lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Apie šventumą 1 d.

Apie šventumą

 

Žydams 12, 1-4:

Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis! Jums dar neteko priešintis iki kraujų, kovojant su nuodėme.

Krikščionio, Jėzaus mokinio, kelias nėra lengvas. Rašte skaitome, kad apaštalas Paulius dažnai lygina krikščionio kelią su lenktynėmis ir imtynėmis ir rašo apie krikščionį, kaip apie atsidavusį savo tikslui sportininką, kuris pasiryžęs viską aukoti vardan savo tikslo. Mes žinome, kad apaštalas Paulius atsisakė savo turėto garbingo statuso ir pasiryžo visiškai paklusti Dievo vedimui, skelbdamas Dievo žodį pagonims, už ką buvo smerkiamas daugumos savo tautiečių (jie taip nekentė Pauliaus, kad ne kartą jį bandė nužudyti), buvo persekiojamas pagonių, šmeižiamas netikrų brolių, ir šiaip kentėjo daugybę kūniškų nepatogumų. Bet Paulius nesiskundžia ir nesigaili; priešingai, jo laiškuose skaitome, kad jis veržiasi, grumiasi, bėga ir visko atsisako vardan Kristaus ir ragina kitus taip mąstyti ir taip pat daryti.

Filipiečiams 3, 8-16:

O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių. Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame subrendę, taip mąstykime. O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, tai Dievas jums ir tai apreikš. Kiek bebūtumėme pasiekę, vadovaukimės ta pačia taisykle ir taip mąstykime.

 

 

Nesvarbu, ar krikščionis Kelyje mėnesį ar 20 metų, visi kovoja tą pačią kovą ir bėga tose pačiose lenktynėse. Būtų klaida ir savęs apgaudinėjimas, galvoti, kad su branda Viešpatyje baigsis dvasinės kovos. Turi nuolat budėti ir kuo ilgiau tu Kelyje, tuo labiau reikia prisiminti, kad yra didelis pavojus apsnūsti. Todėl kova nelengvėja: turi išlaikyti paprastumą Kristuje, neišsipūsti didėjant pažinimui, nesureikšminti savo metų Kelyje ir nuolat prisiminti, kad daug pirmųjų bus paskutiniai.

Kas yra dvasinė kova ir augimas Kristuje? Kas tas bėgimas? Juk suprantate, kad tai nereiškia apibėgti kuo daugiau renginių ar nukeliauti kuo daugiau kilometrų skelbiant Evangeliją? Jeigu supainioji kūniškus ir dvasinius dalykus, gali atrodyti, kad svarbiausia – turėti daug veiklos, bet veikla ir veikimas ir kūniškas bėgiojimas dar nereiškia, kad tu iš tiesų esi Kelyje. Gali nueiti labai daug Kelio tiesiog sėdėdamas savo kambarėlyje, nes mums paskirtos lenktynės – dvasinės lenktynės ir daug dalykų einant Keliu pas Dievą turi įvykti tavo širdyje. Taigi, tikroji dvasinė kova vyksta širdyje ir tai nebūna lengva.

1 Korintiečiams 9, 24-27:

Argi nežinote, kad lenktynėse bėga visi, bet tik vienas gauna laimėtojo apdovanojimą? Taigi bėkite taip, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes-nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.

Kūno tramdymas, kova su kūniškumu – tai savojo „aš“ apribojimas paklūstant Dievo valiai, o ne tyčinis fizinio kūno skriaudimas, kaip dažnai klaidingai suprantama. Šitas paklydimas, kad reikia marinti savo fizinį kūną tiesiogine prasme, atsirado jau seniai. Štai laiške Kolosiečiams Paulius perspėja apie klaidinančius susigalvoto savęs tyčinio varžymo mokymus. Šie mokymai, kaip mes žinome, vėliau metams bėgant ir paklydimams didėjant išsikreipė netgi į labai žiaurius dalykus – marinimąsi badu, plakimąsi ir pan.

Kolosiečiams 2, 8; 20-23:

Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.

