lt  |  en  |  ru 
į pradžią
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Apie šventumą 2 d.

 

Visur Rašte akcentuojamas paprastas, santūrus gyvenimas su meile broliams ir visišku atsidavimu Dievui. Būti mylinčiu, kantriu ir nuolankiu kiekvienoje situacijoje tikrai nėra lengva, bet Viešpats mus išlaiko, jeigu Jo prašome. Tenka tramdyti savo sielinius geismus ir norus, kai pasaulis gundo ir ragina „gyvenk sau“, siek daugiau“, "realizuok save“, įgyvendink savo troškimus“. Ir ne tik pasaulis, ir šiuolaikinė modernioji denominacinė religinė krikščionybė ragina galvoti apie didelius dalykus, siekti ypatingų palaiminimų, trokšti dovanų ir stebuklų, didžiulės jėgos, praplėšti Dangų ir panašiai. Apie pasiaukojamą kasdienį sekimą Viešpačiu kalbėti nemadinga; šiuolaikiniai Dievo žodžio mokytojai dažniausiai pamokslauja apie visai kitus dalykus, akcentuodami dangiškus ir žemiškus palaiminimus ir sėkmę čia ir dabar. Todėl dabar dažnai žiūrėdami į žmogų laikantį save krikščionimi, vietoje atsidavusio tikslui sportininko, minimo Rašte, mes matome tiesiog sotų žiūrovą, trokštantį patogaus viskuo aprūpinto egzistavimo, padailinto jausmingomis giesmėmis ir periodišku įdomių renginių lankymu.

 

 

Tuose renginiuose vis kalbama apie būsimą didžiulį dvasinį tautų atgimimą, bet dažniausiai nekalbama, ką reiškia dvasinis atgimimas konkretaus klausytojo širdyje; ten būna akcentuojama Dievo meilė ir Jo jėga, bet ji matuojama stebuklų gausos, o ne su Viešpaties pagalba įveiktų išbandymų matu.

Išbandymai – neišvengiama Kelio su Viešpačiu dalis. Be abejo, Kelyje būna ir trumpučių poilsio momentų, bet jeigu soti ramybė užsitęsia, reikėtų susirūpinti, ir klausti Viešpaties, ar viskas gerai. Nes, kūniškai galvojant, man visai nepatinka sunkumai ir išbandymai, bet kaip dvasinis žmogus, turėčiau jais džiaugtis. Ne be reikalo Jokūbas savo laiške rašo:

Jokūbo 1, 2-4:

Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.

 

 

Todėl nereikia tikėtis, kad eidami Keliu nepatirsime sunkumų. Jeigu leidžiamės Dievo vedami, tikrai patirsime, nes tai būtina mūsų augimui Viešpatyje. Pakliuvę į išbandymą mes galime ir pamiršti ir suabejoti, kad Dievas su mumis, bet tai, kad mes nesuprantame, kas su mumis vyksta, ar tai, kad mums atsitiko net ir negeras mūsų vertinimu dalykas, anaiptol nereiškia, kad Dievas mus apleido. Ką gi daryti pakliuvus į sunkumus Kelyje? Ogi klausti Viešpaties, ką daryti, tvirtai tikint, kad atsakymas bus duotas, ir ateis  supratimas, kaip elgtis.

Jokūbo 1, 5-8:

Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo. Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties,- toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.

Jeigu mes nuoširdžiai trokštame eiti Jo keliu ir šaukimės Jo „Aba, Tėve“ , Jis mūsų neapleis. O sunkumai ir išbandymai, ir pabarimai iš Dievo, ir mokymasis iš klaidų – kaip jau sakiau, - visa tai būtina mūsų augimui ir brandai Viešpatyje. Štai ką apie tai rašo apaštalas Paulius laiške žydams:

Žydams 12, 5-10:

Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima”. Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja? Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. Jau mūsų kūno tėvai mus bausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume? Juk anie savo nuožiūra mus drausmino neilgą laiką, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais.

Viskas mūsų labui, todėl nereikėtų išsigąsti, jeigu mylintis Dievas kartais pasielgia su mumis griežtai. Mes visi žinome žodžius, kad Dievas yra meilė, bet juk meilė - ne minkštas pūkuotas meilumas, bet tvirta nuostata, kad Dievas – mūsų mylintis Tėvas - padarys visa, kas reikalinga, kad tik neišklystume iš Kelio, vedančio pas Jį, o jeigu jau krypstame į šoną, kad atsigręžtume atgal. Gal ir ne visai vykęs palyginimas, bet jei trauktumėte savo vaiką iš judraus greitkelio vidurio, tai nežiūrėtumėte, už kurios vietos čiumpat ir nekreiptumėte dėmesio, kad jam suskaudo. Todėl iš Dievo gautas pabarimas ar perspėjimas, (nors, be abejo, tai nėra malonu, suvokti, kad klydai) kartu turėtų mus paguosti ir sustiprinti – nes suvokiame, kad Jis mūsų neapleidžia ir rūpinasi.

