Tai – Dievo Žodis

Izaijo 66, 1-2:

Taip sako Viešpats: „Dangus yra mano sostas ir žemė-mano pakojis. Kur yra namai, kuriuos jūs man norite statyti, ir kur mano poilsio vieta? Mano ranka visa tai sukūrė, ir taip visa atsirado,-sako Viešpats.-Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį.

Seniai žinojau, kad reikia vėl kalbėti apie Dievo Žodžio svarbą ir apie Bibliją. Tiesa, aš kalbėjau apie tai per Alfa kursą, bet tai buvo jau gan senai, jaučiu, kad metas vėl grįžti prie šitos temos. Per paskutinius metus man teko smarkiai pergalvoti savo požiūrį ir supratimą apie daug ką, taip pat ir apie Bibliją, ir iš Viešpaties malonės kai ką supratau naujai. Apaštalas Paulius sakė, kad mes gyvendami kūne suprantame tik iš dalies, tas tiesa, ir aš nesakau, kad dabar jau turiu pilną ir tobulą supratimą apie Dievo Žodį. Mano supratimas dalinis, bet jau atėjo momentas, kai galiu juo dalintis.

Be abejo, Biblija yra dvasinė knyga, tačiau ne vien tik tai. Tai universali, išskirtinė, visa apimanti knyga – būtina žmogui, kaip mūsų gyvenimo vadovėlis. Kaip ir kiek žmogus tiki Biblija, taip jis ir gyvena. Daugelis, taip pat ir netikintys Jėzumi, sako, kad Biblija labai svarbi knyga, bet daugumai tai tiesiog literatūros kūrinys, kuriame surašytos keistos istorijos, gal ir išmintingi žodžiai, mažai ką turintys bendra su realiu gyvenimu. Pasauliečių tarpe Biblija įvardijama kaip žmonijos kultūros paveldo objektas, su kuriuo turėtų būti susipažinęs kiekvienas išsilavinęs žmogus. Todėl toks paradoksas - jeigu tu žinai Biblines istorijas – tu išsilavinęs žmogus, tačiau jeigu pasakai, kad tiki tuo, kas parašyta Biblijoje, kad tikrai taip ir buvo, iš karto pasirodai visiškas tamsuolis pasauliečių akyse. Sektantas. Dar tuos, kurie tiki, kad Biblijoje surašyta visa tiesa ir jos stengiasi laikytis, vadina krikščionimis fundamentalistais. Keista, iš tiesų, lyg galėtų būti kitokių krikščionių, lyg galėtum vadintis krikščionimi – Kristaus sekėju, nesilaikydamas Jo Žodžio ir Juo netikėdamas.

Krikščionybė nėra religija, nes tai yra gyvas Dievo vaikų bendravimas su savo Tėvu - su Gyvuoju Dievu. Tikriesiems krikščionims – atgimusiems iš Dvasios Dievo vaikams, Kristaus sekėjams, Jo mokiniams, Biblija - ypatinga knyga, per kurią kalba Dievas, nes joje surašytas Dievo Žodis. Mums tai nėra šiaip istorijų ar įstatymų rinkinys. Iš šios knygos mes suprantame ir pažįstame Dievą, tiesa, ribotai, kiek žmogus pajėgia suprasti ir pažinti. Čia papasakota žmogaus ir Dievo santykio istorija, bet ši istorija nesibaigianti, nes mes, visi ir kiekvienas, esame tos istorijos dalis. Mes čia sužinome apie sukūrimą, nuodėmę, mirtį, atpirkimą ir išgelbėjimo kelią per Jėzų Kristų, čia mes išgirstame Gerąją Naujieną. Čia nusakyta, kas patinka Dievui ir kaip mes turėtume elgtis savo viešnagės metu (nes Žemė tik laikini mūsų namai), kaip turėtume eiti Jėzaus nurodytu Keliu, kad patektume pas savo Tėvą – pasiektume amžinybę su Juo. Jeigu ne Dievo Žodis, mes pasiklystume ir paslystume tame kelyje, dar nė žingsnio nenužengę. Bet Dievas kalba mums per šią knygą. Jis apreiškia save. Krikščionims per šią knygą Jis duoda konkrečius atsakymus į labai konkrečius ir asmeniškus klausimus, kuriuos Jam iškeliame. Be šios knygos tiesiog neįmanoma tikrojo Dievo pažinti ir turėti su Juo tiesingą santykį. Ar aš galiu tai kam nors įrodyti? Ne. Tai mano patirtis ir patirtis kiekvieno, kuris tik panori bendravimo su Dievu patirtį turėti. Bet tai tikėjimo lygmuo, ne įrodymų.