Jei su Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, pasiduodate nuostatoms („Neliesk! Neragauk! Neimk!”- visa tai vartojama dingsta.) pagal žmonių priesakus bei doktrinas? Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą.

Paulius čia rašo apie religiją, kuri sureikšmina išorinius dalykus ir supainioja žmogų, teigdama, kad tai labai svarbu Dievo akyse. Tokie religiniai mokymai kaip valgyti ar nevalgyti tam tikrą maistą, klūpėti ar stovėti tam tikru metu, melstis tam tikromis ilgomis formulėmis ir panašiai atsirado būtent dėl kūniškumo ir nieko bendro su augimu Viešpatyje neturi, jie betiksliai, tik sukuria iliuziją, kad štai žmogus kažką daro „dėl Dievo“. Ir jei tie atlikti dalykai nelengvi, atsiranda kūniškumą (sieliškumą) pasotinantis klaidingas pasitenkinimo jausmas: štai kiek iškentėjau dėl Dievo. Bet ar tikrai Dievui to reikėjo ir ką žmogui davė šitas kūno skriaudimas ar sielos varginimas?

 

 

Jeigu kas buvę uolūs katalikai, kaip aš kažkada, manau, atsimenate tą palengvėjimo jausmą atbuvus ilgose pamaldose, kad, štai „atlikau“. Panašiai teko susidurti kitose, krikščioniškose, denominacijose su tuo pačiu klaidingu pasitenkinimo jausmu, kuomet žmonės, pavyzdžiui, įsitraukę į nuolatinių pasninkų maratoną ir savo uolumu ir ištverme slapta didžiuojasi, nežinau, ar prisipažindami apie tai patys sau. Arba įsivedę sau privalomas maldas ir privalomą Rašto skaitymą, prievartauja save laikydamiesi savo pačių sugalvotos disciplinos, taip tiesiog prarasdami paprastumą Kristuje. Religija taip jau apgauna žmogų, sureikšmindama išorinius dalykus, ritualus, tam tikras maldos pozas, tam tikras dienas ar valandas, tam tikrų dalykų draudimus, tam tikrų darbų darymus, bet jeigu tai nekeičia tavo širdies ir jeigu nėra tame Dievo Dvasios vedimo – viskas veltui. Kaip kad Paulius ir rašė laiške Korintiečiams:

1 Korintiečiams 13, 3:

Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės,-man nėra iš to jokios naudos.

Jeigu atlikau sunkų ritualą, bet širdyje toks pats, koks buvau, ir vėl toliau darau senas ar naujas nuodėmes, tai argi aš sutramdžiau savo kūniškumą? Arba dar blogiau – jeigu aš imu didžiuotis savo ištverme ir pasiekimais – argi tai kūno tramdymas? Toks parodomasis kūno tramdymas yra savotiškas veidmainiavimas, apgaudinėjant net ir save patį. Deja, būna, kad žmogus vienoks rodosi viešumoje, kai bendrauja su kitais krikščionimis ir visai kitoks namų aplinkoje, lyg nusiimtų krikščionybės kaukę. Bet tokio dviveidiškumo pas tikrą krikščionį, Jėzaus mokinį, negali būti. Apaštalas Jonas sako:

1 Jono 2, 9-11:

Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nėra nieko piktinančio. O kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis.

Jeigu tu visiems sakai, kad myli Jėzų ir netgi darai kažką ypatingo, kad tą visiems įrodytum, bet apsisukęs žiūri tik kaip tau geriau, sieki sau kūniškos naudos ir skriaudi savo artimą, ar netgi savo brolius ar seses – tai ne krikščionybė, ne mokinystė ir ne ėjimas Keliu.

Galatams 5, 13-24:

Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems. Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį”. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų. Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia-kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte. Bet jei jūs Dvasios vedami, nebesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai aiškūs-tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.