Žydams 12, 11-14:

Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų. Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.

Rašte nuolat matome raginimus: bėkite, kad laimėtumėte, gyvenkite Dvasia, siekite šventumo. Tai reiškia, siekite būti tokiais kaip Kristus ir visuomet elgtis taip, kaip patinka jūsų Tėvui danguje. Mes jau skaitėme daug Rašto vietų, kaip turi gyventi krikščionis, koks jis turi būti ir Biblijoje labai daug apie tai kalbama ir aš mielai čia viską jums perskaityčiau, nes tai labai svarbu, bet aš tik išvardinsiu kelias vietas:

Pavyzdžiui, laiško Žydams 13, 21 skyriai, 1 Petro laiško 4, 5 skyriai, 2 Petro laiško 1 skyrius, apaštalo Pauliaus laiško Kolosiečiams 3 skyrius, 1 Tesalonikiečiams 5 skyrius, Efeziečiams 4, 5, 6 skyriai, Jėzaus mokymas Evangelijose, pavyzdžiui, Evangelijos pagal Matą 5, 6 ir 7 skyriai, ir dar daug daugiau.

Dar vieną dalyką norėčiau akcentuoti: einant Keliu svarbu suvokti, kad šventumo nepasieksite savo pačių kūniškomis pastangomis ir nereikia stengtis pačiam save perkeisti pagal savo supratimą, koks turi būti krikščionis. Tai irgi veda į religiją ir neišvengiamą nusivylimą, kad nepajėgi. Reikia atsiminti, kad be Dievo Dvasios pagalbos, vien savo pačių pastangomis šventumas būtų neįmanomas. Nuodėmės vengimas ir šventumo troškimas mumyse – Dievo malonė.

 

 

Reikia tai vertinti ir priimti dėkinga širdimi. Pradžia įvyksta atsivertimo momentu, kiekvienas tai galėtų paliudyti, kaip pajuto Šventosios Dvasios apvalantį veikimą, kokie buvo akivaizdūs charakterio, norų, vertybių pasikeitimai, kaip atėjo supratimas, kad nebėra bendrumo su pasauliu, tačiau, be abejo,viskas neįvyko per vieną minutę, nes tai yra procesas. Per tikėjimą Jėzumi Kristumi mes gauname teisumą ir šventumo pažadą, Jėzaus atsiųsta Šventoji Dvasia mus saugo, moko, įspėja. Bet tai yra kova – neleisti nuodėmei gyventi širdyje, slopinti savo kūniškumą. Aš kalbu ne apie atsitiktines klaidas, jų neišvengsime, bet nuodėmės į širdį mes neįsileidžiame. Šventėjimas – tai ne nuolatinis tų pačių nuodėmių kartojimas ir atsiprašinėjimas. Šventumo siekiama per apsisprendimą, kuomet Dvasios pagalba supratęs, kas nepatinka Viešpačiui, apsisprendi savo širdyje, kad to nebus. Tu atsisakai to netinkamo dalyko savo širdyje ir šaukiesi Dievo, kad padėtų tau išsilaikyti. Nekaltini savęs. Tai labai svarbu, šėtonas - brolių kaltintojas – visuomet stengiasi apkaltinti, bet savęs kaltinimas niekur neveda, Dievui to nereikia. Nereikia tuščiai krimstis. Supratus, kas tavyje nepatinka Dievui ar ką padarei ne taip, su tvirtu tikėjimu, su meile Dievui, pasitikint Juo kaip Tėvu, reikia Jo ir prašyti, kad padėtų nugalėti tam tikrus dalykus tavyje arba patrauktų tai. Tai yra visiškai įmanomas ir kiekvienam krikščioniui būtinas dalykas. Dar Senajame Testamente parašyta, kad galima viešpatauti nuodėmei.

Pradžios 4, 6-7:

Viešpats tarė Kainui: „Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro? Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”.

