Vietoje įvado - truputis istorijos

Aš vis pradedu nuo istorijos. Tai labai svarbu, nes mes gyvename katalikiškam krašte, tradicijų krašte, bet taip mažai žinome, iš kur atsirado visos tos apeigos, kas toji katalikybė, kurioje gyvename. Mes užaugome tose tradicijose ir net nekeliame klausimo iš kur jos, kodėl ir ar tiesa yra tai, kame mes gyvename.

Ar tie ritualai, kartojami jau keliolika šimtmečių patinka Dievui? Ar galėjo tokios tradicijos susiformuoti veikiant Šventajai Dvasiai?
Apaštalų darbuose mes matome, kad veikiant Šventajai Dvasiai pirmaisiais dešimtmečiais Evangelija sėkmingai plito. Žmonės įtikėdavo ir pasiryždavo sekti Kristumi, netgi nepaisant gresiančių persekiojimų. Tačiau jau ir tada atsirasdavo nukrypimų nuo sveiko Jėzaus Kristaus mokymo. Štai apaštalas Paulius rašo Timotiejui:
1 Tim 6, 3-5:
Jei kas nors moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei dievotumo mokymu, tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog dievotumas esąs pasipelnymas. Šalinkis tokių.
2 Tim 2, 15-16:
Uoliai stenkis pasirodyti Dievui tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį. Venk bedieviškų ir tuščių tauškalų, kurie vis giliau ves į bedievystę.
Taigi jau ir tuo laiku buvo tokių, kurie stengėsi praplėsti ir pakeisti Evangelijos žinią, kažką gudraus nuo savęs pridėti, na ir iš to pasipelnyti. Ir toliau Paulius sako, kad tai plis kaip gangrena ir vis blogės.
Iš tiesų, situacija dar pablogėjo, kai krikščionių persekiojimai liovėsi ir vadintis krikščionimi pasidarė naudinga, o vėliau, dar po keliasdešimt metų tiesiog pavojinga tapo nebūti krikščionimi. Kai krikščionybė išsigimė, kai krikščionimis save ėmė vadinti sieliniai žmonės, kuriems nevadovavo Šventoji Dvasia, gimė organizacija, pasivadinusi visuotine – katalikų – bažnyčia. Apaštalas Paulius rašė:
1 Kor 2, 14:
Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama.
Tai, kas iš Dievo Dvasios palaipsniui buvo atmesta, imta aukštinti ir sureikšminti tai, ko mokė žmonės. Kuo mažiau beliko gyvo tikėjimo, tuo svarbesni darėsi kūniški dalykai – tradicijos, ritualai, apeigos.

Organizacija tokia struktūra – jai reikia augti, jai reikia vis daugiau narių, daugiau pinigų, daugiau valdžios. Organizacija ėmė diktuoti savo taisykles ir įvedė savo mokymą. Į primą vietą iškeltas ne Dievo Žodis, o žmonių – vadinamųjų Bažnyčios Tėvų - raštai ir jų mintys. Svarbus tapo paklusnumas ne Dievo Žodžiui ir Šventosios Dvasios vedimui, bet žmonių mokymams ir nuostatoms. Katalikų organizacijos vadovai paklydo savo tuščiose filosofijose, savo tradicijose, vis labiau toldami nuo tiesos. Paprastą tiesią Jėzaus Kristaus Evangelijos gerąją naujieną palaipsniui vis labiau aplipdė filosofijomis ir tuščiais išvedžiojimais, kad atrodytų protingi savo paties ir kitų akyse. Dievo Žodis tuose mokymuose buvo naudojamas tiek, kiek patogu, pakreipiant savaip, truputį pakoreguojant, pritaikant savo reikmėms. Apaštalas Jonas apie tokius mokytojus sako:
1Jn 4, 5:
Jie yra iš pasaulio, todėl kalba kaip iš pasaulio, ir pasaulis jų klauso.
 

Mes žinome iš istorijos, kad katalikų organizacija, vadinanti save vienintele ir neklystančia, motina bažnyčia, per trumpą laiką užvaldė visą Europą. Pasaulis jos klausė. O tie kurie neklausė, buvo persekiojami ir naikinami. Šventoji Dvasia tai apreiškė dar apaštalų laikais. Paulius rašė laiške Timotiejui:
2Tim 3, 12-13:
Taip ir visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. Pikti žmonės ir suvedžiotojai eis blogyn, klaidindami ir klysdami.
Dievo žodis taip sako, ir taip vyko.
Jau apaštalų laikais atsirado mėgstančių valdžią, bet kokia kaina siekiančių vadovauti kitiems. Štai 3 Jono laiškas.
3Jn 1, 9-11:
Aš parašiau bažnyčiai, bet mėgstantis jiems vadovauti Diotrefas nepriima mūsų. Todėl, jei atvyksiu, priminsiu jo darbus, kuriuos jis daro, skleisdamas apie mus piktas kalbas; maža to, nei pats nepriima brolių, nei kitiems, kurie norėtų priimti, neleidžia ir išmeta juos iš bažnyčios. Mielasis, nesek tuo, kas pikta, bet tuo, kas gera. Kuris daro gera, yra iš Dievo, o kuris pikta, nėra matęs Dievo.
 

Iš istorijos mes žinome, kaip daug pikta yra padaryta. Jėzaus Kristaus vardu prisidengusi, bet Jo atsiųstos Dvasios atsižadėjusi organizacija vis plėtojosi ir vis labiau tolo nuo tiesos. Įvestos sudėtingos puošnios apeigos su pagoniškais elementais, išsivystė sudėtinga ir griežta luominė hierarchinė sistema. Paprastiems eiliniams, vadinamiems pasauliečiams, remiantis šiais žmonių mokymais tiesiog buvo diktuojamos taisyklės, kaip reikia gyventi, kaip ir ką garbinti. Paprasti žmonės privalėjo tikėti ir elgtis taip, kaip jiems liepė tie, kurie, atseit, žino geriau, kurie pasiskelbę tėvais ir ganytojais. Ta manipuliacija žmonėmis, kuri ėmė vykti dar apaštalų laikais, tebesitęsia ir šiandien praktiškai visose denominacinėse bažnyčiose. Ryškiausia tai, žinoma, matoma katalikų denominacijoje. Vienas iš būtinų tos manipuliacijos elementų yra kunigų luomas.
 

Kas yra kunigas? Pasaulyje sakoma taip:
Iš Vikipedijos:
„Kunigas yra Katalikų Bažnyčios dvasininkas, gavęs kunigystės šventimus. Kunigas yra Dievo tarnas, tarpininkas tarp Dievo ir tikinčiųjų. Katalikų kunigams privalomas celibato laikymasis.“
Mes visi, katalikiškame krašte gyvendami, maždaug tokį supratimą ir turime.
Sekančioje dalyje pasižiūrėsime ir palyginsime, kokią kunigystę matome katalikų bažnyčioje ir kokia ji Dievo Žodyje.