lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Tai - Dievo Žodis 3 d.

Sunkumas dar ir tas, kad mes turime nepermaldaujamą priešą - šėtoną, siekiantį mus sunaikinti. Jis ypač aršiai puola Dievo Žodį. Nes tai visa ko pagrindas. Jeigu patrauki pačią esmę - Biblijos tiesą, iš tikėjimo telieka emocijos ir tradicijos ir tada įtikėjusįjį paklaidinti – vienas juokas. Nes Biblijos nepažįstantis žmogus neturi kuo pamatuoti ir pasverti dvasinių dalykų. Jis neturi kriterijų, kaip įvertinti tai, kas su juo vyksta. O dvasinis pasaulis realus ir gali vykti įvairiausi dalykai. Ir jeigu jie labai įspūdingi – kai pusė salės žmonių virsta iš kojų nuo vieno „dievo vyro“ žodžio, arba kūniškai malonūs, tarkim visokie mieli pojūčiai, ekstazės, nesuvaldomas juokas ir panašiai, žmogus gali nuspręsti, kad tai tikrai iš Dievo. Panašiai kaip Simoną magą, žmonės Samarijoje gerbė ir sakė, kad „jis yra didelė Dievo jėga“, nes jis mokėjo juos nustebinti (Apd. 8 sk.), taip ir dabar yra daugybė turinčių didelę jėgą ir stebinančių žmones. Labai pavojinga spręsti apie dvasinius dalykus, vadovaujantis vien tik savo patirtimi ir tik savo suvokimu. Tik pagal Bibliją ir Šventajai Dvasiai vadovaujant gali atsirinkti, kas ir kaip.

Aš esu tikra, kad praėjus 2000 metų nuo Kristaus ir pirmųjų apaštalų mirties, kuomet jau nebegalima išgirsti teisingo mokymo iš pirmų lūpų, tik Biblija turi būti krikščioniui atspirties taškas ir visa ko vertinimo matas, pagrindinis kriterijus. O jeigu pagrindiniu kriterijumi tampa paties žmogaus nuomonė ar kito žmogaus mokymas, ar organizacijos nustatytos taisyklės, tuomet tai jau nėra tikroji krikščionybė.

Ne be reikalo apaštalas Petras lygina naujai įtikėjusius žmones su naujagimiais, kuriems būtinas pienas – Dievo Žodis. Kiekvieną įvykį, potyrį, suvokimą mes tikriname pagal Dievo Žodį ir ieškome pagrindimo ir atsakymų Biblijoje. Šventoji Dvasia veda ir vadovauja mums tame kelyje. Kaip kūdikiui būtina maitintis pienu, kad išgyventų ir augtų taip naujai atgimusiam iš Dvasios žmogui būtinas teisingas dvasinis maistas, kad dvasiškai nemirtų. Būtent Dievo Žodis ir maitina atgimusįjį, padeda nepaklysti ir augti link Viešpaties, atsikratyti dalykų, kurie nepatinka Dievui, eiti šventėjimo keliu.

1Petro 2, 1-3:

Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas.

 

 

Apaštalas Petras kalba apie tyrą pieną, deja įvairių organizacijų mokymai dažnai duoda žmogui ne tyrą, bet atmieštą pieną – iškraipytą žodį. Ir tai gali įtikėjusįjį paklaidinti ir net pražudyti. Todėl didžiulė atsakomybė tenka tiems, kurie imasi aiškinti Dievo Žodį kitiems broliams ir sesėms, kad jis nebūtų kraipomas.

Kodėl nuolat vyksta Žodžio kraipymas? Be abejo, priešas, melo tėvas, čia darbuojasi. Iš tiesų šėtonui nėra labai svarbu, kuria kryptimi žmogų paklaidinti, svarbu, kad nebūtų tiesoje, todėl yra daugybė Dievo Žodžio kraipymo variantų.