 

Tuo labiau nugalėti nuodėmes įmanoma ir būtina mums, kurie turime Šventąją Dvasią ir leidžiamės jos vedami. Bet jeigu tu nenori atsisakyti Dievui nepatinkančių dalykų, jeigu nesipriešini iki kraujų kovojant su nuodėme, tu - ne Kelyje pas Dievą. Viskas gan paprasta. Gali kiek sau nori skelbti Evangeliją ir kalbėti apie Jėzų nuo ryto iki vakaro ir labai gražiai šlovinti Dievą kokiais nori instrumentais – jeigu tavo širdyje nevyksta pasikeitimai – tu neini pas Viešpatį ir tavo skelbimas tuščias.

Ir būna, kad žmogus pradeda eiti Keliu ir jam pasirodo, kad gal per sunku, per daug kovos su savo kūniškumais, o Kelias per daug tolimas. Ir matome paskui tokius pusiau krikščionis, kurie nelabai kuo ir skiriasi nuo pasauliečių, kuriems krikščionybė – kaip hobis, gyvenimui paįvairinti, bet tikrojo troškimo būti su Viešpačiu ir eiti taip, kaip Jis veda, nėra. Deja, taip įvyksta, dar Paulius apie tai rašė:

Žydams 12, 14-17:

Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį; kad neatsirastų ištvirkėlių ir bedievių kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises. Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo.

Ezavas ne todėl neaptiko Dievui, kad mėgo pavalgyti, bet dėl to, kad jis visiškai nevertino jam duotos dovanos ir kartu atsakomybės. Tuo laiku, kai gyveno Jokūbas ir Ezavas, pirmagimystė buvo ypatingas dalykas, reiškiantis, kad tu paveldėsi viską – tėvo statusą ir turtus, ir būsi už visa tai atsakingas. Ezavas dėl trumpalaikės naudos atsisakė tiktai žemiškos atsakomybės ir žemiškų turtų. O nesuvokiantis savo tikrojo pašaukimo krikščionis atsisako dvasinių, dangiškų dalykų, tokių, kuriuos net įsivaizduoti jam dabar sunku. Jis atsisako tikrojo bendravimo su Dievu. Labai man patinkanti Gerosios Naujienos dalis ta, kad Dievo paskirtose lenktynėse kiekvienas galime gauti savo Didįjį apdovanojimą – amžiną buvimą su mus mylinčiu Dievu. Jeigu tik neatsisakome bėgti. Nes mūsų teisė rinktis, kaip mes suprasime krikščionybę ir ko mes sieksime – to, kas patenkina mūsų sielinius troškimus ir įsivaizdavimus čia ir dabar, ar šventumo ir amžinųjų dalykų.

Aš matau lyg du tipus krikščionių; ir vieni, ir kiti gali sakyti tą patį: „Viešpats mane išgelbėjo ir per tikėjimą Juo esu išteisintas, todėl jokia nuodėmė negali gyventi mano širdyje.“ Ir tai yra tiesa. Skirtumas tarp jų tik tas, kad vieni taip sakydami ir taip galvodami neigia nuodėmę savo širdyse, taip sudarydami jai sąlygas netrukdomai keroti, o kiti nuolat budi ir kovoja dvasinę kovą, stengdamiesi, kaip Paulius sakė, paimti į nelaisvę kiekvieną mintį, kad ji paklustų Kristui.

Kadangi plačiai paplitę klaidingi mokymai, dabar dažnai pernelyg laisvai žiūrima į savęs aukojimą Dievui ir šventumo siekimą. Dažnai diskutuojama, ar galima prarasti išgelbėjimą ir yra daug modernių denominacijų, akcentuojančių, kad išgelbėjimo prarasti neįmanoma. Tai labai patogi kūniškam žmogui teorija. Aišku, manęs per daug nedomina organizacijų mokymai. Tol, kol koks nors brolis ar sesė jais neužsikrečia. Tada tenka apie tai kalbėti. Todėl noriu įspėti, kad reikia labai atsargiai ir įdėmiai vertinti ir atsirinkti vadinamąją krikščionišką informaciją viešoje erdvėje ir atidžiai klausytis, ką tavyje sako Dievo Dvasia. Štai, pavyzdžiui, šiaip lyg ir neblogame, daugeliu dalykų neklaidinančiame krikščioniškame filme randame įpintą istoriją, kad nuo narkotikų perdozavimo mirus laisvo elgesio merginai liūdintis jos artimas žmogus paguodžiamas maždaug taip: „viskas gerai, ji su Viešpačiu, nes būdama 12 metų sukalbėjo atgailos maldą priėmė į širdį Jėzų Kristų, taigi yra išgelbėta, o išgelbėjimo juk prarasti neįmanoma“. Iš kur filmo kūrėjai ištraukė tokią mintį? Argi taip skelbia Dievo Žodis? Ar tikrai viskas gerai, galima daryti ką nori, išgelbėjimo prarasti vis tiek neįmanoma? Na, galbūt, tie, kurie taip galvoja, nesuprato 1 laiško Korintiečiams 15 skyriaus, 1-2 eilučių reikšmės.

