lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Tai - Dievo Žodis 2 d.

Dievas Kūrėjas nekalba mums tiesiogiai. Žmogus, gyvendamas nuodėmingame kūne, tą sunkiai pakeltų. Prisimenate, izraelitai dykumoje patys prašė Mozę, kad Dievas su jais tiesiogiai nekalbėtų:

Išėjimo 20, 19:

Jie sakė Mozei: „Tu kalbėk su mumis! Mes klausysime. Tačiau tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume!”

Dievas pasirinko kalbėti mums per žmones, per pranašus, pradedant Abraomu, baigiant Jonu Krikštytoju, o taip pat -  per savo Sūnų, Jėzų Kristų. Juk yra pasakyta:

Žydams 1, 1-3:

Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse

Jėzus pats nepaliko savo paties parašytų raštų. Jis – Gyvasis Žodis, kalbėjo, tačiau Jo žodžius surašė Jo mokiniai. Dievas mums ir šiandien kalba per tuos Raštus.

Jūs žinote, kad Bibliją sudaro Senasis ir Naujasis Testamentai ir kiek kuriame knygų, apie tai aš nekalbėsiu. Aš tik norėjau pabrėžti, kad negalima nei vienos Biblijos knygos nuvertinti ir atmesti, vien tik dėl to, kad mes tam tikros vietos nesuprantame, ar mums ten atrodo žiauru ar neįdomu, ar neįmanoma. Jeigu Šventosios Dvasios veikimu į Bibliją buvo įtraukti tam tikri rankraščiai, tai negalima sakyti, kad vieni svarbesni už kitus, vienų vietų reikia laikytis, o kitas galima nekreipti dėmesio. Dievas Bibliją padarė labai vientisą, ir visos jos dalys labai susiję, viena vieta paaiškina kitą. Vienas brolis yra gerai palyginęs, kad internetas – pasaulinis kompiuterių tinklas – vieni niekai, palyginus su Biblijos išminties tinklu.

 

 

Šitame Dievo žiniatinklyje visi žodžiai ir sakiniai sujungti į tobulą junginį, duodantį ne pasaulietinį, bet Dievo pažinimą ir teisingą visų dalykų matymą. Tos Biblijos, kurias paprastai krikščionys skaito Lietuvoje, aš kalbu apie lietuvišką Burbulio vertimą iš karaliaus Jokūbo Biblijos, turi nuorodas, kur viena eilutė veda į kitą, susijusią, paaiškinančią ar papildančią, eilutę. Tai labai patogu, bet tai nėra pilnai išbaigta ir nereiškia, kad mes turime kliautis vien tik tomis nuorodomis. Tai tik kaip kelrodis, o Šventoji Dvasia gali vesti dar kitaip, iškelti kitas eilutes ir atskleisti naujus dalykus. Biblijos negali išmokti, ir negali turėti pilno pažinimo, kad ir kiek beskaitytum, niekada nebus taip, kad ten nieko naujo nerastumei, jeigu gyveni gyvą, Dievo vaiko gyvenimą. Augimas link Viešpaties per Dievo Žodį – viso gyvenimo krikščionio darbas. Ne be reikalo apaštalas Paulius sakė:

1Kor 8, 2:

Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti.

Sekant Kristumi ir skaitant Jo Žodį vis labiau mums atsiskleidžia tikrasis Dievo paveikslas. Ir žinote, šį tikrąjį Dievą nėra lengva priimti, nes reikia atsisakyti patogaus sau, kūniško mąstymo. Yra parašyta:

Izaijo 55, 7-11:

Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis-savo mintis; tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas. Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai-ne jūsų keliai,-sako Viešpats.- Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys-už jūsų mintis. Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir nesugrįžta, bet sudrėkina žemę, padaro ją derlingą ir duoda sėklos sėjėjui bei duonos valgytojui, taip ir mano žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas.

Dievas nieko nedaro veltui ir ne veltui mes turime Bibliją, tokią, kokią turime. Tai Dievo plano dalis. Be Dievo įsikišimo, be proto atvėrimo, Biblija iš tiesų gali atrodyti sudėtinga ir keista knyga. Bet nėra neįmanoma suprasti Biblijos, juk čia mums padeda pats Dievas. Reikia tik panorėti suprasti ir paprašyti. Jėzus yra sakęs:

Luko 11, 9-13:

Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies- duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio- duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo.