Tiesa, yra daugybė įrodymų, pagrindžiančių Biblijos išskirtinumą. Aš nekalbėsiu apie tai šiandien; apie daugelį šiaip jau svarbių aspektų – apie istorinį Biblijos tikrumą, archeologinius faktus, apie teksto mokslinius tyrimus, rankraščių gausą ir jų išsilaikymą, apie vertimų tikslumą. Visi šie faktai svarbūs, apie juos galima rasti pakankamai informacijos lietuvių kalba. Ir vis vien tų faktų nepakaks, kad įrodytumei, jog tai Dievo žodis ir kad Dievas kalba mums per tą knygą. Jeigu Dievą galėtumei įrodyti, tai nereikėtų krikščionybės tikėjimo Kelio. Dievas panorėjo mums leisti rinktis. Todėl tie, kas nori netikėti, netikės. Taigi šiandien aš kalbėsiu tikintiems, kad Biblijoje surašytas Dievo Žodis. Nes net ir tikintys dažnai neturi apie Bibliją teisingo supratimo. Kalbu prisimindama visų prima save, savo ėjimą link Viešpaties. Manau, ne tik man, bet daugeliui, vadinančių save krikščionimis, reikėtų dar kartą pergalvoti savo požiūrį į šitą knygą.

Kartą man Nerijus skaitė iš Biblijos, 2 Samuelio knygą, 23 skyrių, apie galingus karaliaus Dovydo karžygius:

2 Sam 23, 8-10:

Šitie yra Dovydo karžygių vardai. Tachemonitas, žymiausias iš visų, kuris išžudė ietimi aštuonis šimtus vienu metu. Po jo buvo Dodojo sūnus Eleazaras, ahohitas, vienas iš trijų karžygių, kurie buvo su Dovydu, kai jie plūdo filistinus, susirinkusius mūšiui; Izraelio vyrai atsitraukė, o jis mušė filistinus, kol jo ranka pavargo ir prilipo prie kardo. Viešpats tą dieną suteikė didelę pergalę, ir žmonės ėjo paskui jį tik plėšti užmuštųjų.

2 Sam 23, 18:

Abišajas, Joabo brolis, Cerujos sūnus, buvo žymiausias tarp trijų. Jis pakėlė ietį prieš tris šimtus, nukovė juos ir pagarsėjo tarp trijų.

Aš labai kūniškai ir labai nuoširdžiai paklausiau Nerijaus, ar jis tikrai tiki, kad taip ir buvo? Nerijus man užgarantavo, kad taip. Aš gi buvau įsitikinusi, kad neįmanoma vienam žmogui nužudyti trijų šimtų, tuo labiau aštuonių šimtų vyrų vienu metu. Mano „sveikas“ protas nusprendė, kad tai neįmanoma, kad rašiusieji šitą istoriją Biblijoje perdėjo, persistengė. Tada Nerijus man paaiškino, kad jeigu aš abejoju Biblija vienoje vietoje, vadinasi nesu tikra ir dėl kitų. Ir tada aš pirmą kartą po ilgoko laiko vėl susimąsčiau, kas man yra Biblija ir ar tikrai aš ją priimu, kai paties Dievo Žodį. Jeigu Biblijoje parašyta, kad karaliaus Dovydo karžygys nužudė aštuonis šimtus vyrų, o aš tuo netikiu, nes mano protui tai atrodo neįmanoma, tai ar aš tikrai tikiu, kad Jėzus prisikėlė, juk žmogaus protu šito fakto nei paaiškinti, nei suvokti, kaip tai įvyko, irgi neįmanoma? Ar aš pilnai tikiu, kad Biblija – Dievo Žodis? Kad tai knyga, kurioje surašyta visa tiesa? Ir priėjau paprastos išvados: arba mes tikime, kad Biblija - Dievo Žodis ir ji visa neklaidinga, arba netikime. Jeigu netikime Dievo Žodžiu pilnai ir visu, vadinasi abejojame Dievu. Vadinasi mūsų Dievo paveikslas nesutampa su Dievo paveikslu iš Biblijos. Jeigu netikime, kad Biblija tikrai neklaidinga, vadinasi, turime susikūrę kažkokį savo Dievą, kuriuo savaip ir tikime. Bet tada tai jau nėra tikroji krikščionybė.

