Ką apie kunigystę sako Dievo Žodis?

Mes žinome, kad Senojo Testamento laikais kunigų luomas, jeigu taip galima pavadinti, buvo. Toks buvo Dievo noras, Jis taip įsakė, Jis paskyrė savo kunigais Aaroną ir jo sūnus. Išėjimo knygoje skaitome, ką Viešpats Dievas įsako Mozei.
Iš 28, 1-4:
Tegul Aaronas ir jo sūnūs Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras eina kunigų tarnystę. Savo broliui Aaronui padarysi šventus drabužius, kad jis atrodytų iškilmingai ir gražiai. Kalbėk visiems išmintingiesiems, kuriuos Aš pripildžiau išminties dvasios, kad jie padarytų Aaronui drabužius ir jis būtų įšventintas tarnauti kunigu mano akivaizdoje. Jie turi padaryti šiuos drabužius: krūtinės skydelį, efodą, tuniką, siaurą drobinę jupą, mitrą ir juostą. Jie padarys šventus drabužius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kurie eis kunigų tarnystę.

Visa buvo griežtai nusakyta, ne tik kaip kunigai turi apsirengti, bet ir kaip, kada ir ką aukoti. Išėjimo 28, 29, 30 skyriuose, taip pat Kunigų knygoje visa yra detaliai aprašyta, kaip kas turėjo būti atliekama, bet visa tai tebuvo dangiškos šventyklos ir dangiškų dalykų provaizdis.
Apaštalas Paulius sako apie Senosios Sandoros laikų kunigus:
Hebr 8, 5:
Jie tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti palapinę: „Žiūrėk,-sako Jis,-kad visa padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo parodytas ant kalno”.
Jėzaus Kristaus atėjimas ir mirtis už mūsų nuodėmes ant kryžiaus viską perkeitė.
Kai Naujajame Testamente skaitome Jėzaus mirties aprašymą, Evangelijose randame, kad šventyklos uždanga perplyšo pusiau.
Mk 15, 37-38:
Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios.
Ši perplyšusi šventyklos uždanga žymi Senosios Sandoros laikų pabaigą. Praėjus keliasdešimčiai metų buvo sugriauta ir pati Jeruzalės šventykla, taip kaip Jėzus ir buvo sakęs savo mokiniams:
Mk 13, 1-2:
Jam išeinant iš šventyklos, vienas iš mokinių Jam sako: „Mokytojau, pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!” Jėzus jam atsakė: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”.
Ir kai Jėzus sako, kad per tris dienas atstatys šventyklą, jis kalba apie naują, savo kūno šventyklą.
Jn 2, 19-21:
Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu!” Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o Tu atstatysi ją per tris dienas?!” Bet Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.
Sulig Jėzaus mirtimi ant kryžiaus, kuomet įsigalioja Naujoji Sandora, žmonių, kunigų aukos tampa nebereikalingos, nes mes turime naują vyriausiajį Kunigą.
Apaštalas Paulius tai aiškina laiške žydams.
Hebr 7, 22-27:
Taigi Jėzus yra tapęs geresnės Sandoros garantu. Anų kunigų buvo daug, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti. O kadangi šis išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų. Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį Kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangų. Jam nereikia, kaip tiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save.
Jėzus Kristus yra dangiškos šventyklos vyriausiasis Kunigas, atlikęs tobulą ir vienintelę auką, kad mus pašventintų
Hebr 10, 14-18:
Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius. Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi: „Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms,-sako Viešpats:-Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse, ir jų nuodėmių bei jų nedorybių daugiau nebeprisiminsiu”. O kur jos atleistos, ten nebereikia atnašos už nuodėmę.
Taigi iš Dievo Žodžio matome, kad Senosios Sandoros laikai baigėsi, dabar yra tik vienas Vyriausiasis Kunigas - Jėzus Kristus ir kunigų luomas nebereikalingas. Jėzus Kristus - Vyriausiasis Kunigas - įeina į Šventyklą prie Dievo sosto su savo kraujo auka, vieną kartą ir visiems laikams. Deja, tenka pripažinti, kad apaštalas Paulius prastokai išmanė teologiją. Dabartiniai teologai jam tikrai išaiškintų gražiais triaukščiais lotyniškais terminais, iš kur Naujosios Sandoros laikais vėl atsirado kunigų luomas. Aš nežinau, nes, ačiū Dievui, nestudijavau seminarijoje, o iš katekizmo man nepasidarė aišku. Ten parašyta, kad kunigų tarnystę įsteigė Jėzus Kristus.
Iš katalikų katekzimo:
874  Pats Kristus yra Bažnyčioje esančių tarnybų autorius. Jis jas įsteigė, suteikė joms galią ir pasiuntinybę, nurodė kryptį ir tikslą
Jėzus Kristus iš tiesų yra savo tikrosios Bažnyčios galva ir iš Jo kyla visos tarnystės, bet ar tai, ką matome katalikų denominacijoje, vyksta sekant Jo mokymu? Aš peržvelgiau vietas Naujajame Testamente, kur minimi kunigai ar kunigystė. Apie kunigystę Naujajame Testamente kalba ne tik Paulius. Štai Apreiškime Jonui rašoma:
Apr 1, 4-6:
Jonas septynioms Azijos bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo To, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš Jo sostą, ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo Liudytojo, mirusiųjų Pirmagimio, žemės karalių Valdovo. Tam, kuris pamilo mus ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karalystę bei kunigus savo Dievui ir Tėvui,- Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.
Iš mūsų – tai iš įtikėjusių. Apreiškimas Jonui juk ne vien katalikų kunigams parašytas?
Na ir pacituosiu apaštalo Petro laišką, Petro, kurį katalikų denominacija vadina popiežiumi, taigi visų kunigų vadovu, ką jisai kalba apie kunigystę.
1Pt 2, 1-5:
Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas. Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų
Apaštalas Petras rašo visiems broliams, visiems krikščionims, tiems, kuriuos augina Dievo Žodis. Ar apaštalas Petras kalba apie kokią išskirtinę kastą ar luomą tarp tikinčiųjų? Ne, Petras kalba visiems, visiems, kurie įtikėjo, priėmėme Jėzaus Kristaus auką, atliktą iš malonės, Jo duotą išgelbėjimą, ir trokšta tyro žodžio pieno, Dievo Žodžio. Kai mūsų vyriausiasis Kunigas, Jėzus Kristus, pripildo mus savo Šventaja Dvasia, jeigu mes augame ir statydinamės žodyje, tada mūsų kūnai - šventyklos, o mes patys tarsi kunigai ir mūsų aukos dvasinės. Taip sako apaštalas Petras, apie tai kalba ir apaštalas Paulius. Tačiau apaštaline bažnyčia save vadinanti organizacija remiasi sau patogiais mokymais, todėl ji turi išskirtinį, atskirą luomą šventikų, tarnaujančių ne dvasinėse, bet kūniškose, akmeninėse ar medinėse šventyklose ir atliekančių ten tam tikrus ritualus.

Šis luomas turi netgi specialius rūbus, panašiai kaip Senojo Testamento laikais, skirtumas tik tas, kad tai ne Dievo paliepimas, o pačių žmonių tradicija. Iš tiesų tie rūbai ir galvos apdangalai, na ir šiaip visokie apeiginiai daiktai yra labai sureikšminti katalikų apeigose, kuriose svarbiausias vaidmuo tenka kunigams. Kitoje dalyje ir apžvelgsiu, koks gi tas vaidmuo.