Jei žmogus trokšta tiesos, prašo ir leidžia veikti Šventajai Dvasiai, viskas palaipsniui keičiasi ir žmogus augdamas Žodyje vis daugiau ima suprasti tiesos. Juk yra parašyta:

Jono 8, 31-32:

Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus

Ir iš Šventojo Rašto mes žinome, apie kokią laisvę kalba čia Jėzus – apie laisvę nuo nuodėmės ir nuo vergavimo pasaulio kunigaikščiui. Todėl šėtonas taip aršiai puola Bibliją ir stengiasi viską supainioti žmogaus prote. Jis nenori, kad mes būtume laisvi ir suprastume tiesą. Todėl Jėzus ir pažadėjo atsiųsti mums mokytoją po savęs – Šventąją Dvasią, Tiesos Dvasią:

Jono 14, 16-26

Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais- ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse. Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu”. Judas-ne Iskarijotas-paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?” Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė. Aš jums tai pasakiau, būdamas su jumis, o Guodėjas-Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs,- mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.

Be Šventosios Dvasios, net jeigu ir priimama, kad Biblijoje tiesa, negali turėti teisingo jos supratimo. Dvasia teikia gyvybę, moko meilės, padrąsina, duoda teisingą suvokimą, kodėl tokie žodžiai parašyti ir kas mums iš to šiandien, dabar ir čia. Kitaip sakant, Dievas atveria žmogui protą, kad suprastų Jo Žodį.

Biblijoje yra parašyta, kad tuojau po prisikėlimo Jėzus aplankė savo mokinius ir mokė juos, kad jie suprastų Raštus ir pamatytų pranašystes, kurios buvo parašytos apie Jį, kad turėtų teisingą visų įvykių suvokimą. Apie tai mes skaitome Evangelijoje pagal Luką. Štai kelyje į Emausą du mokiniai sutinka Jėzų ir neatpažįsta, bet papasakoja Jam, kodėl jie sunerimę ir nuliūdę ir kad nesupranta visų įvykių, atsitikusių su galingu žodžiais ir darbais pranašu Jėzumi.

Luko 24, 25-32:

Tada Jis jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?” Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta. Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi”. Jis užsuko ir pasiliko su jais. Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?”

Toliau rašoma, kad tiedu mokiniai tuoj pat grįžta pas vienuolika ir kitus, susirinkusius su jais ir tada vėl pasirodo Jėzus, valgo, kad įtikintų juos nesąs dvasia ir vėl išaiškina Raštą:

Luko 24, 44-49:

Paskui Jėzus jiems tarė: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse”. Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai Aš atsiųsiu jums savo Tėvo pažadą. Jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių”.

Viešpats ir dabar per Raštą uždega širdis, paaiškina, kai mes ko nors nesuprantame, ir nuramina, kai esame sunerimę ir nuliūdę. Kadangi Jėzus veikia mumyse savo Šventąja Dvasia, mes irgi esame Jo liudytojai, nors ir nesame matę Jėzaus kūne. Mes perduodame savo tikėjimą ir padedame suvokti Raštą kitiems. Rašte yra sunkiai suprantamų dalykų. Apaštalas Petras apie tai rašo:

2 Petro 3, 15-16:

Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums parašė ir mūsų mylimas brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišmokyti ir svyruojantys iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.

 

 

Suvokti, ką Šventajame Rašte reikia suprasti paraidžiui, o ką perkeltine prasme, neaiškinti Rašto klaidingai mums padeda Šventoji Dvasia. Suprasti Raštą reikia mokytis, bet kur ir kaip? Ar Šventoji Dvasia veikia teologijos mokyklose ir seminarijose, pranašų mokyklose, seminaruose, už kuriuos dar reikia ir susimokėti? Biblijoje, Pauliaus laiškuose, mes randame, kaip veikia Šventoji Dvasia tikrojoje Jėzaus Kristaus mokinių bažnyčioje – kur du, trys ar daugiau susirenka Jėzaus Kristaus vardu. Bažnyčios ugdymas per Dievo Žodį gali vykti per kiekvieną brolį ar sesę, pagal jų tikėjimo saiką ir gautą pažinimą, veikiant Šventosios Dvasios dovanoms, kurias Dievas dalija taip, kaip Jam patinka.

Efeziečiams 4, 11-16:

Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva-Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje.

Viešpats nori, kad kiekvienas Jį pažintų tobulai. Nėra taip, kad Rašto prasmė būtų atveriama tik išskirtiniam elitui ar Šventoji Dvasia veiktų tik per tą, kuris gavo diplomą. Biblija – kiekvieno mūsų vadovėlis, skaitomas ir aiškinamas meilėje, trokštant tiesos ir augant joje. Apaštalas Paulius sako:

1 Kor 14, 26:

Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui.