Žmonės įvairiai grindžia savo netikėjimą visišku Biblijos teisingumu. Vienas kunigas man yra sakęs, kad jeigu žinočiau, iš kokių gabaliukų buvo surinkti seniausieji Biblijos originalai, prarasčiau savo tikėjimą. Aš iš tiesų nesu mačiusi tų gabaliukų, bet žinau, kad tai nesusilpnintų mano tikėjimo. Aš tikiu, kad nei vienas žodis Biblijoje nėra atsiradęs be Dievo valios. Ir žinau, kaip Dievas išsaugojo savo Žodį per daugybę metų: per daugybę rankraščių perrašinėjimo metų, per daugybę persekiojimų metų ir per ilgą Dievo Žodžio draudimo laiką, kuomet Biblijos buvo atiminėjamos ir deginamos, o jas drįsę versti, skaityti ir platinti žmonės žudomi. Daug metų Bibliją persekiojo ir degindavo katalikų organizacija.

Tai organizacijai labai nesinorėjo, kad žmonės skaitytų ir suprastų Dievo Žodį, nes tai kėlė grėsmę visai nebibliniam jos mokymui. Tos pačios organizacijos dvasininkus dabar tenka girdėti išvedžiojant, kad nors Biblija ir svarbi knyga, bet ji tik perteikia vienokią ar kitokią idėją, kad ją rašė klystantys žmonės, kad jie nemokėjo gramatikos, o jeigu jiems būtų diktavusi Šventoji Dvasia, tai jie būtų rašę be kalbos klaidų. Bet juk ne dėl taisyklingos rašybos ši knyga tokia svarbi. Jeigu rašybos klaida netrukdo suvokti teksto prasmės, ji visiškai nesvarbi. Dievas naudojo įvairius žmones savo Žodžiui perteikti, ir ne visi jie buvo mokslo žmonės, sakyčiau, greičiau netgi atvirkščiai. Štai pranašas Amosas buvo avių ganytojas, apaštalas Petras buvo žvejys, o apaštalas Paulius, nors ir labai išsilavinęs, tačiau laiškus, kaip žinote, dažniausiai rašė ne jis pats, jis tik diktuodavo. Ir nebuvo taip, kad žmogus kaip koks robotas būtų rašęs nesuvokdamas, ką rašo. Aš esu įsitikinusi, kad jeigu kažkas jėga vedžioja žmogaus ranką, jam pačiam net nesuvokiant, ką rašo, tai jau ne Šventoji Dvasia. Dievas naudoja žmones, bet niekada nenaudoja jų kaip bevalių robotų. Aš kalbu apie tikrąjį Dievą, Dievą Kūrėją ir Dievą Atpirkėją, apie kurį mes sužinome ir kurį mes pažįstame per Dievo Žodį.