1Korintiečiams 15, 1-2:

Broliai, aiškinu jums Evangeliją, kurią jums paskelbiau, kurią jūs ir priėmėte ir kurioje stovite, ir kuria esate išgelbėti,-jeigu jūs laikotės to žodžio, kurį jums paskelbiau; kitaip jūs įtikėjote veltui.

Atrodytų, pakankamai aiškiai pasakyta – išgelbėjimas skirtas tik tiems, kurie laikosi paskelbto žodžio. Juk taip pats Jėzus mokė:

Mato 7, 21-27:

„Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’ Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus”.

 

 

Panašiai Evangelijoje pagal Luką užrašyta:

Luko 6, 46-49:

„Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau? Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo,-Aš parodysiu jums, į ką jis panašus. Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo pastatytas ant uolos. O kas klausosi, bet nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis kaipmat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus”.

Daugiau, atrodytų, lyg ir nėra tiesioginių Rašo eilučių, aiškiai pasakančių, kad galima prarasti išgelbėjimą. Bet išgelbėjimas juk yra Dievo malonės dalis, o Biblijoje ne vienoje vietoje perspėjama, kad Dievo malonę prarasti įmanoma. Štai jau cituota Rašto eilutė:

Žydams 12, 15:

Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį;

 

 

Taip pat laiško žydams 10 skyriuje rašoma:

Žydams 10, 26-31:

Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes, bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio, kuris praris priešininkus. Jei kas atstumia Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trims liudytojams paliudijus. Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią! Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: „Mano kerštas, Aš atsilyginsiu,- sako Viešpats”. Ir vėl: „Viešpats teis savo tautą”. Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!

Apaštalas Petras taip pat mus perspėja apie netikrų pranašų ir mokytojų klaidinimams pasidavusių krikščionių likimą:

2 Petro 2, 20-22:

Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto švento įsakymo. Jiems nutiko, kaip sako teisinga patarlė: „Šuo sugrįžta prie savo vėmalo”, ir: „Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne”.

 

 

Ir parašyta, kad jei krikščionis išsižada Dievo, Dievas jo taip pat išsižada:

2 Timotiejui 2, 11-12:

Štai patikimas žodis: jei mes su Juo mirėme, su Juo ir gyvensime. Jei kenčiame, su Juo ir valdysime. Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų išsižadės.

Tai kaip čia išeitų? Ar praradę Dievo malonę, vis dar turėtume išgelbėjimą? Jei mes išsižadėtume Dievo, o Dievas išsižadėtų mūsų, vis tiek turėtume išgelbėjimą? Na, argi tai neatrodo keistokai?

Taip ir norėtųsi tokiems Dievo ir Rašto žinovams pasakyti: nejuokaukite su Dievu. Apaštalas Paulius įspėja laiške žydams:

Žydams 12, 18-29:

Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir liepsnojančio ugnimi kalno ar prie tamsos, ar ūkanų, ar viesulo, ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų ištarta nė žodžio. Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: „Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis privalo būti užmuštas akmenimis arba nušautas strėle”. Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: „Labai išsigandau ir visas drebu!” Bet jūs prisiartinote prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo kraujo, kuris kalba apie geresnius dalykus negu Abelio kraujas. Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neištrūko, kai atmetė Tą, kuris žemėje davė įspėjimų, tai juo labiau neištrūksime mes, nusigręžę nuo To, kuris kalba iš dangaus. Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar Jis pažadėjo, sakydamas: „Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!” Žodžiai „dar kartą” rodo, kad iš sutvertųjų dalykų bus pašalinti sudrebinamieji, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama. Todėl, gaudami nesudrebinamą karalystę, tvirtai laikykimės malonės, kuria galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.

Kai skaitai šią Rašto ištrauką, suvoki, kaip dažnai pamirštama, kad mūsų Dievas – pavydus Dievas ir kokia yra tikroji per Jėzų Kristų gautojo išgelbėjimo kaina ir reikšmė. Ir aš tiesiog norėjau jums ir sau tai priminti.

Telaimina Viešpats jūsų Kelią ir teduoda jums jėgų ir išminties einant pas Jį. Amen.

 

2015-11-07