Pirmieji mokiniai savo susirinkimuose turėjo tik Senąjį Testamentą, o pasakojimai apie Jėzų ir tai, ko Jis mokė, Jo mokinių būdavo perduodami iš lūpų į lūpas. Pačios Evangelijos buvo užrašytos gana anksti, keliasdešimčiai metų praėjus nuo Jėzaus mirties ir prisikėlimo. Esu tikra, taip buvo padaryta Dievo valia, kol dar gyvi buvo tie mokiniai, kurie Jėzų pažinojo kūne, buvo matę Jį savo akimis ir girdėję savo ausimis tiesiogiai tai, ko Jis mokė, kad būtų kuo mažiau iškraipymų. Kol dar nebuvo pasklidę pražūtingos erezijos, kurias mini Jėzus ir apaštalai ir kurios sparčiai plito vis plačiau. Dėl ko atsirado tie klaidingi mokymai? Dėl to, kad žmonės ėmė aiškinti Raštus nepaklusdami Šventosios Dvasios vedimui ir sugalvojo savo mokymus, naudodami Raštą saviems tikslams pasiekti ir savo mokymams pagrįsti. Ten kur baigiasi meilė ir įsigali sau naudos siekimas, ten prasideda ir Dievo Žodžio iškraipymas, atsirenkant tam tikras dalis, pasiliekant, kas naudinga, pridedant truputį šen bei ten, pakreipiant kita linkme. Taip vyko jau pradžioje ir taip vyksta iki šios dienos, tik daug platesniu mastu, nei krikščionybės pradžioje. Tą pranašavo pats Jėzus ir apaštalai Petras ir Paulius, taip yra parašyta Biblijoje.

2Petro 2, 1-3:

Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie paslapčia įves pražūtingų erezijų, išsigindami net juos atpirkusio Viešpaties, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. Iš godumo jie išnaudos jus suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir žuvimas nesnaudžia.

2Timotiejui 3, 13-17:

Pikti žmonės ir suvedžiotojai eis blogyn, klaidindami ir klysdami. O tu pasilik prie to, ką išmokai ir įtikėjai, žinodamas, iš ko išmokai. Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

Visas Raštas yra naudingas. Bėdos prasideda tada, kai priimamas ne visas Raštas, o tam tikros vietos ir pagal jas kuriamas savas mokymas. Mūsų laikais tai taip plačiai paplitę ir taip viskas supainiota, kad pati krikščionybė suprantama labai iškreiptai, ir iš tiesų piktžodžiaujam tiesos keliui ir net prieš patį Dievą, nes dažnas pasaulietis prisiklausęs visokių „mokytojų“ nebepasitiki Dievo Žodžiu, kurį girdėjo aiškinant iškreiptai. Niekuo nebepasitiki ir sako, kad tiesos surasti ir suprasti neįmanoma.

Ne be reikalo apaštalas Paulius antrame laiške korintiečiams sako, kad „raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.“ Ten, kur neveikia Jėzaus žadėtasis mokytojas –Šventoji Dvasia, Biblijoje užrašyti žodžiai nepriimami kaip galutinė tiesa, o ir tose vietose, kur ja bandoma vadovautis, dažnai daug kas suprantama ir žmonėms aiškinama atvirkščiai. Todėl ir girdime dabar, kaip kunigas dėsto būsimiesiems katalikų tikybos mokytojams ir kitiems studentams, kad Adomo ir Ievos nebuvo, nes šito sukūrimo pasakojimo Biblijoje nereikia suprasti paraidžiui, čia šiaip kalbama apie kažkokį žmonijos priešaušrį, apie kažkokį Dievo ir žmonijos konfliktą. O štai Jėzaus žodžiai, kad Jis yra „gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“, katalikų mokyme suprantami visiškai paraidžiui ir iš to išvystomas klaidinantis mokymas apie vadinamąjį švenčiausią sakramentą: t.y., kad Jėzus Kristus kunigui pasimeldus įsikūnija į duonos gabalėlį ir kai mes pakankamai maldingai nusiteikę suvartojame šitą „dievą duonytėje“, tai padaro mus šventesniais. Neva taip mokė Jėzus, tik kad niekur Šventajame Rašte taip neparašyta. Yra minima tik duonos laužymas, apeiga, kurią paliko Jėzus, kad Jį nuolat prisimintume. Ne be reikalo katalikams anksčiau drausdavo skaityti Bibliją, nes ją paskaičius, neišvengiamai kyla daugybė klausimų, kodėl tokie neatitikimai tarp Dievo Žodžio ir katalikų mokymo. Ir tas katalikų organizacijos mokymas taip supainioja žmonėms protus, kad jaunas ir atrodytų išsilavinęs kunigas nuoširdžiai nemąstydamas sako tokį absurdišką teiginį, cituoju pažodžiui: „Ne veltui mes vadiname Kristų Dievo Žodžiu. Šitoj vietoj galim tikrai praplėsti savo žvilgsnį ir klausti ne tiktai ar Šventasis Raštas yra Dievo Žodis, bet žiūrėti į patį Kristų, ypač eucharistijoje, kaip į įsikūnijusį Dievo Žodį.“ Jeigu jie, šitie teologijos mokytojai, pripažintų Kristų kaip įsikūnijusį Dievo Žodį, negalėtų būti nė kalbos vadinamąją eucharistiją, t.y. apie Dievo pavirtimą duona, ir išgelbėjimą per tos duonos valgymą. Nes visas Raštas teigia, kad tik per tikėjimą žmogus gali būti išgelbėtas, o tikėjimas ateina iš klausymo, o klausymas iš Dievo Žodžio.