Tik per Dievo Žodį mes turime teisingą suvokimą apie tai, kas vyko ir vyksta pasaulyje. Biblija yra dvasinė knyga, bet kartu ji ir istoriškai tiksli. Aš tikiu, kad ši knyga neklaidinga. Ir aš kalbu ne tik apie Naująjį Testamentą, bet apie visa Bibliją, nuo pat Pradžios knygos. Būtent Pradžios knygos tikrumo priėmimas yra sunkiausias dalykas šiandienos žmonėms, kurių protas linkęs remtis moksliniais argumentais ir mokslinais įrodymais. O mūsų dar mokyklos suoluose išmokti moksliniai įrodymai smarkiai prieštarauja Dievo Žodžiui. Aš kalbu apie evoliucijos teoriją. Sukūrimas ir evoliucija – nesuderinami, nors ir bandoma dabar kažkaip juos „sutaikyti“. Aš pati daug metų gyvenau bandydama suderinti ir viena, ir kita, guosdamasi, kad Biblija – dvasinė knyga ir galų gale tai ne taip jau ir svarbu. Ir tik visai neseniai, kai rimtai paklausiau savęs, ar aš tikrai tikiu, kad Biblija – Dievo Žodis – neklaidinga, supratau, kad viskas Biblijoje yra esminiai svarbu. Ir aš paklausiau Dievo kai kurių klausimų – apie evoliuciją, dinozaurus, vadinamuosius žmonių rasinius skirtumus. Aš susidomėjau, ar yra atsakymai protui, ar turiu tiesiog aklai viską priimti už tiesą? Pasirodo, atsakymai yra. Yra žmonės, kurie tyrinėja Bibliją ne siekdami viską paneigti, bet moksliškai pagrįsti. Ir mes turime daugybę atsakymų. Viskas Biblijoje gan tiksliai nusakyta. Mes galime paskaičiuoti, kiek truko įvykiai, aprašyti nuo pat Pradžios knygos ir matome, kad pagal Bibliją žemė ir žmogus buvo sukurti prie maždaug 6 tūkstančius metų. Bet kaipgi tada su tais dalykais, kuriuos dabar yra išmokę jau pradinukai – kad žemei milijonai metų, kaipgi evoliucijos teorija? Paprastai, kaip ir sakiau, arba stengiamasi apie tai negalvoti, nes Biblija – dvasinė knyga, o mokslininkai žino geriau, jie remiasi faktais, arba stengiamasi suderinti šitas mokslines teorijas ir tikėjimą sukūrimu, aprašytu Biblijoje. Svarstoma, kad Dievo diena trunka nežinia kiek, gal tūkstančius metų, aš irgi taip bandžiau mąstyti. Bet Pradžios knygoje aiškiai suskaičiuotos dienos – 6 dienos, turinčios rytą ir vakarą. Jokių milijonų metų iki Kristaus Biblijoje nėra. Jokių priešistorinių žmonių, gyvenusių prieš Adomą su Ieva. Jokių priešistorinių gyvūnų, besivysčiusių milijonus metų iki žmogaus. Kadangi mums jau vaikystėje įtikino kitaip, labai sunku dabar patikėti, kad dinozaurai gyveno kartu su žmonėmis. Ir net kaip pateiki įrodymus, jie sunkiai priimami.

Pasaulis niekada nepripažins šių įrodymų, nes tai įrodytų, kad Biblijoje rašoma tiesa ir sugriautų visą bedievišką sistemą. Todėl iš tikinčių Biblija viešai šaipomasi. Pabandykite kam nors pasakyti, kad tikite sukūrimu ir kad buvo tvanas, ir kad Nojus pasiėmė į arką dinozaurų, pamatysite žmonių reakcijas – jums iš karto užklijuos tamsuolio etiketę.