Tikrasis kūno tramdymas, ar skambiai tariant - nukryžiavimas negražina mūsų į įstatymo vykdymą kaip kad padaro mano minėti religiniai ritualai. Ir nesukelia tarp brolių tarpusavio lenktyniavimo, nesutarimų ir pavydo. Kūno tramdymas, - tai tiesiog apsisprendimas visuomet rinktis tai, kas tuo metu reikalinga tavo mylimam Viešpačiui, kuriam tu nori patikti ir pasitarnauti ir Jo geresniam pažinimui. Tai gali reikšti ir fizinio kūno varžymą: keliones, nuovargį, nepavalgymą, nepamiegojimą ir panašiai, bet nebūtinai. Parašyta, kad kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko – susilaiko nuo to, kad jam nereikalinga arba trukdo dvasinėje kovoje, o renkasi, kas svarbu. Prisiminkite, kaip Evangelijos aprašo Jėzų prieš savo auką tokiu skubiu žingsniu einantį į Jeruzalę, kad net mokiniai nuogąstauja. Jis žino, kad ten turės kentėti ir mirti, bet skuba įvykdyti Tėvo valią. Jėzus – šitų paskirtų dvasinių lenktynių pirmasis dalyvis ir laimėtojas, dabar palaikantis mūsų bėgimą savo atsiųstos Dvasios pagalba. Juk mumyse iš Dievo malonės gyvena Jo atsiųsta Dvasia. Mums tik reikia neapsnūsti ir girdėti, ką Dvasia sako, ir tada vykdyti be abejonių ir svyravimų. Tai - auka, kurios iš mūsų nori Dievas. Jis mus išgelbėjo, išskyrė iš pasaulio ir liepia siekti šventumo. Šventumo siekimas, siekimas darytis panašiu į Jėzų  – tai ir yra suvokimas, kad tu atskirtas nuo pasaulio, priklausai Dievui ir keliauji pas Jį, ir atitinkamas elgesys. Kaip kad labai paprastai tai apibūdina apaštalas Jonas:

1 Jono 2, 6:

Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgėsi.

 

 

Ir žinome, kad čia ne apie stebuklų darymą Jonas kalba, bet apie meilę – meilę Dievu ir meilę broliams. Kai kalbama apie šventumą ir auką, dažnai galvojama, kad tai kažkokie ypatingi dalykai, bet nebūtinai, tai gali būti ir paprastas kasdienis gyvenimas. Jei jis bus pašvęstas Viešpačiui, su meile Jam ir aplink tave esantiems, tai ir bus auka, patinkanti Dievui. Mes ką tik skaitėme laišką galatams, bet Paulius aiškina apie tai daugelyje vietų. Štai, pavyzdžiui, laiške romiečiams rašoma:

Romiečiams 12, 1-2:

Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,-tai jūsų sąmoningas tarnavimas. Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.

Aukoti save Dievui – suvokiant Dievo valią, daryti tai, kas Jam patinka ir gyventi taip, kaip Jam patinka ir būti tokiais, kokiais Jis yra nusakęs mums būti. Kas yra svarbu krikščioniui, koks jis turi būti – mes žinome iš Dievo žodžio. Toliau laiške romiečiams apaštalas Paulius apie tai sako:

Romiečiams 12, 3-18:

Iš man suteiktos malonės raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką. Juk kaip viename kūne turime daug narių, bet ne visi nariai atlieka tą patį uždavinį, taip ir mūsų daugybė yra vienas kūnas Kristuje, o pavieniui-vieni kitų nariai. Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Jei kas turi pranašavimą, tepranašauja pagal tikėjimo saiką; jei kas turi tarnavimą-tetarnauja; kas mokymą-temoko; kas skatinimą-teskatina; kas duoda-tedaro tai iš atviros širdies; kas vadovauja-tevadovauja uoliai; kas daro gailestingumo darbus-tedaro tai su džiaugsmu. Meilė tebūna neveidmainiška. Venkite pikto, laikykitės gero. Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save. Uolumu nebūkite tingūs; būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltimi, būkite kantrūs išmėginimuose, nepaliaujamai melskitės. Dalinkitės šventųjų poreikiais, puoselėkite svetingumą. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite, o ne keikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse. Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse. Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis.

Visur Rašte akcentuojamas paprastas, santūrus gyvenimas su meile broliams ir visišku atsidavimu Dievui.

 

Tęsinys - kitoje dalyje