Katalikybėje, o katalikais save laiko didžioji dalis Lietuvos gyventojų, kurie sakosi tikintys Dievu, bet Dievo Žodžio neskaito, nes Biblija ten nėra tikėjimo pagrindas, tos organizacijos mokytojai vadovaujasi savomis tiesomis, išdėstytomis katekizme, ir Šventuoju Raštu remiasi tik tiek, kiek jiems patogu, aš jau apie tai kalbėjau. Išsilavinę katalikai žino Biblines istorijas, bet jie juk nenori būti kvailiais pasauliečių požiūriu, tikinčiais viskuo, kas parašyta toje knygoje. Čia yra labai rimta bėda, kai žmogus nori būti išmintingas savo paties akyse. Katalikų mokymas nelaiko Dievo Žodžio tikėjimo pagrindu. Tiesa dabar jau Biblija oficialiai nepersekiojama, netgi yra katalikų kunigų atliktų Biblijos vertimų. Nerekomenduoju tų vadinamų „ekumeninių“ vertimų skaityti, nes verčiant Žodis iškraipomas, pavyzdžiui vietoje „Dievo Dvasia sklandė virš vandenų“ išverčiama „vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“. Tokiame vertime „pametamos“ (nukeliamos į išnašas) ištisos eilutės, paprastai tos, kurios nepatogios katalikų organizacijai, apie krikštą, Dievo Žodį ir panašiai. Nes Dievo Žodžio katalikų organizacijoje nėra mokoma, geriausiu atveju jis tiesiog studijuojamas kunigo priežiūroje, kad nukreipti žmogų „teisinga“ (tinkama organizacijai) linkme, todėl įtikėjusiojo augimas link Viešpaties sustabdomas pačioje užuomazgoje. Žinote, ir tarp katalikų juk pasitaiko, kad kas nors ima ir įtiki, kad Jėzus Kristus yra atpirkęs mus Viešpats. Ir aš įtikėjau būdama katalikų religijoje, bet galiu paliudyti, kad ir įtikėjimas, ir išsigelbėjimas iš to mokymo spąstų įvyko tik per Dievo Žodį ir Žodžiu. Ir tai buvo nelengvas kelias.

Jeigu šėtonui nepavyksta atgrasinti nuo Biblijos skaitymo, jeigu žmogus patiki, kad Biblijoje užrašyta visa tiesa, tai, žinoma, labai gerai, bet šėtonas juk neatstoja, jis iš paskutiniųjų stengiasi viską supainioti. Kai įtikėjau ir suvokiau Biblijos svarbą, aš labai norėjau rasti žmones, kurie skaito Bibliją, kurie, kaip ir aš, priima, kad ten surašyta tiesa, kad Dievas mums kalba per tą knygą. Ir aš radau tokių žmonių, ir galvojau, kad dabar jau viskas bus gerai. Aš taip naiviai tada tikėjau, kad tas, kuris skaito Bibliją, negali klysti. Tada aš dar nežinojau, kad ir skaitantiems Bibliją, ir priimantiems, kad tai Dievo Žodis, šėtonas sugeba įkišti visokiausius iškraipymus. Jis tarpe krikščionių smarkiai darbuojasi. Gaila, bet taip yra. Ir tai vyksta didžiuliais mastais. Jis veikia per žmonių kūniškumus, ragina žmogų iškraipyti ir prisitempti Dievo Žodį iki sau patogaus varianto. Čia ir išaiškėja, ko labiausiai trokšta tas, kuris kalba ir aiškina Dievo Žodį, o taip pat ir tas, kuris klausosi. Ne be reikalo Jėzus sakė, kad žmogų sutepa tai, kas išeina iš jo širdies, ir įspėja, kad lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

Luko 6, 43-45:

Nėra gero medžio, kuris duotų blogus vaisius, ir nėra blogo, kuris duotų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš jo vaisių. Nuo erškėčių niekas nerenka figų, o nuo gervuogių krūmo neskina vynuogių. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

Dažna dabartinių krikščionių bendruomenių problema, kad žmonėms vengiama kalbėti apie nuodėmę, atgailą ir šventą gyvenimą, kas yra pagrindinė Evangelijos žinia, o kalbama iš Žodžio tik tai, kas malonu ir patogu, kad žmones prisitraukti. Judo laiške apie sau naudos ieškančius mokytojus pasakyta:

Judo 1, 16:

Jie visada murma, nepatenkinti savo dalia, gyvena geismais; jų lūpos kalba išpūstus žodžius, jie pataikauja žmonėms dėl savo naudos.