O kalbėti labai reikėtų, nes čia juk slypi didžiulė meistriška šėtono apgavystė. Mes mokome savo vaikus melo, masiškai ir visose mokyklose. Nuo pat 19 amžiaus pabaigos, kuomet atsirado evoliucijos teorija. Visi girdėjote apie Čarlzą Darviną? Be abejo, esate girdėję. O kad vadinamoji Darvino evoliucijos teorija gimė ne Darvino, arba ne vien tik Darvino galvoje, ar žinote? Darvinas buvo pripažintas mokslininkas, beje, po mylimos dukters mirties piktas ant Dievo, niekaip nepajėgęs ar nenorėjęs suvokti, kodėl tiek daug kančios pasaulyje. Rimtą paramą jo mintims ir idėjoms davė Alfredas Raselas Volesas, neturtingas ir nepripažintas mokslo sluoksniuose, bet labai „modernus“ žmogus, atviras kiekvienai minčiai, kuri tik priešinga Dievo nustatytai tvarkai, atmetęs patį Dievą ir aukštinęs žmogų, aktyviai neigęs bet kokias krikščionybės idėjas, užsiiminėjęs spiritizmu. Jis nusiuntė Darvinui laišką ir savo rankraštį, pristatantį evoliucijos teoriją, kurį Darvinas prisiekinėjo gavęs jau po „savo“ evoliucijos teorijos sukūrimo ir publikavimo. Jeigu jus domina smulkiau, per kuriuos įrankius ir kaip šėtonas įgyvendino savo idėjas, galite pasityrinėti kad ir pasaulietinę enciklopediją – vikipediją, ten apie tai smulkiai rašoma. Tikrasis evoliucijos teorijos autorius – šėtonas, per maištaujančius prieš Dievą išdidžių žmonių protus įteigė visiems šitą milijonus metų trukusio vystymosi teoriją, kad pakirstų pasitikėjimą Biblija ir jam tai puikiai pavyko. Ir mes dabar matome pasekmes. Niekas negali tvirtai įrodyti nei milijonus metų trukusio vystymosi, nei 6 dienas trukusio kūrimo, todėl faktiškai tai yra tikėjimo dalykas. Tiek daug dabar tikinčių, kad mūsų protėviai – beždžionės, nors jokių tokios evoliucijos įrodymų nėra.

Mikroevoliucija be abejo vyksta, užtenka pasidairyti, kiek šunų veislių dabar išvesta, nuo arklio dydžio aviganių, iki mažučių šuniukų, kuriuos įsideda į rankinukus ir pasiima į parduotuvę, kur šiaip šunų vestis negalima, bet jie tokie nebepanašūs į normalų šunį, kad jiems draudžiantys ženklai kaip ir negalioja. Tačiau tai vis tiek šunys.

Niekas dar iš šuns neišvedė katino ar kiaulės ir neišves, nes Dievas to nenumatė. Įsiskaitykite dar kartą Pradžios knygą – ten parašyta tiesa, kaip ir visur kitur Biblijoje. Jeigu esate krikščionis – jums neišvengiamai teks rinktis – maištaujančio žmogaus proto sukurti „moksliniai įrodymai“ ar Dievo Žodis. Aš ne prieš mokslą. Tik mokslas, tikras neiškraipytas mokslas turėtų tyrinėti Dievo darbus, o ne stengtis pagrįsti šėtono sukurtas teorijas. Ir, kaip minėjau, yra daug mokslininkų pasaulyje, kurie tyrinėja Bibliją ir randa, kad daugelį ten aprašytų dalykų galima paaiškinti moksliškai. Bet tai nėra naudinga pasaulio kunigaikščiui ir tokių tyrimų pasaulis niekada nerems. Todėl žmonės pasaulyje nuoširdžiai tiki, kad jie išsivystė iš beždžionės, nes jiems tai tiesiog maloniau ir patogiau. Nes jeigu Dievo Kūrėjo nėra, tai kam tada klausyti Jo įsakymų? Ir jeigu Biblijoje prirašyta pasakėlių, vadinasi, nėra jokio autoriteto, kuriam visi turėtų paklusti ir kiekvienas elgiasi, kaip jam atrodo teisingiausia. Žmogus iš prigimties linkęs išaukštinti save ir daryti, ką nori, o šėtonas tą norą kursto. Todėl turime tokį pasaulį, kokį turime – su karais, žmogžudystėmis, abortais, skyrybomis, girtuoklyste, o paskutiniu metu net jau su pačios žmogaus prigimties neigimu, vyro ir moters, tėvo ir motinos, sampratų atsisakymu.