Rom 10, 17:

Taigi tikėjimas-iš klausymo, klausymas-iš Dievo žodžio.

Ir kad Jėzus sakė:

Mato 4, 4:

Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.’

Ir dar:

Jono 6, 63:

Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas.

Dar galima būtų daug daug cituoti, tik kas iš to, juk jokių žodžių Biblijoje katalikų mokymas nelaiko patikimais, tik tuos, kurie jam patogūs. Tarkim, VDU teologijos paskaitoje kunigas aiškina, kad „tvanas įvyko Biblijos pasaulyje, o ne mūsų pasaulyje. Nesakau, kad mūsų pasaulyje irgi tvano nebuvo... gal buvo, gal nebuvo, čia kaip toj dainoj...“ ir jis uždainuoja „Buvo dūda Vilniuj, gal buvo gal nebuvo. Buvo dūda Vilniuj...“. Kaip nerimtai žiūrima į tokį esminį dalyką, kuriuo, beje, tvirtai tikėjo apaštalai ir pats Jėzus Kristus. Štai Jis mus įspėja apie savo antrąjį atėjimą:

Mato 24, 37-39:

„Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą, nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.

Jėzus Kristus, būdamas Dievas, žinojo, kaip kas yra ir kas buvo, o ne šiaip tikėjo. Tačiau kunigas aiškina, kad Jėzus, auklėtas Marijos, neišmanė visko taip, kaip šiuolaikinis žmogus, jis gyveno „Biblinėje kosmologijoje“, o mes gyvename šiuolaikinėje. Va taip va, sunku net patikėti, bet taip „krikščioniškai“ apie Bibliją aiškinama dabartiniams studentams. Pasiklausius tokio mokytojo, galima drąsiai daryti išvadą, kad, jeigu Jėzus ne toje kosmologijoje ir tvano tikriausiai nebuvo, tai ir pasaulio pabaigos mūsų pasaulyje tikriausiai nebus. Gyvenk žmogau kaip nori, nes niekas čia neaišku, kaip kas bus. Ir kam tada iš viso Bibliją skaityti, jei netikima net tais žodžiais, kuriuos pats Jėzus yra pasakęs? O pats Jėzus ar buvo? Gal buvo, gal nebuvo? Juk apie Jį mes žinome iš Biblijos...

 

 

Norint netikėti Dievu, galima rasti daug argumentų prieš. Taip pat ir su Biblija, žmonės prisigalvoja įvairiausių argumentų, bet esminis dalykas, kodėl netikima, kad visa Biblija neklaidinga yra tas, kad ji - labai nepatogi knyga kūniškai gyvenančiam žmogui. Kaip žydai kimšosi ausis ir kėlė akmenis prieš kalbančius Dievo Žodį Steponą, Paulių ar patį Jėzų, taip pat ir dabar – daugelis mielai negirdėtų Dievo Žodžio. Nes jis ne visuomet švelnus. Viešpats sako per pranašą Jeremiją:

Jer 23, 29:

Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą?

O apaštalas Paulius lygina Dievo Žodį su kalaviju:

Hebr 4, 12-13:

Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

Jeigu priimi Dievo Žodį kaip tiesą ir nori pagal jį gyventi, tau neišvengiamai teks keisti savo širdies sumanymus ir mintis. Tai nelengvas procesas, žmogaus kūniškumas tam priešinasi. Apaštalas Paulius sako:

1 Kor 4, 5-6:

Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo. Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau sau ir Apolui, kad iš mūsų pasimokytumėte negalvoti daugiau negu parašyta ir kad nepasipūstumėte vienas prieš kitą.

Tai yra kasdienė kova, mokslas suvaldyti savo mintis ir geismus, savo išdidumą. Tai įmanoma, su Šventosios Dvasios pagalba, bet visų pirma reikia to norėti.

 

Tęsinys - 3 dalyje.

 

 

2013-12-27