Žodžio skelbimas. Bet mes neturime grūsti Dievo Žodžio jėga to visai nenorintiems žmonėms. Parašyta, kad reikia romiai aiškinti kiekvienam klausiančiam:
2 Tim 2, 22-26:
Bėk nuo jaunystės geidulių ir siek teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš tyros širdies šaukiasi Viešpaties. O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie sukelia kovas. Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems,-rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai.
Mes nepraplėšime Dangaus ir nepriversime kitų įtikėti, mes tiesiog atmetam baimes būti išjuoktu ir su Dievo duota ramybe širdyje skelbiame Gerąją Naujieną, liudijame apie džiaugsmą, gyvenantį mumyse:
1Pt 3, 15-18:
Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai, turėdami tyrą sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti. Geriau, jei tokia būtų Dievo valia, kentėti už gerus darbus negu už piktus. Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia.
Geroji Naujiena vienus piktina, kitiems atrodo kvailystė, todėl nereikia nustebti, jeigu mūsų žodžių nepriima, juk mes žinome iš Dievo Žodžio, kad ne visi įtikės. Jėzus sakė:
Jn 14, 18-21:
Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs-ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta To, kuris mane siuntė.
Taigi, neužmirškime, kad mes išskirti iš pasaulio ir mums nereikia sekti pasaulio verslo ir sėkmės modeliais. Mes – Jėzaus mokiniai. Apaštalas Paulius ragino:
Fil 2, 2-16:
Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo. Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje.

 

 

Todėl saugokime savo širdyse meilę Jam, trokškime susitikimo su savo Kūrėju ir Atpirkėju, laukime Jo ir šaukimės Jo. Jeigu trokšime tik Jo tiesos, Jo šlovės, Jo meilės, buvimo su Juo, pagaliau pamatyti Jį veidas į veidą, Jis mūsų neapleis, juk Jis mums davė savo Šventąją Dvasią ir nuolat keičia mus, kad galėtume turėti su Juo amžiną bendravimą:
1Jn 3, 1-3:
Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai-ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir Jo nepažino. Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus.
Jis myli mus ir yra ištikimas, bet taip dažnai mūsų širdys neištikimos. Aš stebėjau procesą ir pati tame dalyvavau, gavau tokią patirtį ir dabar žinau, kaip lengvai į širdis įsileidžiama religija ir tampama dar viena denominacija. Tai nelinksma patirtis, bet jau praėjo pakankamai daug laiko, kad galėčiau apie tai kalbėti. Vienas mano mylimas brolis, per kurį mes su Nerijum buvome vedami į tiesą, su kuriuo kartu ėjom Keliu irgi pasidavė religijai ir ėmė sekti žmogaus mokymu ir mes matėme, kaip tai vyko. Nerijus visada sako: „Viskas priklauso nuo to, kas yra tavo širdyje, ko geidi, tai ir gausi.“ Aš manau, kad tai tiesa. Ne be reikalo Rašte yra pasakyta:
Pat 4, 23:
Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė.
Tas brolis troško tiesos ir jam buvo daug tiesos apreikšta, daug daugiau nei tiems, kurie sakė, kad jis paklydęs ir šaipėsi iš jo. Jis labai troško tiesos, bet šalia tiesos jis labai troško jėgos, ženklų ir stebuklų. Jis troško didžiulio Dievo pažinimo, kuris įgalintų jį daryti tuos ženklus ir stebuklus. Taip, Biblijoje rašoma apie ženklus ir stebuklus, bet ne mes juos užsitarnaujame ir Dievas nieko neprivalo mums duoti. Rašte pasakyta, kad pažinimas išpučia, o meilė ugdo.
1Kor 3, 1-3:
Dėl aukų stabams mums aišku: mes visi turime pažinimą. Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo. Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti. Bet kas myli Dievą, tas yra Jo pažintas.
Nieko naujo, pažinimo iškėlimas virš meilės vyko dar apaštalų laikais. Ne be reikalo Paulius įspėja:
Rom 12, 16:
Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse.
Ir nuogąstauja, kad mokinių mintys nesugestų be paprastumo Kristuje:
2Kor 11, 3-4:
Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje. Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, kurio mes neskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, jūs ramiausiai tai pakenčiate.
Mano brolis, kurį aš tada laikiau man Dievo duotu vyresniuoju, labai trokšdamas didelio Dievo Žodžio pažinimo per daug sureikšmino tą pažinimą. Jis padarė išvadą, kad išmintis ir didelis pažinimas ir yra meilė. Bet suk kaip nori, Dievo Žodis aiškiai sako, kad tai nėra tapatūs dalykai. Jėzus perspėjo, kad mes neįeisime į dangaus karalystę, jeigu nepasidarysime kaip vaikai:
Mato 18, 1-3:
Tuo metu prie Jėzaus priėjo mokiniai ir paklausė: „Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?” Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje”.