Sekantys Kristumi sutinka būti išvadinti nemoderniais ir netolerantiškais, ir sako, kad tiesa ne žmogaus proto klystkeliuose, bet Dievo Žodyje. Todėl tuos, kurie laiko save krikščionimis, bet iki šiol tikėjo evoliucija, aš raginu pasidomėti, kas yra tiesa. Informacijos tikrai yra, galite kreiptis, nurodysiu šaltinius, anglų ar rusų kalba, kaip jums patogiau. Ir be abejo pagrindinis šaltinis yra jūsų Biblija, nes ten viskas gan aiškiai prarašyta, čia su mūsų užterštais melu protais problema, kad nepajėgiame priimti. Na ir jeigu jau pradėsite aiškintis, kas yra tiesa, pasiruoškite pasaulio atmetimui. Pasiruoškite, kad jus gali išvadinti sektantais, fundamentalistais, tamsuoliais ar dar kaip nors, jeigu tikite Biblija visa ir pilnai.

Aš tikiu, kad visi įvykiai, aprašyti Biblijoje, yra tikri ir neiškraipyti. Aš tikiu, kad gyveno Adomas ir Ieva, kad jie nepaklausė Dievo ir taip per nuodėmę atėjo mirtis. Tikiu, kad pasaulis buvo sukurtas labai geras, kad pradžioje jis buvo kitoks, daug mielesnė vieta gyventi, jame klestėjo augalai ir gyvūnai, kurie vienas kito nežudė ir neėdė. Tikiu, kad Dievui neapsikentus žmonių nuodėmių įvyko tvanas, smarkiai pakeitęs pasaulį. Tikiu, kad žmonės statė Babelio bokštą, kurį Dievas sugriovė. Tikiu, kad gyveno Abraomas, kuris turėjo sūnų Izaoką, ir kad Mozė kalbėjo su Viešpačiu veidas į veidą, ir kad izraelitai perėjo jūros dugnu, ir kad Jericho sienos griuvo, ir kad Jeftė paaukojo savo dukrą, ir kad pranašas Izaijas 3 metus vaikščiojo nuogas taip, kaip Dievas jam liepė, ir kad pranašą Eliją maitino varnai, o Jona išgyveno banginio pilve. Kad vyko visi tie aprašyti Biblijoje karai, gimimai ir mirtys, pasiaukojimai ir išdavystės. Kad nuolat vyko aukojimai svetimiems dievams, rūstinantys tikrąjį Dievą, mūsų Kūrėją, ir buvo juos sekanti bausmė. Aš tikiu tuo, nes esu tikra, ir iš Žodžio mes tai žinome, kad Jėzus tuo tikėjo taip pat. Dar daugiau, Jis žinojo tuos dalykus, Jam nereikėjo tikėti. Nes Jėzus yra Dievas, Dievo Sūnus, atsisakęs savo dievystės dėl mūsų ir tapęs žmogumi, kad galėtų mus išgelbėti, mokęs mus, kentėjęs už mus, numiręs už mus, atpirkęs mus savo krauju, prisikėlęs, užžengęs pas Tėvą ir ateisiantis vėl laikų pabaigoje. Per tikėjimą Juo, ir tik per tikėjimą Juo, mes turime nuodėmių atleidimą. Apie tai kalbėjo pranašai ir tai yra užrašyta Biblijoje, apie tai kalbėjo pats Jėzus ir tai yra užrašyta Biblijoje, taip mokė apaštalai ir tai yra užrašyta Biblijoje. Aš tuo tikiu, nes taip rašoma Biblijoje, o tai yra Dievo Žodis.

Jeigu aš netikėsiu Dievo Žodžiu, tai koks tada bus mano tikėjimas? Kuo jis bus grįstas? Kažkieno nuomone ar sapnais? Mano pačios norais? Tradicijomis? Emocijomis? Tai nebus tikrasis tikėjimas. Tai bus tikėjimas mano ar kieno nors kito susigalvotu Dievu. Galbūt toks Dievas ir toks tikėjimas man būtų malonesnis ir patogesnis, bet aš tikiu tuo Dievu, kuris apreiškė save per savo Žodį. Kuris kalba tiems, kurie nori turėti bendravimą su Juo ir gyventi su Juo amžinai.

Tęsinys - 2 dalyje.

2013-12-27