 

 

Visa tai dažniausiai dėl pasipelnymo, kad tik augtų bendruomenė, nešanti pelną bei garbę kitų akyse. Dažnai tarp vadinamųjų krikščioniškų bendruomenių vyksta smarki konkurencija dėl klausytojų ir dešimtinių mokėtojų. Paulius įspėja apie tokius žodžio mokytojus Timotiejų:

1Timotiejui 6, 3-5:

Jei kas nors moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei dievotumo mokymu, tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog dievotumas esąs pasipelnymas. Šalinkis tokių.

Žmonėms prisitraukti žadami žemiškieji turtai, didžiulė jėga, kokią turėjo Jėzus, staigus stebuklingas išgydymas čia ir dabar. Stebuklai aprašyti Dievo Žodyje, bet pagrindinė perduodama žinia juk ne ta. Iš Dievo Žodžio mes sužinome koks yra Dievas, mūsų Tėvas, suprantame ir priimame Jo malonę ir Kristaus auką, mes vis geriau Jį pažįstame, palaipsniui suvokiame, kad mes nebepriklausome šiam pasauliui ir ką tai iš tikrųjų reiškia, imame trokšti savo tikrųjų namų, mokomės elgtis taip, kaip Jam patinka, eiti link Jo, ir būti vis labiau perkeičiami. Bet tai yra gan skausmingas Šventosios Dvasios vadovaujamas procesas, kurį apaštalas Paulius palygino su įtemptomis varžybomis ir vaizdžiai įvardijo kaip kasdieninę mirtį:

1Korintiečiams 9, 25-27:

Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes-nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.

1Korintiečiams 15, 31:

Prisiekiu savo pasididžiavimu- jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu!

Vietoje to, kad aiškintų naujatikiams, kad įtikėjęs tu pilnai turi atsiduoti Dievui ir kad tai reikš kasdienę mirtį savajam „aš“, klaidinantys mokytojai pamokslauja apie materialinį arba dvasinį klestėjimą ir savirealizaciją. Biblijoje išskaitoma, kad krikščionis turi būti klestintis šiame pasaulyje žmogus, tobulai sveikas, nes Dievas privalo tinkamai pasimeldus jį tuoj pat išgydyti, krikščionis turėti didžiulę jėgą stebuklų darymui, priversti visus pakeliui sutiktus pasauliečius įtikėti Kristumi, net ištisus miestus „atmelsti“ (taip ir naudojamas toks terminas, nors Biblijoje nei tokio žodžio, nei tokio mokymo nėra), kad ten visi įtikėtų. Šitaip pamokslaujama iš Biblijos ir žmonėms tai patinka. Žmogus, išdidus savo širdyje, visada norėjo būti tokiu antžmogiu, toks „kaip dievas“, iškilti savo paties ir kitų akyse. Žmonės ruošiami kovai su šėtonu, nepaaiškinant kad didžioji kova vyksta visų pirma paties žmogaus širdyje. Todėl vietoje romaus Viešpaties laukimo ir tyro gyvenimo, rodant visiems pasauliečiams pavyzdį, koks turi būti Kristaus mokinys, žodžiu ir darbu, pasisemiant iš Dievo Žodžio išminties ir gaunant jėgų Šventosios Dvasios pagalba išstovėti visokiuose išbandymuose ir išlaikyti tvirtą tikėjimą, viltį ir meilę, žmonės imasi „prievartauti“ Dievą, reikalaudami stebuklų ir jėgos, dabar ir čia. Prisiklausę klaidinančių pamokslų žmonės įsivaizduoja visokių keistų dalykų, kurių Jėzus niekuomet nemokė, pavyzdžiui, kad turi kažkaip ypatingai paruošti pasaulį Jėzaus Kristaus antrajam atėjimui, nors nieko panašaus Biblijoje nėra parašyta. Pasiklausykite, kiek pastorių ir šiaip vadinamųjų žodžio tarnų nuolat pranašauja, kalba ir kalba apie prabudimą. Kaip jie jį įsivaizduoja? Didžiulis dvasinis pakilimas, galybė išgijimų ir stebuklų, visi tikintieji maudosi Dievo šlovėje ir triumfuoja prieš pasaulį. Taip, kartas nuo karto Dievas išlieja savo Dvasios tikintiesiems, parodo ženklus ir stebuklus, bet tuojau pat įsipina kūniškumai, vaidai ir nesantaikos ir viskas išsigimsta ir užgęsta. Atsiverksite Bibliją ir paskaitykite apie paskutiniuosius laikus. Aš matau ten minimą ne prabudimą, bet vis didesnį suspaudimą ir vis didesnį krikščionių paklydimą ir matau tai vykstant. Pats Jėzus mus apie tai įspėja, ir tai užrašyta Biblijoje, Dievo Žodyje:

Mato 24, 3-14:

Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?” Jėzus jiems atsakė: „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų. Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu Kristus!’, ir daugelį suklaidins. Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes visa tai turi įvykti. Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus badmečių, marų ir žemės drebėjimų. Tačiau visa tai-gimdymo skausmų pradžia. Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo. Daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas”.

Mato 24, 23-25:

Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Kristus’, arba: ‘Jis tenai!’,-netikėkite, nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau!”

Jėzus netgi aiškiai išreiškia abejonę, ar besuras tikrąjį tikėjimą savo antrojo atėjimo metu:

Luko 18, 7-8:

Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti? Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?

Bet apie tai nepopuliaru pamokslauti. Kantrus Viešpaties laukimas – nieko negundanti ir nežavinti perspektyva. Kur kas smagiau vaizduotis, kad štai praplėšim dangų ir nuleisime Dievo šlovę. Viena tik smulkmena – tai ne pagal Dievo Žodį...

Kita kryptis, kuria dirba šėtonas, tai Dievo Žodžio iškraipymas suteikiant jam tokią prasmę, kokios jis niekada neturėjo. Biblijoje imama ieškoti išminties. Atrodytų, tai yra gerai, kur dar ieškoti, jei ne Biblijoje. Blogai tada, jeigu trokštama ne Šventosios Dvasios duodamos išminties, mokančios romumo ir nusižeminimo ir vedančios link Viešpaties, kuomet vis labiau perkeičiama širdis ir vis labiau išmokstama mylėti, bet kažkokios ypatingos išminties, duodančios tau išskirtinį pažinimą ir galią ir iškeliančios tave virš kitų. Ypatingų apreiškimų, paslėptų prasmių, slaptų kodų ir šifruočių. Apaštalas Paulius sako:

1Kor 3, 18-20:

Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas tarp jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė, nes parašyta: „Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje”. Ir vėl: „Viešpats žino išminčių mintis, kad jos tuščios”

Ypatingos išminties troškimas - tai vėl ta pati sena piktojo apgaulė, veikianti per žmogaus norą pažinti tai, ko nežino ir žadanti „būsit kaip dievai“. Jokūbas savo laiške rašo apie tokios išminties ieškotojus:

Jok 3, 13-17:

Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška.

Žinoma, gaila klaidinamų žmonių, bet dažniausiai tai, kas vyksta, atliepia pačių žmonių troškimus. Vėl grįžtu prie tos pačios minties –visa nulemia tai, kas tavo širdyje. Štai Paulius perspėja Timotiejų, o kartu ir mus visus apie tai, kad sveikas Dievo Žodžio mokymas nebus populiarus ir kad žmonės patys trokšta klaidingų mokymų:

2Timotiejui 4, 1-5:

Aš primygtinai prašau prieš Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, Jam ir Jo karalystei atėjus: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms. Bet tu būk visame kame apdairus, iškęsk sunkumus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnavimą.

Bet kuriuo atveju, vienoks ar kitoks Dievo Žodžio iškraipymas ar klaidingas mokymas prasideda tada, kai išaukštinamas žmogus. Kai žmogus, o ne Dievas, padaromas visa ko centru ir pagrindiniu veikėju. Todėl kai skaitau 2 laiško Tesalonikiečiams 2 skyrių, aš suprantu, kad čia kalbama ne apie vieną antikristą, ir ne apie vieną prieštarautoją, kaip atskirą asmenį, bet apie dvasią iš piktojo, ir apie daugybę tos dvasios užkrėstų žmonių, vadinančių save krikščionimis, bet iš tiesų prieštaraujančių Dievo Žodžiui ir aukštinančių bei šlovinančių save arba kitą konkretų žmogų, bet ne Dievą:

2Tesalonikiečiams 2, 3-12:

Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir būti apreikštas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris išaukština save prieš visa, kas vadinama Dievu ar garbinama, ir pats sėdasi kaip Dievas Dievo šventykloje, rodydamas save esant Dievu. Ar neprisimenate, jog aš tai sakiau jums, tebebūdamas tarp jūsų? Jūs gi žinote, kas dabar jį sulaiko, kad jis būtų apreikštas savo metu. Nedorybės paslaptis jau veikia, kol bus patrauktas tas, kas jį sulaiko. Tada pasirodys nedorėlis, kurį Viešpats sunaikins savo burnos kvėpimu ir sutriuškins savo atėjimo spindesiu. Ano nedorėlio atėjimą, šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai ir visokia neteisumo apgaulė žūstantiems už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išgelbėjimui. Todėl Dievas jiems pasiųs stiprų paklydimą, kad jie tikėtų melu ir būtų nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisumą.

Krikščionybė – ne žaidimas ir ne juokeliai. Kalba eina apie amžinybę. Todėl aš raginu visus, laikančius save Kristaus mokiniais iš naujo įvertinti savo požiūrį į Bibliją. Kas jums ši knyga ir kam ji jums? Ar tai Dievo žodis? Jei taip, tai kokios išminties jūs ten ieškote? Kieno mokymu jūs sekate? Atsiverskite dar kartą Jėzaus ir apaštalų žodžius savo Biblijose ir nuoširdžiai savęs paklauskite: „kaip skaitai?“. Ką Jėzus Kristus, Gyvasis Žodis, žada savo mokiniams – klestėjimą, ypatingą jėgą ir pagarbą, ar priespaudą, priešiškumą, atmetimą ir persekiojimus? Jėzus sakė:

Jono 16, 33;

Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!

Jėzus nugalėtojas. Jis nugalėjo pasaulį. Tai pabrėžti populiaru. Tik kaip nugalėjo? Ar per stebuklus ir jėgos pasireiškimus? Ar pasikvietė legionus angelų, kad įrodytų visiems, kad Jis Dievo Sūnus? Ne. Leidosi niekinamas, nužudomas, nusižemino iki galo, kad Dievas Jį išaukštintų ir per tai nugalėjo. Nes Jo karalystė ne iš šio pasaulio. Jis neįrodinėjo pasauliui savo dieviškumo, nei prieš prisikėlimą, nei po to. Jis vėl ateis ir atskleis savo jėgą ir valdžią, bet tada apsispręsti bus per vėlu. O dabar Jis kalba tiems, kurie trokšta Jį sekti.

Ar priimate tokį Kristų, nusižeminusį ne tik iki kojų plovimo, bet iki mirties ir dėl to išaukštintą? Ar norite sekti Juo? Paklauskite savęs, kas jums labiau rūpi – sekimas Kristumi klausant Jo žodžio ar stebuklai, savirealizacija, dideli jėgos pasireiškimai ir savo pačių „dvasinė karjera“? Apaštalas Paulius sakė:

Filipiečiams 3, 8-11:

O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių

Aš suprantu, žmogus trokšta jėgos, pagarbos, statuso - apčiuopiamų dalykų, tai taip žmogiška, bet tikrieji dvasiniai dalykai apčiuopiamais dalykais nepamatuojami. Norite pažinti Kristaus prisikėlimo jėgą? O bendravimą Jo kentėjimuose? Ar iš tikrųjų trokštate taip kaip Paulius suaugti su Jo mirtimi, kad Jį tobulai pažintumėte? Aš nedrįstu meluoti Dievui ir sakyti tvirto „taip“, nes aš bijau kančios. Bet Jėzus Kristus yra mano Viešpats ir aš sieksiu vykdyti Jo žodį. Ir jeigu tai reiškia paniekinimą, tegul būna paniekinimas.

Tiems, kurie renkasi sekti Jėzų Kristų, linkiu apaštalo Pauliaus žodžiais:

Kolosiečiams 3, 16:

Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.

 

Amen.

 

 

2013-12-27