 

 

Vaikai nepasižymi didele išmintimi ir Rašto pažinimu, ne, jie tiesiog trokšta meilės santykio visų pirma. Prisiglausti prie savo Tėvo ir nesitraukti nuo Jo, nenukrypti nei į kairę nei į dešinę, neliūdinti ir neskaudinti. Būti tokiu, kad Jo širdis dėl tavęs džiaugtųsi.
1Jn 3, 21-24:
Mylimieji, jei mūsų širdis mūsų nesmerkia, pasitikime Dievu ir gauname iš Jo, ko tik prašome, nes laikomės Jo įsakymų ir darome, kas Jam patinka. O štai Jo įsakymas: kad tikėtume Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip Jo įsakyta. Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Jame ir Jis tame. O kad Jis mumyse pasilieka, žinome iš Dvasios, kurią Jis mums davė.
Jeigu pameti šitą nuolankios meilės ir paklusnumo kelią ir imi trokšti didelių dalykų, tave pasigauna religinė dvasia ir iškreipia tavo pažinimą ir kursto tavo išdidumą ir nebėra nuoširdaus santykio su Tėvu danguje. Ir nebėra teisingo santykio su tau duotais broliais Kristuje.
Ir jeigu tu išsižadi to meilės santykio su Dievu dėl kitų, tavo širdžiai patrauklesnių dalykų, tai atsitinka taip, kad net nebepastebi, kad nors tu karštai seki, bet ne tą Jėzų, karštai eini, tik nebe tuo keliu. Aš mačiau, kaip tai vyko su broliu, su man brangiu žmogum. Aš dabar atseku procesą, kaip palaipsniui religija jį užvaldė. Jis ilgą laiką tyrinėjo visas dabartines ir praeities bendruomenes, ieškojo, kur Dievas veikė smarkiausiai. Jis labai troško Dievo jėgos ir norėjo atrasti tokį teisingą buvimą bendruomenėje, taip viską sutvarkyti, kad Dievas apreikštų savo šlovę. Jis galvojo, kad kai išpildysime visas reikiamas sąlygas, Dievas tada duos jėgos ir ims vykti dideli dalykai. Mes bandėm su juo kalbėtis, bet nežinau, ar iš viso buvo galima ką nors padaryti, juk tai žmogaus širdies sprendimas. Ir vieną dieną tas brolis atėjo į  mūsų paprastą brolišką susirinkimą apsirengęs kostiumu ir pradėjo melstis atsistojęs ir pareiškė, kad nuo šiol jis vaikščios į susirinkimus su kostiumu ir kad reikia melstis atsistojus, nes taip darydavo žmonės vienoje Amerikos bendruomenėje, kur vyko daug ženklų ir stebuklų ir buvo didelis Dievo Žodžio pažinimas. Nieko blogo būti su kostiumu ir melstis atsistojus, bet juk tai nepriartina tavęs prie Dievo. Tai buvo pabaigos pradžia. Veltui aš jam sakiau, kad Dievas jį myli ir su džinsais. Jis ir ant galvos būtų atsistojęs melstis, jei būtų įsitikinęs, kad tai patinka Dievui. Jis buvo nuoširdus tame, ką darė. Ir nuoširdžiai nematė, kad seka jau ne paskui Jėzų, bet žmogaus mokymu. Tai, kad tu kažką darai nuoširdžiai ir su tvirtu įsitikinimu savo teisumu dar nereiškia, kad tu neklysti. Galima nuoširdžiai nuklysti nuo mokinystės kelio. Atsakymas tavo širdyje, ko ji geidžia – meilės santykio su Jėzum, ar Jėzaus ir dar kažko šalia Jo.
Aš dėkoju Viešpačiui, kad Jis pasigailėjo manęs ir Nerijaus ir neleido mums pasiduoti religijai. Iš Jo malonės mes turime didelį tiesos troškimą ir baimę susitepti svetimais mokymais. Parašyta, kad Jis lieka ištikimas tiems, kurie stengiasi ir trokšta Jo keliu eiti, net kai mes nuklystame. Bet jeigu išsižadame Jo ir sekam kažką kitą, pasistatom kokį stabą savo širdyje ir į tą stabą sutelkiam savo meilę ir jėgas, tada ir Jis mūsų išsižada.
2Tim 2, 11-13:
Štai patikimas žodis: jei mes su Juo mirėme, su Juo ir gyvensime. Jei kenčiame, su Juo ir valdysime. Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų išsižadės. Jeigu esame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti.
Negalvokite, kad išsižadėjimas – tai viešas pareiškimas visuomenės informacijos priemonės apie tai, kad štai jūs atsižadate Dievo ir Jo mokinystės kelio. Ne, galima garsiai deklaruoti meilę Dievui, o tarnauti stabams – religinei sistemai, svetimiems mokymams, smagiems renginiams, gerbiamam pastoriui ar daug jėgos turinčiam „Dievo vyrui“, mamonai, savo tarnavimui ar netgi savo paties dvasiniam augimui. Čia turbūt didžiausia savęs apgavystė – kai tu trokšti savo dvasinio augimo, trokšti tapti „kažkuo“ savo paties akyse, o galvoji, kad tarnauji Viešpačiui.
Mielieji, aš nieko nesiekiu apkaltinti ar nuteisti. Aš tik raginu – pasižiūrėkite, ar neturite stabų savo širdyse? Ar tikrai stengiatės jus mylinčiam Dievui atsakyti tuo pačiu? Aš bijau įžeisti ir nuliūdinti mane mylintį dvasių Tėvą. Aš labai trokštu Jį pamatyti veidas į veidą. O kaip jūs?
Saugokime savo širdis, broliai ir sesės, o Viešpats, kuris visada yra ištikimas, išlaikys mus savyje.
1Tes 5, 23-24:
Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!
Amen.

 

 

2013-01-20